Daugiau temų

Jonas Ūbis

 

Krėsle prie televizoriaus

 

Įtariu, jog von Trieras norėjo parodyti, kad sapnus ir fantazijas kuriame nebe patys, o masinė kultūra – reklama, rinkodaros triukai ir vartojimo ideologijos. Bet „Melancholija“ – visai vykusi artėjančios katastrofos reklama. Tiksliau, tos būsenos ar nuojautos, kurią išgyvena šių dienų žmonės, kuriems nuolat ir Holivudas, ir žiniasklaida primena, kad netrukus sulauksime pabaigos. Kokiai nors p. Fekalijai iš parlamento filmas, žinoma, gali pasirodyti

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Kazino apiplėšimas“

 

Absurdiški filmų pavadinimų vertimai į lietuvių kalbą, deja, jau nebestebina. Imi net abejoti, ar platintojai apskritai peržiūri filmus, ar apsiriboja tik trumpais užsienietiškais „sinopsiais“ ir „treileriais“, kurie neretai tik klaidina. Naujausią gimusio Naujojoje Zelandijoje, bet kuriančio JAV režisieriaus Andrew Dominiko juostą „Killing Them Softly“ išversti į „Kazino apiplėšimą“ (JAV, 2012) reikia nemažai kvailumo. Lietuviškai pavadinimas platintojams turbūt skamba pernelyg „švelniai“ ir nieko nepasako apie žanrą. Šių laikų eiliniam žiūrovui, nesivarginančiam skaityti nei aprašymų, nei plačiau pasidomėti filmu prieš einant į kino teatrą, pavadinimas turi būti suprantamas, sufleruoti „pagrindinę mintį“, kitaip sakant – tiesmukas. O jei taip nesinorėjo to poetiško pavadinimo, tiesą sakant, apie filmą ir jo atmosferą pasakančio daug daugiau nei naujai sugalvotasis, kodėl netiko „Kogano sandėris“? Juk taip vadinamas amerikiečių rašytojo, advokato ir žurnalisto George’o V. Higginso romanas, pagal kurį filmas ir sukurtas. Logiškas paaiškinimas, matyt, vienintelis: savo tiksline auditorija platinimo kompanijos laiko paauglius, „Oušeno“ trilogijos ir panašių veiksmo filmų gerbėjus. Tokiems reikia lengvo masalo. Tačiau šiuo atveju ir jie apgaunami

7MD

Dar vienas filmas apie pranašą Mahometą?

Kol niekinga „Musulmonų nekaltybė“ kelia audras ne tik internete, bet ir tikrovėje, garsus Irano kino kūrėjas Majidas Majidi („Dangaus vaikai“, „Lietus“) kuria, o gal jau net baigė filmą apie pranašo Mahometo gyvenimą. Islamo tradicija draudžia vaizduoti pranašą, tačiau Majidi filmas ne tik kuriamas Irane, bet ir gavo valstybės paramą – rekordišką 30 milijonų dolerių sumą. Pasak Irano žiniasklaidos, filmas kuriamas „glaudžiai bendradarbiaujant su aukštos kvalifikacijos istorikų ir tyrinėtojų grupe“. Tikslas – parodyti islamo humaniškumą – ir auditorija (skiriamas žiūrovams visame pasaulyje) žada, kad kino dvikovos taps svarbiu civilizacijų karų įrankiu. Filmą apie pranašą Mahometą rengiamasi kurti ir Katare: sunitai bijo, kad Irano šiitai gali neteisingai sudėstyti akcentus. Kataro filmo biudžetas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„Legendinio Levo Tolstojaus romano „Ana Karenina“ ekranizacija pasakoja tragišką meilės istoriją. Pagrindinė herojė – aukštuomenės ponia, Aleksejaus Karenino žmona, jį išdavusi su Aleksejumi Vronskiu – grafu, kavalerijos pulko vadu. Kine šią istoriją statė ne vienas garsus režisierius, o Anos Kareninos vaidmuo traukė ne ryškiausias kino žvaigždes – tarp jų ir legendinę Gretą Garbo bei žymiąją Jacqueline Bisset.“ (kalba netaisyta) Taip TV3 pristato Bernardo Rose’o filmą „Ana Karenina“ (20 d. 22.30), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Sophie Marceau. Jei atvirai, toks pristatymo lygis nestebina. Kai šalis dvidešimt metų pakankamai ir nuosekliai neinvestuoja į kultūrą, švietimą bei kokybišką spaudą, vidutinis jos gyventojų intelekto lygis dėsningai degraduoja. Paskui tauta, kurios degradacijai pasiaukojamai dirba ir TV3, atiduoda savo balsus staiga praturtėjusių ir pasijutusių išminties bokštais tipiškų homo sovieticus patinų vadovaujamoms partijoms. Paprastai jos ir vėl veda visus į šviesią ateitį. Grįžtant prie „Anos Kareninos“, nesu šios ekranizacijos gerbėjas, bet netrukus kino teatruose pasirodys nauja, eksperimentinė, sąlygiškoje teatro scenoje vykstanti madingo režisieriaus Joe Wrighto („Atpirkimas“) didžiojo romano kino versija, kurioje pagrindinę heroję suvaidino anoreksiška Keira Knightly, todėl ir į šią verta

