Daugiau temų

Tradiciškai geriausių metų filmų dešimtukus paskelbė du kino žurnalai – britų „Sight & Sound“ ir prancūzų „Cahiers du cinema“. Šiemet britų ir prancūzų nuomonės retai sutampa. „Sight & Sound“ apklausė 50 kritikų, kiekvieno paprašę išrinkti 5 geriausius šių metų filmus.

Skaityti toliau >>

Nr. 44 (1105), 2014-12-08 | Kinas | Trumpai

Aleksejus Serebriakovas filme „Leviatanas“

Jonas Ūbis

Ieškant tapatybės

Krėsle prie televizoriaus

Rolandas Emmerichas kūrė filmus apie ateivius iš kosmoso („Žvaigždžių vartai“, „Nepriklausomybės diena“), klimato kaitą („Diena po rytojaus“), iš gelmių išlindusį monstrą („Godzila“), pasaulio pabaigą („2012“). Ko gero, ta pati masinė kultūra bei jos gerbėjai ir pašnibždėjo režisieriui sukurti „Anonimą“ (TV1, šįvakar, 5 d. 23.15). Juk ir juos domina ne vienam intelektualui iškilęs klausimas, kaip kažkoks beraščių tėvų sūnus, aktorius Williamas Shakespeare’as galėjo sukurti tokius šedevrus. Ar jis iš tikrųjų buvo genialus dramaturgas, ar už šios pavardės slepiasi kažkas kitas?

Emmerichas, kaip populiarių ir brangių filmų režisierius, atsisakė literatūrologų ir istorikų įrodymų ir pavertė filmą kažkuo, primenančiu „Delfi“ antraštes, pavyzdžiui, „Intymi moterų higiena: mitai ir faktai“ ar „Operai neabejingos garsenybės leido vakarą „Trubadūro“ premjeroje“. Ko gero, Emmerichui nėra didelio skirtumo, kas filmo herojus: Godzila, ateivis iš kosmoso ar Shakespeare’as, – visi jie vienodai žadina masinę vaizduotę, juolab kad poetas Edwardas de Vere (jam dažniausiai ir priskiriamas Williamo Shakespeare’o pseudonimas) karalienės Elžbietos I laikų Anglijoje jaučiasi lyg visai šiuolaikiškame politiniame gyvačių lizde. Poetą aristokratą suvaidinęs Rhysas Ifansas yra prisipažinęs, kad norėjo parodyti savo herojų seksualų („Davidas Bowie sutinka Karlą Lagerfeldą“).

Skaityti toliau >>

Nr. 43 (1104), 2014-12-05 | Kinas | Rodo TV

Ingrida Veliutė

In memoriam

Profesorė, mokslo liepsnelės ir miesto medinukai

Nijolė Lukšionytė (1954–2014)

2014 m. lapkričio 27-ąją užgeso profesorė, menotyrininkė, Nacionalinės premijos laureatė Nijolė Lukšionytė. Aukštos Petrašiūnų pušys priglaudė dar vieną kūrybingą, aktyvią ir ambicingą kūrėją.

Profesorė gimė 1954 m. balandžio 30 d. Klaipėdos rajone. Dėl santūraus ir tvirto žemaitiško būdo ji kryptingai siekė savo užsibrėžtų tikslų. Tiesa, žemaičiuojant ją pavyko išgirsti vienintelį kartą, bet man tai buvo dar vienas nepažintas jos daugialypės asmenybės štrichas.

Sovietmečiu carizmo architektūros tyrimų tematika nebuvo itin populiari, tačiau tai buvo jos mokslinių tyrimų niša. 1984 m. Sąjunginiame menotyros institute Maskvoje N. Lukšionytė apgynė menotyros kandidato disertaciją „Lietuvos architektūros stilistinė raida 1820–1920 m.“. Už kruopščiai parengtą monografiją „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje – svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai: 1843–1915“ dar ilgai bus dėkingi šiuo laikotarpiu besidomintys skaitytojai.

