7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Susitiksime kapuose

 

Krėsle prie televizoriaus

 

Jonas Ūbis
Nr. 38 (1006), 2012-10-26
Kinas Rodo TV
„Kuždesių sala“
„Kuždesių sala“

 

Ateinančią savaitę kasdien nuo pirmadienio iki ketvirtadienio LRT rodys garsiausias pasaulio kapines. Toks pasirengimas lapkričio 1-ajai tautai, manau, pasirodys adekvatus, nors aš neįsivaizduoju, kaip kasdien galima žiūrėti filmus apie kapines. Net ir pačias garsiausias. Įtariu, kad tai nesveika. Panašiai kaip savaitė, skirta Vytauto Landsbergio jubiliejui. Kai televizija sako nesibaigiančius tostus, vaizdelis gana fantasmagoriškas. Nežinau, kokie tostai mūsų laukia po šio sekmadienio, bet lapkričio 1-ąją (22.05) LRT užbaigs garsiausiu pernykščiu filmu – Larso von Triero „Melancholija“. Tai filmas apie pasaulio pabaigą. Jis gražus, elegantiškas, kiekvienas jame ras sau pagal poreikius – vieni saują filosofijos, kiti – aštrokos erotikos, treti – pasvarstymų apie meno prasmę, ketvirti – grakščių kino klasikų Antonioni ar Tarkovskio citatų.
 
Įtariu, jog von Trieras norėjo parodyti, kad sapnus ir fantazijas kuriame nebe patys, o masinė kultūra – reklama, rinkodaros triukai ir vartojimo ideologijos. Bet „Melancholija“ – visai vykusi artėjančios katastrofos reklama. Tiksliau, tos būsenos ar nuojautos, kurią išgyvena šių dienų žmonės, kuriems nuolat ir Holivudas, ir žiniasklaida primena, kad netrukus sulauksime pabaigos. Kokiai nors p. Fekalijai iš parlamento filmas, žinoma, gali pasirodyti šventvagiškas, bet žmonėms jis patinka.
 
„Melancholija“ suprantama ir aiški, nors kalba apie ligą, mirtį ir neišvengiamą visko pabaigą. Pagrindinė filmo herojė – viešųjų ryšių specialistė Džiustina (ją suvaidinusi Kirsten Dunst buvo apdovanota Kanuose, iš kurių von Trieras gėdingai išvytas) linkusi į autodestrukciją, ji išgyvena depresiją, todėl ramiai sutinka žinią apie artėjančią planetą, kuri sunaikins Žemę. Moteris nebemato prasmės. Regis, jai pritaria ir režisierius. Kitokį požiūrį bando pateisinti Džiustinos sesuo Kler. Charlotte Gainsbourg herojė – visiška sesers priešingybė. Ji bijo pabaigos ir negali susitaikyti su mintimi, kad viskas išnyks. Kler ne griauna, o rūpestingai kuria harmoniją – tegu tik prabangiuose savo namuose, kur prieglobstį randa ir iš proto einanti Džiustina.
 
Kita garsi ateinančios savaitės premjera – Martino Scorsese „Kuždesių sala“ per LNK (31 d. 22.35). Jis perkelia į 1954-ųjų JAV, Šaltojo karo metus, kai potencialaus pasaulinio karo ar komunistų baimė taip pat kūrė nerimo ir įtarimų atmosferą. Į salą, kur įsikūrusi psichiatrinė ligoninė pavojingiems nusikaltėliams, atvyksta du FTB agentai – Tedis (Leonardo DiCaprio) ir Čakas (Mark Ruffalo). Jie tirs paslaptingą vienos pacientės, kuri nužudė tris savo vaikus, dingimą. Tedis prastai jaučiasi, jam skauda galvą, kankina baisūs prisiminimai – Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo tarp tų, kurie išvadavo Dachau. Jam atrodo, kad gydytojai elgiasi keistai ir kažką slepia. Bet ar Tedis sugeba atskirti savo košmarus ir realybę? Žiūrovų laukia neįtikėtinas siužeto posūkis, kuris apvers aukštyn kojom iki tol žiūrėtą filmą, bet ir sinefilams „Kuždesių sala“ suteiks neįtikėtinų malonumų – tiršta ekspresionistinė atmosfera, klaustrofobiškos erdvės, įtaigi muzika, klasikinius filmus primenantys interjerai ir kostiumai. Tokio kino dabar beveik niekas nekuria, nes žiūrovai būtinai nori ko nors saldžiai gražaus.
 