Rengėjų informacija

Prasideda Tarptautinis animacinio kino festivalis „Tindirindis 2012“

Spalio 22 d. prasidės 10-asis tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“. Vilniuje jis vyks iki lapkričio 4 d. kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“. Spalio 29 d. festivalis persikels į Kauną, iš ten keliaus į Šiaulius, Klaipėdą, Panevėžį, Raseinius, Jurbarką ir Nidą.
 

Jubiliejinis dešimtasis festivalis sutapo su pasaulinės animacijos gimimo 110-osiomis metinėmis: 1892 m. spalio 28 d. Charles’is Émile’is Reynaud Paryžiuje žiūrovams parodė pirmąjį

Rūta Junevičiūtė

 Pokalbis su menininke Egle Budvytyte 

Menininkė Eglė Budvytytė (g. 1981 m. Kaune) šiuo metu gyvena Paryžiuje, kur ką tik baigė reziduoti „Palais de Tokyo“ šiuolaikinio meno centre. Autorei būdingas „hakerio“ bruožas, t.y. ji mėgsta „nulaužti“ ir „perkrauti“ įvairaus pobūdžio sistemas ir konstrukcijas: kino klišes, viešosios erdvės konvencijas, judesių kodus, mokslinę terminologiją ar apskirtai kalbą. Pavyzdžiui, sušokti abėcėlę, aproprijuoti lėktuvų saugumo instrukcijas, perkelti Niujorką į Vilnių ir pan. Neseniai Šiuolaikiniame meno centre vykusioje Mindaugo trienalėje menininkė pristatė mobilią mieste judančią struktūrą – vietos specifikos performansą „Choreografija bėgančiam vyrui“. Apie šį ir kitus kūrinius pateikiamas pokalbis, vykęs elektroniniu paštu.

7MD

Europos kino akademija pagerbs Bernardo Bertolucci

Europos kino akademijos prizas už gyvenimo nuopelnus gruodžio 1 d. Maltoje bus įteiktas ne tik Helen Mirren, bet ir italų režisieriui Bernardo Bertolucci. Vienas svarbiausių XX a. antros pusės italų kino režisierių karjerą kine pradėjo Piero Paolo Pasolini asistentu. Būdamas dvidešimt vienų jis sukūrė pirmą vaidybinį filmą. Antras Bertolucci filmas „Prieš revoliuciją“ (1964) sulaukė atgarsio visame pasaulyje. Nuo tada kiekvienas režisieriaus filmas tampa kino įvykiu. Juo buvo ir 1970 m. sukurtas „Konformistas“, ir „Paskutinis tango Paryžiuje“ (1972), iki šiol jaudinantis ne vieno kino kūrėjo ir žiūrovo vaizduotę.
Bertolucci filmografijoje puikai dera kameriniai ir epiniai filmai. 1976 m. Bertolucci dviejų dalių epas „XX amžius“ buvo vienas pirmųjų bandymų apibendrinti šį laikotarpį. 1987-aisiais pasirodęs Kinijoje kurtas „Paskutinis imperatorius“ liudijo ir naują postmodernistinio kino estetiką, ir būsimą visuotinį susidomėjimą Azijos kinu. Filmas buvo apdovanotas devyniais „Oskarais“, nacionalinėmis britų, italų, prancūzų kino premijomis bei sulaukė specialaus žiuri prizo pirmojoje Europos kino apdovanojimų ceremonijoje.
2003 m. Bertolucci filmas „Svajotojai“ ne vienam kino mėgėjui tapo

Rengėjų inf.