Nuo 1977 iki 2001 m. su nedidelėmis pertraukomis dirbdama moksline bendradarbe Lietuvos statybos ir architektūros MTI, ji dalyvavo rengiant Lietuvos kultūros paminklų sąvadą, tyrinėjo XIX–XX a. įvairių Lietuvos dvarų ir bažnyčių architektūrą. Straipsnių ir knygų rašymas bei įvairūs leidybos projektai buvo viena iš daugelio mėgtų N. Lukšionytės veiklų.

Skaityti toliau >>

Nr. 43 (1104), 2014-12-02 | Dailė | In memoriam

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Praėjusį ketvirtadienį Varšuvoje mirė aktorius Stanisławas Mikulskis, kurį ne viena televizijos žiūrovų karta prisimena kaip leitenantą Hansą Klosą iš Andrzejaus Konico ir Januszo Morgensterno serialo „Brangiau už gyvybę“ („Stawka większa niż życie“). Aktoriui buvo 85-eri.
Mikulskis kine debiutavo epizodiniu vaidmeniu 1950 m. Leonardo Buczkowskio filme „Pirmasis startas“. Tada jaunuolis ir nusprendė tapti aktoriumi. Baigęs Krokuvos teatro mokyklą, Mikulskis vaidino teatre Liubline, nuo 1964 m. – Varšuvos teatruose. Lygiagrečiai klostėsi ir jo karjera kine. Tačiau žvaigždės statusą Mikulskiui atnešė serialas „Brangiau už gyvybę“, kuriame aktorius suvaidino žvalgą, apsimetantį vokiečių karininku Hansu Klosu. 1972 m., kai serialą pradėjo rodyti visos už geležinės uždangos atsidūrusios šalys, Mikulskis gavo populiariausio socialistinių šalių aktoriaus titulą. Jį mylėjo ir atpažindavo visi. Tačiau Kloso vaidmuo nebūtinai teigiamai atsiliepė tolesnei Mikulskio karjerai, mat režisieriai bijojo, kad žiūrovai visur matys tik Klosą. Todėl per keturiasdešimt metų, praėjusių po „Brangiau už gyvybę“ premjeros, Mikulskis kine suvaidino tik vaikų mėgstamą poną Automobiliuką ir kelis epizodus. Jis bandė įgyvendinti nerealizuotas svajones teatro scenoje – ten sukūrė per 80 vaidmenų.

Skaityti toliau >>

Nr. 43 (1104), 2014-12-01 | Kinas | Trumpai

Stanislawas Mikulskis seriale „Brangiau už gyvybę“

Jonas Ūbis

Filmai užsispyrėliams

Krėsle prie televizoriaus

Televizijose kaip ir kino teatre – dauguma filmų amerikietiški. Kitaip nei lietuviai, kurie komerciniu kinu laiko tik kvailus filmus kvailiems žiūrovams (nes yra įsitikinę, kad tokių – dauguma), amerikiečiai aštrias, socialines ir politines temas sugeba perkelti į filmus, kurių tikrai nepavadinsi arthouse. Tokie filmai vis primena apie vertybes ir moralines nuostatas, be kurių žmonės negalėtų gyventi. Šis amerikiečių kino užsispyrimas vertas pagarbos.

TV3 šįvakar (28 d. 22.40) primins Kathryn Bigelow filmą „Taikinys Nr. 1“ (2012) apie Osamos bin Ladeno paieškas, kurios sėkmingai baigėsi 2011-ųjų gegužę (beje, režisierė pranešė kursianti filmą vos po poros dienų). Didžiausio žmonijos priešo paieškų koordinatorė – trapi moteris Maja (Jessica Chastain). Teroristo paieškų operacija – visas moters gyvenimas, todėl ji nenori taikstytis su savo kolegomis – CŽV biurokratais, bet liudininkų kankinimas, regis, jai visai priimtinas, nes taip galima greičiau pasiekti rezultatą. Bigelow neidealizuoja specialiųjų tarnybų, bet karas yra karas. Kad galiausiai monstrą suranda moteris – taip pat svarbu, juk filmo herojai vyrai į Mają žiūri iš aukšto, kaip, matyt, į režisierę žiūrėjo Holivudo vyrai, kol ji gavo „Oskarą“.

