7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Gražios draugystės pradžia?

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 34 (1002), 2012-09-28
Kinas Rodo TV
„Aušros kariai“
„Aušros kariai“

Nežinau, kas atsitiko, bet nebeprisiverčiu žiūrėti rinkimų agitacijos per televizorių. Net didžiausią geraširdį tos laidos gali paversti mizantropu. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie kritiškai vertina šiuolaikinius lietuvius. Benzino į ugnį pilstelėjo ir vienos sociologines apklausas vykdančios įstaigos vadovas, viešai pareiškęs, kad rinkėjams svarbiau ne profesionalūs kandidato sugebėjimai, o „mokėjimas suprasti paprastus žmones“. Suprantu, kad ponas tik persakė apklausų rezultatus, bet sveikai mąstančiam žmogui jie kelia šiurpą, o kandidatams yra geriausias patarimas. Vadinasi, didžioji tautos dalis nori parlamento, su kuriuo būtų gerai vakaroti, išgerti stiklelį, gyventi tame pačiame bute ar kaime, pasipasakoti problemas, trumpai tariant, draugauti.


Frazė „svarbiausia, kad būtų geras žmogus“ labiau tiktų nuotakai, o ne demokratiniams rinkimams besirengiančiai tautai. Bet kuo toliau žiūriu į visokias linksmąsias našles, buvusias teisėjas ar Irano prezidento bendramintį iš Kauno savivaldybės, apskritai, visus tuos, kurie pasirengę gelbėti tautą, matau, kad jiems puikiai sekasi vaidinti gerus. Jie ne tik supranta „paprastus žmones“ (man šis terminas asocijuojasi su „liumpenu“, nes bet kuris, turintis orumo ir savigarbos, manau, nesijaučia esąs paprastas), bet ir patys yra jų dalis ir sugebės gerai atstovauti renkančiai masei. Toks įspūdis, kad ne vieną amžių lietuvius gelbėjęs savisaugos instinktas išnyko kaip dūmas.


Juodai netolimą ateitį įsivaizduoja ir australų režisieriai Peteris ir Michaelis Spierigai. Jų filmas „Aušros kariai“ (LNK, spalio 2 d. 22.35) nukels į 2019-uosius. Globalinė epidemija daugumą Žemės gyventojų pavertė vampyrais. Tačiau šviesus rytojus nelaukia ir vampyrų – kraujo deficito sąlygomis jie priversti saugoti kiekvieną žmogų arba sukurti kraujo pakaitalą. Savo ruožtu saujelė mokslininkų (žmonių) ieško būdų, kaip nugalėti vampyrus. Mėgstu siaubo filmus ir visai to nesigėdiju, o „Aušros kariai“ dar pasižymi ir gana originaliu stiliumi, be to, pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Ethanas Hawke’as ir Willemas Dafoe.


Filmus apie karą taip pat mėgsta ne visi, bet į Kimberly Peirce 2008 m. „Pakaks kariauti“ (TV3, 29 d. 00.40) siūlau atkreipti dėmesį. Ir ne tik todėl, kad tai po ilgos pertraukos sukurtas įsimintino filmo „Vaikinai neverkia“ (1999) autorės darbas. Filmo herojus yra karo Irake didvyris Brendonas, kuris grįžta į gimtąjį Teksaso miestelį. Jis visai netrykšta noru vėl atsidurti kare, be to, komplikuojasi jo santykiai su šeima.
Jimo Sheridano filmo „Broliai“ (LNK, 30 d. 23.10) herojus – karininkas Semas savanoriu išvyko kariauti į Afganistaną. Prieš tai jis paprašė jaunėlio Tomio pasirūpinti jo žmona ir vaikais. Kai Semas paskelbiamas dingusiu be žinios, Tomis suartėja su brolio žmona. Bet brolis grįžta...


Net šių dienų Europos kinas, deja, vis dažniau kartoja žinomas schemas. Todėl savotiška užuovėja nuo banalybių tampa senas kinas. Žinoma, ir jame banalybių gausu, bet jas jau spėjo padengti laiko patina.
 

Šiąnakt (28 d. 23.45) LRT primins ne tokį jau ir seną – 1989 m. Algimanto Puipos filmą „Žuvies diena“. Sukurtas pagal Jolitos Skablauskaitės prozą, filmas rodė sudėtingus lietuvės moters psichikos vingius ir jos pirmuosius žingsnius link feminizmo idėjų. „Žuvies dienos“ herojė, kurią suvaidino bent trumpam tradicines lietuvių kino gražuoles į šoną stumtelėjusi Daiva Stubraitė, yra emancipuota, laukiasi kūdikio, dirba teisme ir nori būti rašytoja. Gal todėl ji nuolat perkuria (sapnuose ir tikrovėje) viską, su kuo susiduria. Tuos vaizdinius Puipai, regis, taip pat patinka kurti.


Kita įdomybė – 1955 m. vokiečių aktoriaus ir režisieriaus Fritzo Kortnerio sukurtas istorinis filmas „Už sostą ir meilę. Sarajevas“ (LRT kultūra, 3 d. 22.10). Filme atkurta Pirmąjį pasaulinį karą išprovokavusio pasikėsinimo į erchercogą Ferdinandą atmosfera, vieną vaidmenų sukūrė būsimas Wernerio Herzogo filmų pabaisa Klausas Kinskis.


Iš atnaujinto LRT tinklalapio nepavyko sužinoti, kokia proga rodomas šis filmas, ar juo prasideda kokia nors nauja retrospektyva, todėl leisiu sau keliais žodžiais pristatyti filmo kūrėją. Austras Fritzas Kortneris (1892-1970) – Maxo Reinhardto mokinys ir vienas populiariausių nebyliojo vokiečių kino, kuriame debiutavo dar 1911 metais, „blogiukų“ vaidmenų atlikėjų. Kortneris vaidino klasikiniuose filmuose – Roberto Wiene’s „Orlako rankos“ (1925), Georgo W. Pabsto „Lulu. Pandoros skrynia“ (1928), vienu iškiliausių laikomas jo Dmitrijus Karamazovas 1931 m. Fiodoro Ocepo sukurtoje Fiodoro Dostojevskio romano ekranizacijoje „Žudikas Dmitrijus Karamazovas“.


Atėjus į valdžią naciams, Kortneris buvo priverstas emigruoti. JAV jis vaidino kine, režisavo teatre, o į Vokietiją grįžo 1949-aisiais. Labai greitai tapo vienu ryškiausių naujo vokiečių teatro režisierių, statė Lessingą, Moliere’ą, Tennessee Williamsą ir Samuelį Beckettą, bet svarbiausiu jo spektakliu laikomas 1964 m. „Ričardas III“.


Vieno mano mėgstamo filmo personažas sako: „Tai galėtų būti gražios draugystės pradžia.“ Pažiūrėsim, ką atneš pažintis su „Už sostą ir meilę. Sarajevas“.


Jūsų –
Jonas Ūbis

 

„Aušros kariai“
„Aušros kariai“
„Pakaks kariauti“
„Pakaks kariauti“