Nacionalinės M. K.Čiurlionio menų mokyklos bendruomenės ir Lietuvos kultūrinės visuomenės peticija

Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui
Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui Valentinui Stundžiui

Esame sunerimę dėl Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokykloje vykstančių procesų, kurie prieštarauja mokyklos misijai ir uždaviniams, neigiamai veikia mokinių ugdymą, jų profesinį rengimą, taip pat mokytojų galimybes perduoti savo žinias ir visaverčiai dalyvauti bendruomenės gyvenime. Pastarųjų metų mokyklos administracijos veiksmai, vadovaujant Romualdui Kondrotui, pražūtingai atsiliepia Lietuvos kultūriniam gyvenimui: mokiniai pradeda rinktis užsienio mokyklas, o nusipelnę mokytojai patys palieka mokyklą arba yra atleidžiami iš darbo. Administracijos nepakantumas, kolegų profesionalų konstruktyvių siūlymų nepaisymas, viešumo vengimas, mokyklos struktūrų sudarymas pagal lojalumą administracijai, pažeidžiant demokratijos ir skaidrumo principus, kuria nepasitikėjimo ir netikrumo atmosferą. Mokyklos bendruomenę sutrikdė viešoje erdvėje pasirodę pranešimai apie finansinius pažeidimus mokykloje.

Santa Lingevičiūtė

Bendradarbiaudamas su Čekijos Respublikos ambasada Vilniuje ir nepriklausomomis Čekijos kompanijomis, „ARTscape“ projektas pristato Čekijos filmų savaitę. Ji vyks spalio 12–16 dienomis. Programa supažindins su jaunosios kartos režisierių filmais, juos dominančių temų įvairove.

Spalio 12 d. (19 val.) programą pradės Bohdano Slćmos („Laikas būti laimingam“) komiška drama „Kaimo mokytojas“ („Venkovskō učitel“, 2008). Veiksmas nukelia į Čekijos pietuose įsikūrusį kaimą. Į jį atvyksta biologijos mokytojas, metęs darbą vienoje Prahos gimnazijų. Niekas nežino, kodėl jis tai padarė, bet niekas ir nesiaiškina. Net mokyklos direktoriui tai nesvarbu, nes, jo nuomone, Petras čia ištvers ilgiausiai pusę metų. Mokytojas apsigyvena pas močiutę, kuri negali užmigti be įjungto televizoriaus, o siena tarp jų „kambarių" – marga užuolaida. Kartą atsibudęs ant suspaustų šiaudų krūvos, mokytojas susipažįsta su jų savininke – inteligente Mari ir jos gražuoliu sūnumi Lada, kuriam dar tik kalasi ūseliai. Neilgai trukus Petras ir Mari susibičiuliauja, kalbasi apie paprastus dalykus, kartu skina vyšnias, veža šieną... Mokytojas kuklus, supratingas, jautrus, tad Mari juo susižavi. Vieną popietę ant šiaudų ji pabando Petrą...

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Režisierė Žana kuria filmą apie meilę, pavadintą „Intymios scenos“. Žana garsėja originaliu požiūriu į seksą, dėmesiu moters kūnui, bet netrukus atvirų scenų filmavimas taps košmaru. Oras genda, aktorius susikaustęs, o aktorė neišmano, ką jai daryti, jie abu atsisako klausyti režisierės nurodymų. Bet Žana pasieks rezultatą, net jei tam prireiks ekstremalių priemonių...

Taip trumpai galima nusakyti Catherine Breillat filmo „Seksas yra komedija“ (LR Kultūra, 17 d. 23 val.) siužetą. Bet iš tikrųjų tai autobiografiškas filmas. Breillat (g. 1948) išgarsėjo ne tik kaip pavojingai prie pornografijos priartėjančio autorinio kino kūrėja. Prancūzijoje ji žinoma ir kaip...