LRT Kultūra (31 d. 22.15) dar kartą primins originalų režisierių – turką Nuri Bilge Ceylaną ir jo Kanuose prieš kelerius metus apdovanotas „Tris beždžiones“ (2008) – niūrų ir lėtą pasakojimą apie vienos šeimos tragediją, kuri kyla iš melo, pakantumo blogiui ir jėgai.
 
Nors ir lapkričio 1 d. dauguma mūsų televizijų linksminsis ir rodys komedijas – ne tik muzikinę kriminalinę „Operacija LNK ir kitos aistros“ (16.05), dar atkreipčiau dėmesį į prancūzės Julie Bertucelli Australijoje kurtą „Tėve mūsų, kuris esi medyje“ (BTV, lapkričio 1 d. 22.25). Tai pasakojimas apie šeimą, kuri gyvena milžiniško figos medžio šešėlyje. Kai tėvas miršta, kiekvienas iš keturių vaikų reaguoja savaip. Aštuonerių metų Simona tiki, kad jos tėvas gyvena medyje. Apie tai ji pasako ir mamai (Charlotte Gainsbourg), kai ši pamažu ima atgauti jėgas. Bet medis kelia grėsmę namui, ir motinai nebelieka pasirinkimo: figą reikia nukirsti...
 
Davido Gordono Greeno filmo „Sniego angelai“ (LNK, 28 d. 23.10) veikėjo, 1974-ųjų JAV provincijos paauglio Arturo tėvų santykiai byra ir genda, o jaunuolis išgyvena pirmąją meilę. Jis atsiduria įvykių, kurie pakeis visą tolesnį gyvenimą, sūkuryje. Arturas sužino, kad nužudyta jo buvusi globėja Eni (Kate Beckinsale). Niekas nesupranta, kam reikėjo jos mirties.
 
Užtat Almanto Grikevičiaus „Vilkolakio pėdsakai“ (LRT, 26 d. 24.00) suteiks ne vieną progą nuoširdžiai pasijuokti, nors tai – politinis detektyvas, kuriame nuolat kažkas kažką žudo ir kraujas bei aistros liejasi per kraštus. Pagrindinius vaidmenis sukūrė sovietų kino žvaigždės Mihajus Volontiras ir Sergejus Šakurovas, filmuota, regis, net Lotynų Amerikoje, bet tai tipiškas „kontrpropagandinio“ kino, kuriuo stagnuojančios valstybės ideologai bandė gelbėti savo piliečius nuo besaikio žavėjimosi Vakarais, pavyzdys. Tokie filmai turėjo aiškinti, kad už geležinės sienos klesti korupcija, mafija, o „Vilkolakio pėdsakuose“ – ir buvę naciai, radę prieglobstį Lotynų Amerikoje. Iš klišių sudaigstytas scenarijus iškart žadėjo kūrybinę nesėkmę. Bet tokiems filmams kaip „Vikolakio pėdsakai“ prabėgęs laikas suteikia netikėtų prasmių. Mėgstu juos žiūrėti, nes kaip ant delno matyti tarybinio žmogaus įsivaizdavimas apie Vakarus. Šie filmai kūrė homo sovieticus mitus ir alternatyvias tikroves. Tiesa, kartais gali pasirodyti, kad požiūris nepasikeitė, o „kontrpropagandinė“ talentingo režisieriaus „chaltūra“ ir dabar atrodo profesionalesnė už perdėtai rimtas pastangas kurti naujas tautiškas kino legendas.
 
Jūsų –
Jonas Ūbis

 

Žymos:
Jonas Ūbis, Kinas,
„Kuždesių sala“
„Kuždesių sala“
„Melancholija“
„Melancholija“