Skaityti toliau >>

Nr. 42 (1103), 2014-11-28 | Kinas | Rodo TV

Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė

In memoriam

Vladas Stauskas (1932–2014)

2014 m. lapkričio 19 d. netekome architektūros profesoriaus, rekreacinės architektūros mokyklos Lietuvoje kūrėjo Vlado Stausko, save vadinusio architektūros Don Kichotu.

Architektas, urbanistas, mokslininkas, pedagogas – profesoriaus Vlado Stausko veikla pasklidusi itin plačioje architektūros sričių erdvėje. Bene daugiausia dėmesio jis skyrė rekreacinei architektūrai, rekreacinių zonų bei pastatų problematikai. Su pajūrio zonos klausimais siejosi profesoriaus daktaro bei habilitacinis darbai (1967 ir 1985 m.), savo teoriniuose darbuose jis padėjo pagrindą rekreacinių sistemų teorinei analizei, suformulavo pačią „rekreacinės architektūros“ sampratą. Taip pat jis vadovavo rekreacinės ir landšafto architektūros sektoriui Architektūros ir statybos institute. Kraštovaizdį savo moksliniuose darbuose V. Stauskas interpretavo gana plačiai, siedamas su „kraštotvarka“, kurią suprato kaip „geografijos ir architektūros metodų lydinį“. Jam rūpėjo praktinei veiklai artimi kraštovaizdžio panaudojimo, išsaugojimo ir vertės klausimai. Jis akcentavo idėją, kad estetinis kraštovaizdžio potencialas toks pat svarbus kaip ir fizinis.

Skaityti toliau >>

Nr. 42 (1103), 2014-11-26 | Dailė | In memoriam

Stauskas 45-ojo pasaulinio IFLA kongreso dalyvių vakaronėje karališkajame Het Loo parke Apeldorne (Olandija). 2008 m. A. Žickio nuotr.

Vlado Stausko knyga „Architektūra, aplinka, atostogos“, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2012.

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienį Bydgoščiuje (Lenkija) baigėsi „Camerimage“ – festivalis, kuriame vertinami operatoriai. Šiemet jo apdovanojimai atiteko operatoriams, mokantiems kurti metaforas. Svarbiausiu festivalio prizu „Auksinė rupūžė“ šiemet apdovanotas rusų operatorius Michailas Kričmanas, nufilmavęs Andrejaus Zviagincevo filmą „Leviatanas“. Šis filmas jau yra pelnęs ne vieną apdovanojimą, tarp jų ir Kanų kino festivalio prizą už geriausią scenarijų. Rusija filmą šiemet pristatė „Oskarui“.

Kričmanas yra savito Zviagincevo stiliaus bendraautoris – kartu jie kūrė „Sugrįžimą“, „Išnykimą“, „Jeleną“. Zviagincevas mano, kad „Kričmano akys mato tai, kas nematoma“. Pats Kričmanas yra sakęs, kad operatoriumi nutarė tapti pamatęs Dariuso Kjondji nufilmuotą Davido Fincherio filmą „Septyni“. „Leviatanas“ kurtas Kolos pusiasalyje, kai naktis ten truko tris valandas. Filme dominuoja pilka ir žydra spalvos.

Kričmanas dirba su Vera Storoževa, Pavelu Lunginu, Aleksejumi Fedorčenka, šiemet „Scanoramos“ žiūrovai galėjo matyti jo nufilmuotą Liv Ullmann „Freken Juliją“.

