7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tegu Marse žydi obelys

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 36 (1004), 2012-10-12
Kinas Rodo TV
„Baimė“
„Baimė“

Režisierė Žana kuria filmą apie meilę, pavadintą „Intymios scenos“. Žana garsėja originaliu požiūriu į seksą, dėmesiu moters kūnui, bet netrukus atvirų scenų filmavimas taps košmaru. Oras genda, aktorius susikaustęs, o aktorė neišmano, ką jai daryti, jie abu atsisako klausyti režisierės nurodymų. Bet Žana pasieks rezultatą, net jei tam prireiks ekstremalių priemonių...


Taip trumpai galima nusakyti Catherine Breillat filmo „Seksas yra komedija“ (LR Kultūra, 17 d. 23 val.) siužetą. Bet iš tikrųjų tai autobiografiškas filmas. Breillat (g. 1948) išgarsėjo ne tik kaip pavojingai prie pornografijos priartėjančio autorinio kino kūrėja. Prancūzijoje ji žinoma ir kaip sėkminga romanų autorė (beje, literatūroje Breillat debiutavo septyniolikos, bet jos romanas buvo parduodamas tik sulaukusiems aštuoniolikos) bei scenaristė, dirbusi kartu su Maurice’u Pialat, Federico Fellini, Liliana Cavani. Breillat yra ir aktorė – kine ji debiutavo 1972 m., suvaidinusi antro plano vaidmenį Bernardo Bertolucci filme „Paskutinis tango Paryžiuje“. 1975-aisiais ji sukūrė pirmą filmą, kuris išvydo ekranus tik po dvidešimt penkerių metų, nes vos baigto filmo turinys visus šokiravo, o jo prodiuseris bankrutavo.


Lytis, seksualumas ją domina nuolat. Breillat dažnai supriešina įprastą žiūrovo požiūrį ir tai, kaip moteris pati suvokia savo seksualumą, todėl ji dažnai analizuoja nekaltybės praradimo, moteriško mazochizmo, seksualumo ir amžiaus temas. Režisierę domina moterų troškimai, bet ji mano, kad vyrai taip pat turi iš naujo įvertinti savo seksualumą. Sekso scenos Breillat filmuose dažnai būna tikros, todėl jie kartais pavadinami pornografiniais. Vaidinti filme „Romansas“ ji pakvietė italų pornografinių filmų žvaigždę Rocco Siffredi, jis pasirodė ir kitame garsiame režisierės filme „Pragaro anatomija“. Aš manau, kad Breillat – nuosekliausia Georges’o Bataille’o idėjų apie erotizmą kaip transgresiją tęsėja kine. Ji įsitikinusi, kad menininkui iškyla imperatyvas rodyti tai, kas „nerodytina“.


Šešiolikmetės Nikolės iniciacija galėtų būti Breillat filmo tema. Tačiau Jameso Foley 1996 m. „Baimė“ (LNK, 16 d. 22.35) pagaminta JAV, todėl režisieriui svarbu sklandžiai papasakoti pamokomą istoriją apie architektą Stivą, kuris pradeda naują gyvenimą su antrąja žmona Lora. Bet architekto dukteriai Nikolei – tik šešiolika, ją masina klubai, vaikinai, naujos pažintys ir jausmai. Naktiniame klube mergina susipažįsta su Deividu (jį vaidina dar visai jaunas Markas Wahlbergas). Šis žavingas jaunuolis netrukus pradės elgtis keistai, o Nikolė taps jo jausmingo agresyvumo ir žiaurumo įkaite.
Man patinka Rumunija, ypač jos Transilvanija, todėl žiūriu visus filmus, kurių veiksmas perkelia į šią šalį. Prancūzų režisieriai Xavier Palud ir Davidas Moreau savo 2006 m. filmo „Jie“ (BTV, 13 d. 23.10) personažus, trisdešimtmečių prancūzų porą – mokytoją ir romanistą Liuką ir Klementiną, – taip pat apgyvendino Rumunijoje, name Bukarešto priemiestyje. Čia pora jaučiasi laiminga, kol vieną vakarą prasideda tikras košmaras...


