Daugiau temų

Šeštadienį pasibaigusio Tarptautinio Romos kino festivalio nugalėtoju šiemet tapo Stepheno Daldry filmas „Šiukšlės“ („Trash“). Jį išrinko žiūrovai, kurie galėjo balsuoti išeidami iš salės, oficialiame festivalio tinklalapyje, taip pat specialiai balsavimui skirtose vietose Romos koncertų komplekso „Auditorium“ teritorijoje. „Šiukšlės“ pasakoja apie tris trečiojo pasaulio berniukus, kurie verčiasi šiukšlių rinkimu. Filmui įteiktas prizas „Auksinis Markas Aurelijus“. Kitų oficialių festivalio sekcijų prizininkus taip pat rinko žiūrovai. Jais tapo „12 piliečių“ („Shier gongmin“, rež. Xu Ang), „Haider“ (rež. Vishal Bhardwaj), „Fino a qui tutto bene“ (rež. Roan Johnson), „Looking for Kadija“ (rež. Francesco G. Ranagato).

Skaityti toliau >>

Nr. 38 (1099), 2014-10-27 | Kinas | Trumpai

Kristen Stewart filme „Zils Marijos debesys“

Jonas Ūbis

Kulinariniai malonumai – ne viskas

Krėsle prie televizoriaus

Skaniai pavalgyti mėgstu, bet ilgai svarsčiau, kodėl paskutiniais metais televiziją ir kiną ištiko kulinarinis bumas. Kodėl kino festivaliuose atsiranda atskiros kulinarinio kino programos, dar galiu suprasti – juk reikia kažkur rodyti tokius filmus, bet kodėl visi kalba apie maistą, kodėl perka dideles kvailų receptų knygas kietais viršeliais, kodėl žiūri laidas, nuo kurių tikrą maisto gaminimo specialistą kartais gali ištikti net infarktas? Gal todėl, kad masinė kultūra pasiūlė visiems tapti hedonistais? Nors, kita vertus, hedonistu tikrai nepavadinčiau vieno žaliavalgystės entuziasto, praėjusią savaitę reklamavusio save ir savo šeimą kažkurioje informacinėje televizijoje. Tai greičiau mazochistas arba sektantas, kuriam maistas tik patvirtina jo išskirtinumą.

Tikiuosi, kad į šiuos klausimus padės atsakyti Jono Favreau 2014 m. filmas „Šefas ant ratų“ (TV3, 25 d. 23.05). Kodėl Favreau ėmėsi šio filmo ir dar suvaidino pagrindinį vaidmenį, suprantu: pabandykite ne vienus metus režisuoti „blokbasterius“, kad ir kelis filmus apie geležinį žmogų ir dar juose vaidinti, tada bus aišku, kodėl toks mielas pasirodys darbą Los Andželo restorane praradęs buvęs madingas virėjas Karlas. Jis ieškos prarasto kulinarinio įkvėpimo, atidaręs restoraną ant ratų. Toks personažas leidžia atsiverti jausmams, neslėpti net tų asmeniškų ir nuoširdžių, nors, ko gero, pačius nuoširdžiausius sukels Karlą sužlugdęs įtakingiausias kritikas (Oliwer Platt), kuris filme nutiesia aiškias paraleles su žiauriu kino pasauliu. Pakeliui Karlas dar bandys susitaikyti su savo šeima, juk ranką jam išties buvusi žmona ir dešimtmetis sūnus. Todėl toks numanomas filme tėvo ir sūnaus suartėjimas.

„Šefas ant ratų“ primena senus sovietinius filmus, teigusius, kad svarbu kiekvieną darbą atlikti gerai ir įdėti į jį dalelę savo širdies. Tą patį teigia ir Favreau, kuris padeda savo Karlui suprasti, kad galima didžiuotis ir sumuštiniu, jei jis pagamintas nuoširdžiai. Žodžiu, „valgis – tai šis tas daugiau nei valgis“, bet šeštadienio vakarui toks filmas tinka.

Skaityti toliau >>

Nr. 37 (1098), 2014-10-24 | Kinas | Rodo TV

Kora Ročkienė

Laisvė ir demokratija naikina inteligentus

Pokalbis su Nobelio literatūros premijos laureatu Mario Vargasu Llosa

Mario Vargasas Llosa – pasaulio pilietis. 1936 m. gimęs Peru, vaikystę jis praleido Bolivijoje, jaunystę – Peru, paskui keliolika metų gyveno Madride, Paryžiuje, Londone ir Barselonoje. Rašytojas yra klajoklis, jis nuolat keliauja, skaito paskaitas, susitinka su skaitytojais, dalyvauja konferencijose. Vargasas Llosa visada aplanko vietas, apie kurias rašo, – Braziliją, Kongą, Airiją, Peru džiungles. Jis nuolat skaito ir rašo romanus, feljetonus, reportažus. Kartais Vargasas Llosa slepiasi nuo pasaulio: tada tik žmona, agentė, sekretorė ir trys suaugę vaikai žino, kur jo ieškoti.

