Absurdiški filmų pavadinimų vertimai į lietuvių kalbą, deja, jau nebestebina. Imi net abejoti, ar platintojai apskritai peržiūri filmus, ar apsiriboja tik trumpais užsienietiškais „sinopsiais“ ir „treileriais“, kurie neretai tik klaidina. Naujausią gimusio Naujojoje Zelandijoje, bet kuriančio JAV režisieriaus Andrew Dominiko juostą „Killing Them Softly“ išversti į „Kazino apiplėšimą“ (JAV, 2012) reikia nemažai kvailumo. Lietuviškai pavadinimas platintojams turbūt skamba pernelyg „švelniai“ ir nieko nepasako apie žanrą. Šių laikų eiliniam žiūrovui, nesivarginančiam skaityti nei aprašymų, nei plačiau pasidomėti filmu prieš einant į kino teatrą, pavadinimas turi būti suprantamas, sufleruoti „pagrindinę mintį“, kitaip sakant – tiesmukas. O jei taip nesinorėjo to poetiško pavadinimo, tiesą sakant, apie filmą ir jo atmosferą pasakančio daug daugiau nei naujai sugalvotasis, kodėl netiko „Kogano sandėris“? Juk taip vadinamas amerikiečių rašytojo, advokato ir žurnalisto George’o V. Higginso romanas, pagal kurį filmas ir sukurtas. Logiškas paaiškinimas, matyt, vienintelis: savo tiksline auditorija platinimo kompanijos laiko paauglius, „Oušeno“ trilogijos ir panašių veiksmo filmų gerbėjus. Tokiems reikia lengvo masalo. Tačiau šiuo atveju ir jie apgaunami – nei kazino, nei meistriško apiplėšimo filme nėra.
Veiksmas nukelia į 2008 m. JAV, kai pagreitį įgauna pasaulinė finansų krizė, o šalyje vyksta prezidento rinkimai. Du smulkūs vagišiai Frenkas (Scoot McNairy) ir Raselas (Ben Mendelsohn) pasamdomi apiplėšti mafijos globojamą nelegalų pokerio turnyrą atokiame pusrūsyje (štai jums ir kazino). Nepatyrę vyrukai juodomis kojinėmis ant galvų ir geltonomis guminėmis pirštinėmis įsiveržia į prieblandoje skendinčią žaidimo patalpą. Nors jų veiksmai veikiau primena apiplėšimo karikatūrą, vis dėlto jiems pavyksta apšvarinti mafijos vadeivas ir sėkmingai pasprukti. Be to, jie turi stiprų alibi: turnyro organizatorius Markas Tratmanas (Ray Liotta) jau du kartus bandė panašiai inscenizuoti apiplėšimą ir susižerti kolegų pinigus, tad dabar šešėlis vėl turėtų kristi ant jo. Tačiau mafija su savais pinigais taip lengvai nesiskiria. Pasamdomas garsus žudikas Koganas (Brad Pitt), kuris turi pamokyti įžūlius vagis ir visiems priminti, kad daugiau niekada nekištų nagų prie mafijos pinigų.
Iš tiesų siužetas su įvairiomis variacijomis matytas jau ne viename veiksmo filme. Sukčiai, mafija, pokeris, samdomi žudikai, šaltakraujiškos žmogžudystės – visa tai leidžia prisiminti daugelį nesenų, bet jau klasika tapusių gangsterių filmų: nuo „Krikštatėvio“, „Gerų vyrukų“ (Ray’aus Liottos herojus lyg atkeliavęs iš praeities), „Karlito kelio“ iki „Infiltruotų“ ar serialo „Sopranai“ (Dominiko filme epizodinį vaidmenį kuria ir Jamesas Gandolfini). Šie aktoriai pasirinkti neatsitiktinai: iš ankstesnių filmų jie „atsineša“ prasmių krūvį ir „Kazino apiplėšimui“ suteikia išties gangsterių kino prieskonio. Režisierius su kaupu išnaudoja šių aktorių „žvaigždžių“ statusą.
Kita vertus, daug ką savotiškai skolindamasis iš kitų filmų – aktorius-personažus, siužeto vingius ar tarantinišką smurto estetizavimą – režisierius rizikuoja originalumu. Kelias minutes žiūrėti, kaip skrupulingai iki sąmonės netekimo sumušamas Tratmanas arba kaip vėliau jam į smilkinį paleidžiama kulka, o mes, žiūrovai, muzikai skambant stebime sulėtintą jos skrydį per lietų ir automobilio stiklą iki vyro galvos, paprasčiausiai nebeįdomu. Matyta, atsibodę, nebeveikia. Apskritai Dominikas akivaizdžiai mėgaujasi vizualiai išraiškingais epizodais (sulėtinimai, „išplaukę“ kadrai) bei garso takeliu (Ketty Lester, „The Velvet Underground“, Nico) ir pernelyg užsižaidžia. Kad režisierius yra tikras vizionierius, įrodė ankstesnis filmas „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“. Jame epinė istorija buvo pasakojama estetiškai ištobulintais, bet neretai tuščiais kadrais. Matyti, kaip dramaturgija užleidžia vietą „gražiems vaizdeliams“, galima beveik kas antrame šiuolaikiniame filme. Kad šiandien visi moka meistriškai filmuoti, abejonių lyg ir nekyla. Užtat sklandžiai papasakoti istoriją kur kas sudėtingiau.
Bet režisieriui išties filme pavyksta užčiuopti laiką ir sukurti dekadansišką jo atmosferą. Pilki pramoniniai rajonai, apleisti priemiesčiai, nuolat pliaupiantis lietus tik paryškina pesimistines nuotaikas. Fone (per radiją, televiziją) beveik be perstojo girdėti politikų kalbos apie ekonomiką, šalies politiką, permainų būtinybę. Pavyzdžiui, Greigo Fraserio kamera, iš kadro dingus herojams, dar kelias sekundes „užsibūna“ prie televizoriaus ekrano, kuriame kalbą skelia Barackas Obama – apie šviesesnę ateitį, amerikiečių vienybę ir viltis. Tačiau optimizmas bliūkšta šiapus ekrano, toje erdvėje, kur gangsteriai be jokių skrupulų suvedinėja sąskaitas, remdamiesi įsitikinimu: „Amerika – ne šalis, Amerika – verslas. Mokėk pinigus.“
Šiuo atveju Andrew Dominikas yra beviltiškas pesimistas, o būti pesimistu Amerikoje truputį netikėta.