Režisieriai neslepia, kad jų tikslas – sukurti siaubo filmą, bet tokį, kokie buvo kuriami 9-ajame dešimtmetyje, – „labai realistišką, su įtikinamu socialiniu pagrindu, bet pasakojantį neįtikėtiną istoriją“.
Gerai pagalvoję, jie abu nusprendė, kad daugumai žmonių didžiausią siaubą kelia mintis, kad jų namuose gali atsirasti įsibrovėlis. O istoriją, kuri tapo filmo pagrindu, Čekijoje filmuojant reklamą jiems papasakojo taksistas. Istorija buvo apie du austrus, kurie savo naujame name išgyveno keistus dalykus. Žinoma, režisieriams pasisekė ne tik sutikti taksistą, bet ir tai, kad Klementiną suvaidinusi aktorė Olivia Bonamy turi net kelias fobijas – ji bijo ir tuščių, ir uždarų erdvių.


Man klaustrofobiją sukelia televizijos debatai, kuriuose dalyvauja lietuvių politikai. Ko gero, atsidūręs vienoje erdvėje su kokiu nors sporto ministerijos iniciatoriumi iš Zuoko partijos ar nacionalistu iš Kauno taip pat pradėčiau mėtyti stiklines. Šį sekmadienį beveik visos televizijos visą vakarą transliuos rinkimų pabaigą. Politika yra komedija, nors Lietuvoje ji vis labiau tampa siaubo filmu. Pernelyg daug pabaisų ir pernelyg maža erdvė, kurioje turime tilpti visi.


Dar vienos prancūzės Agnčs Merlet psichologinio trilerio „Doroti“ (LRT, 13 d. 23.10) herojė yra psichiatrė Džeinė. Ji siunčiama į mažytę Šiaurės Airijos salą, kur turi tirti paauglės Dorotės bylą. Ši kaltinama pasikėsinimu nužudyti kūdikį. Autsaiderė Džeinė išsiaiškina, kad pas tetą gyvenanti našlaitė kenčia nuo siaubingo asmenybės multiplikavimosi – joje net penki skirtingi žmonės. Padėdama Doroti, Džeinė susiduria ir su savo praeitimi, kurios nori atsikratyti, ir išsiaiškina uždaros bendruomenės paslaptį.


Susidomėjimas visokiais okultizmais ir mistika pavojingas mažoms tautoms, nors magų ir kerėtojų čia pasitaiko pačių įvairiausių. Įdomu, kuris iš jų imsis vesti tautą iš krizės po šio sekmadienio.


Gaila, kad žiūrėdami į juos ir klausydamiesi jų dūdelių nepastebime naujausių Marso nuotraukų ir kitokių neįtikėtinų dalykų, kurie yra visiškai realūs. Gal suabejosite mano geru skoniu, bet nuoširdžiai rekomenduoju 2000-aisiais Briano De Palmos sukurtą „Misiją: Marsas“ (BTV, 18 d. 22.25). Tai naivus, banalus, pompastiškas, bet kartu magiškas pasakojimas apie žmonijos šaknų atradimą tolimoje planetoje. Kosminės ekspedicijos dalyviai sužino tiesą, kuri skamba visai optimistiškai. Šiais laikais, kai atradimai pirmiausia sukelia baimę, De Palmos vizija taip pat atrodo neįtikėtina. Kai buvau jaunas, visur skambėjo daina apie tai, kad ir Marse obelys žydės. Žiūrėdamas filmą ją vėl prisiminiau.


Jūsų – 
Jonas Ūbis
 

Žymos:
Jonas Ūbis, Ūbis, kinas, TV
„Baimė“
„Baimė“
„Doroti“
„Doroti“