2010 m. Vargasas Llosa – romanų „Miestas ir šunys“, „Pokalbis katedroje“, „Tetulė Chulija ir rašeiva“ autorius – buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. 1990 m. rašytojas dalyvavo Peru prezidento rinkimų kampanijoje. Tada jis pralaimėjo Alberto Fujimori, kurio kritiku liko iki šiol. Vargasas Llosa – seno sukirpimo intelektualas. Jis jaučiasi sąmoningu savo laikų stebėtoju bei kritiku, akylu žiūrovu bei viešo gyvenimo dalyviu. Vargasas Llosa įsitikinęs, kad tai irgi rašytojo pašaukimas.

Kitaip nei jo kolegos Gabrielis García Márquezas, Julio Cortazaras ar Carlosas Fuentesas, kurių idėjų tėvyne tapo Kuba po 1959-ųjų revoliucijos, Vargasas Llosa nesitaikstė su stalinizmu ar invazija į Čekoslovakiją 1968-aisiais, nors ir buvo kairiųjų pažiūrų. Jis – demokratas ir liberalas, bet Lotynų Amerikoje dažnai kaltinamas dešiniosiomis pažiūromis. Savo mokytojais jis laiko Karlą Popperį, Isaiah Berliną, Albert’ą Camus, André Malraux, o ne Jeaną-Paulį Sartre’ą, Louis Althusserą, György Lukacsą ar Antonio Gramsci.

Maciejus Stasińskis susitiko su rašytoju Paryžiuje, Lotynų kvartale, bute, kuriame Vargasas Llosa jau dešimt metų užsisklendžia rašyti. Pokalbį su rašytoju, išspausdintą dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, pateikiame sutrumpintą.

Skaityti toliau >>

Nr. 37 (1098), 2014-10-23 | Knygos | Pasaulyje | Kultūra

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienį paskelbti 30-ojo tarptautinio Varšuvos kino festivalio laureatai. Tarptautinio konkurso Didžiuoju festivalio prizu „už daugiamatę naraciją ir subtilų naudojimąsi juoduoju humoru“ apdovanotas kinų režisieriaus Xin Yukun filmas „Karstas kalnuose“ („Binguan“). Tai pasakojimas apie tris personažus, kuriuos sujungė atsitiktinė žmogžudystė. Vienas iš trijų – jaunuolis, nebegalintis pakęsti kiekvieną jo žingsnį kontroliuojančios šeimos. Kai vaikinas užmuša vietinį banditą, netikėtai susipina jo ir tėvo likimai. Kitas filmo personažas – moteris, kuri daugelį metų buvo namų prievartos auka. Žinia apie nekenčiamo vyro mirtį ją užklumpa planuojant žmogžudystę. Savo vaidmenį šioje istorijoje turi ir garbingas kaimelio bendruomenės vadovas. Jis planuoja išeiti į pensiją, bet sūnaus nusikaltimas įtraukia vyrą į įvykių sūkurį.

Apdovanojimą už geriausią režisūrą pelnė kroatų režisierius Ognjenas Svilicićius. Jo filmas „Tokios taisyklės“ („Takva su pravila“) pasakoja apie paauglio, kurį bendraamžiai sumušė Zagrebo priemiestyje, šeimą. Vaikinas atsiduria ligoninėje, jo laukia sunki operacija, jo tėvai – palikti likimo valiai, nes policija nenori tuo užsiimti.

Skaityti toliau >>

Nr. 37 (1098), 2014-10-20 | Kinas | Trumpai

Olga Dychovyčnaja filme „Prieblandos portretas“

Jonas Ūbis

Vabzdžių gyvenimai

Krėsle prie televizoriaus

Savo elektroninį paštą galiu pasiekti tik per vieną populiarų tinklalapį. Kol paštas atsidaro, spėju perskaityti kelias antraštes. Iš jų susidariau įspūdį, kad visi (ar bent jau visos) pas mus nori būti (arba jau yra) sekso simboliais. Kvailiau už šitą žodžių derinį skamba tik „medaus kopinėjimas“, turint omenyje medaus mėnesį (juk Lietuvoje daug „žvaigždžių“ ir šiaip turtuolių, kurie privalo pasidalyti džiaugsmu su tauta). Perskaitęs kažkodėl iškart įsivaizduoju jaunavedžius, kurie rytą, kaip Franzo Kafkos „Metamorfozės“ herojus, atsibunda vabzdžiais.

Galiu tik įsivaizduoti, kaip mūsų žiniasklaida aprašytų Jonathano Glazerio filme „Po oda“ (TV1, šįvakar, 17 d. 22.40) rodomus įvykius, jei jie vyktų Lietuvoje. