Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Eglė Rindzevičiūtė

Skerdyklų istorija ir antropocena

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Praėjo tik dvidešimt penkeri metai, ir Berlyno siena įgijo legendos bruožų. Apie ją kuriami filmai, rašomi prisiminimai, saugomos simboliškos su siena susijusios vietos. Vokiečių sociologai tvirtina, kad kasmet vis daugiau žmonių liudija pasipriešinimą režimui, kuris, būkime sąžiningi, Vokietijos demokratinėje respublikoje (VDR) tikrai nebuvo stiprus. Tačiau žmogaus atmintis linkusi viską padidinti, ypač jei tai susiję su savęs pateisinimu. Šį reiškinį ne pirmus metus galima stebėti ir pas mus: dabar dauguma lietuvių įsitikinę, kad kovojo prieš sovietų valdžią. (Kai kurie, beje, su ja, tiksliau, su Žaliojo tilto skulptūromis, kovoja iki šiol.)

Paulina Pukytė

Tracey Emin paroda „White Cube“ galerijoje Londone

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kasmet skiriamas Europos kino akademijos apdovanojimas už gyvenimo indėlį šiemet bus įteiktas prancūzų režisierei Agnès Varda. Naujosios bangos senele juokais vadinama kūrėja didžiajame kine debiutavo 1954 m. filmu „La Pointe Courte“, kuris numatė būsimų kino permainų stilių. Jau 6-ajame dešimtmetyje ji pasirinko savitą kelią ir iki šiol kuria įvairaus metražo vaidybinius, dokumentinius, eksperimentinius filmus, kartais viename kūrinyje suliedama visas kino rūšis. Varda filmai tiksliai išsaugo užfiksuoto laiko dvasią, juk neatsitiktinai į kiną ji atėjo iš fotografijos. 1961 m. pasirodęs Varda filmas „Kleo nuo 5 iki 7“ iki šiol yra vienas Naujosios bangos grynuolių. Režisierė atvira pasauliui ir savo artimiesiems. Filmuose ji užfiksavo Juodųjų panterų judėjimo pradžią, kūrė pirmuosius prancūzų feminisčių kino manifestus, įamžino savo vyro – režisieriaus Jacques’o Demy vaikystės prisiminimus ir skyrė filmą kino šimtmečiui. Varda filmai pelnė Berlyno „Sidabrinį lokį“ („Laimė“, 1965), Venecijos „Auksinį liūtą“ („Be stogo ir teisės“, 1985), Europos kino akademijos apdovanojimą („Rinkėjai ir rinkėjos“, 2000), Prancūzų kino akademijos „Cezarį“ („Agnès paplūdimiai“, 2008), Kanų kino festivalio Garbės „Aukso karietą“, Garbės „Cezarį“ ir Lokarno kino festivalio apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus. Varda yra surengusi parodų Venecijoje, Paryžiuje, Los Andžele.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šį savaitgalį vieni lankys kapines, kiti džiaugsis Helovinu. Panašiai ir mūsų televizijos – LRT rodys daug memorialinių laidų ir šeštadienį (lapkričio 1 d. 15 val.) transliuos mišias iš Antakalnio kapinių, kitos pažers daugybę siaubo filmų ir pasakojimų apie žudikus maniakus. Dalis pastarųjų filmų siužetų jau perkelia į internetą: Stepheno T. Kay’aus „Internetinis žudikas“ (TV1, 2 d. 22.45), Gregory Hoblito „Nesusekamas“ (TV3, 1 d. 23.40), Aarono Harvey’aus „Be kompromisų“ (LNK, 2 d. 00.05). Tačiau nė vienas iš šių filmų nepralenks Davido Fincherio „Zodiako“ (TV1, šįvakar, 31 d. 22.45). Pasakojimas apie Zodiaku pasivadinusį realų žudiką, kuris per dvidešimt metų šiurpino San Fransiską ir žaidė žiaurius žaidimus su žurnalistais bei policininkais, filme peržengia detektyvinio trilerio ribas. Trys filmo herojai – detektyvas, žurnalistas ir karikatūristas, kuriuos suvaidino Jake’as Gyllenhaalas, Markas Ruffalo ir Robertas Downey’s jaun., tampa žudiko paieškų įkaitais. Fincheris „Zodiake“ perkūrė žanro taisykles – jis dokumentiškai tiksliai parodė jokių apčiuopiamų rezultatų neatnešusį tyrimą, abejodamas, ar tiesa neįmanoma, ar jos paieškos netampa tiesiog apsėdimu.

Jurgita Ludavičienė

Įspūdžiai iš tarptautinės konferencijos, skirtos knygos menui

Knygynai Lietuvoje lūžta nuo produkcijos; viršelių margumynas, skirtas priblokšti ir patraukti skaitytoją, dažnai veikia priešingai. Įžengęs į knygyną, potencialus pirkėjas bejėgiškai apsidairo ir sprunka šalin – paklydęs tarp agresyvių šriftų, spalvų, nieko nesakančių ar atvirkščiai – vulgariai besisiūlančių ir klaidinančių – viršelių. Tuo tarpu tipografika – atskira meno sritis, formuojanti kiekvieno mūsų, kaip skaitytojo, vaizdinių pasaulį. Dažnai kur kas stipriau, nei mums atrodo. Tačiau Lietuvoje retas susimąsto apie tai, ką galima papasakoti šrifto dydžiu ar spalva, interlinija etc. Kaip netinkamai parinktos raidės gali nužudyti bet kokį norą skaityti tekstą ar atvirkščiai – priverčia atkreipti dėmesį į užrašą, leidinį, plakatą ar knygą, kurios galbūt niekuomet nebūtum paėmęs į rankas. Nors knygos lietuviams išties svarbios; tuo kasmet galima įsitikinti per Vilniaus knygų mugę, kai kaskart sau pasakau: lietuviai yra knygos tauta. Bet kaip atkreipti dėmesį ne tik į knygų turinį, bet taip pat į jų (ir apskritai spaudos) pavidalą? Kaip suvesti draugėn knygos žmones plačiąja prasme – leidėjus, knygos menininkus, dizainerius, spaustuvininkus, studentus, galiausiai – skaitytojus?

Liudvikas Jakimavičius

Romualdas Granauskas (1939–2014)

Būna, kai žinia apie artimesnio ar tolimesnio žmogaus mirtį tave užklumpa tarytum perkūnas iš giedro dangaus. Stovi sutrikęs, priblokštas ir suglumęs, nes su kiekvienu išėjusiu užsiskliaudžia didesnis ar mažesnis pasaulis. Dabartinė mūsų literatūra (poezija) tokį didįjį šoką patyrė staiga netekusi Sigito Gedos ir antru smūgiu – Marcelijaus Martinaičio. Prozos girią giltinė pradėjo genėti nuo Antano Ramono ir Jurgio Kunčino. Po to šniojo plikuoju būdu nesirinkdama nei medžio rūšies, nei amžiaus. Pagaliau šią savaitę „miško kirtimo“ ciklą užbaigė Romualdu Granausku. Romualdo netektis jau nėra mums kokia nors netikėta staigmena. Po Juozo Apučio mirties Granauskas kirtavietės plynėje buvo palikęs stovėti vienas tos rūšies medis, nuo vėjų beveik nepridengtas pomiškio. Jis puikiai suprato tą savo – „paskutinio“ likusiojo padėtį. Apie tai juk ir „Gyvenimas po klevu“, ir „Peteliškė ant lūpų“, ir visa kita, apie ką mums rašytojas pasakojo. Epochos pabaiga.

Loreta Levinskaitė

Antanas Jozėnas (1927–2014)