Skaityti toliau >>

Nr. 42 (1103), 2014-11-24 | Kinas | Trumpai

Jonas Ūbis

Pasikalbėkite su šaldytuvu

Krėsle prie televizoriaus

Maisto gaminimo manija neaplenkė ir mūsų provincialios šalies, tačiau restoranų kritika kol kas smarkiai atsilieka. Lietuvių žiniasklaidoje, regis, karaliauja tik vienas nemandagus rašeiva. Tačiau jo pastabos ir internautų reakcija verčia prisiminti Stenfordo universiteto profesoriaus Dano Jurafsky knygą „Maisto kalba“ („The Language of Food. A Linguist reads the menu“). Mokslininkas kartu su kolegomis išanalizavo milijono kavinių ir restoranų lankytojų atsiliepimus internete ir priėjo tikrai įdomių išvadų visai ne apie maistą, o apie mus pačius. Neatsispyriau malonumui keliomis pasidalyti su Jumis, juolab kad šis internete paplitęs žanras man priminė sovietmečio maitinimo įstaigose ne kartą matytas skundų ir pageidavimų knygas. Nostalgija – galinga jėga, tai įrodo ir visąlaik atgal žiūrintis lietuvių politinis gyvenimas.

Skaityti toliau >>

Nr. 41 (1102), 2014-11-21 | Kinas | Rodo TV

Lina Michelkevičė

Abejonės privalo kilti

Pokalbis apie dailės mokyklų reikšmę visuomenei

Su Alytaus dailės mokyklos direktoriumi Redu Diržiu kalbasi Lina Michelkevičė, Kęstutis Šapoka ir Vita Petrušauskaitė. Interviu darytas projektui „Vaikų dailės mokyklų kultūrinis ir sociopolitinis dalyvavimas visuomenėje“.

Skaityti toliau >>

Nr. 41 (1102), 2014-11-18 | Dailė | Pašnekesiai

Vaikai dailės mokykloje. 2014 m. R. Diržio nuotr

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

2015-ųjų vasario 6 d. prasidėsiantis Tarptautinis Berlyno kino festivalis paskelbė retrospektyvos temą. Ji vadinsis „Glorious Technicolor. From George Eastman House and Beyond“ ir bus skirta spalvoto kino atsiradimo JAV šimtmečiui. Retrospektyvą sudarys apie 30 „Technicolor“ technologija sukurtų filmų, dauguma iš jų – restauruoti. Retrospektyva apims „Technicolor“ pradžią 1915 metais, 4-ojo dešimtmečio bandymus ir pristatys iki 1953-ųjų, kai spalvotas kinas galutinai įsigalėjo JAV, sukurtus filmus. Bus parodyti ir šeši šia technologija sukurti britų filmai.

„Technicolor“ technologija niekad nebuvo siejama su vienu stiliumi ar žanru, tačiau labiausiai ją pamėgo melodramų, miuziklų ir nuotykių filmų kūrėjai. Retrospektyvos programoje bus pristatyti įvairūs filmai: Richardo Boleslawskio melodrama „Alacho sodai“ (1936), George’o Sidney’aus „Trijų muškietininkų“ (1948) ekranizacija, Victoro Flemingo miuziklas „Ozo šalies burtininkas“ (1936), Howardo Hawkso komedija „Džentelmenai renkasi blondines“ (1953), Johno Fordo vesternas „Ji ryšėjo geltoną juostą“ (1953) ir daug kitų. Retrospektyva rengiama kartu su Vokiečių kinemateka, Modernaus meno muziejumi (MoMA) bei Austrijos kino muziejumi, todėl ji bus pakartota Vienoje (2015 balandį) ir Niujorke (2015 m. vasarą). Specialiai retrospektyvai bus išleista knyga „Glorious Technicolor“.

Skaityti toliau >>

Nr. 41 (1102), 2014-11-17 | Kinas | Trumpai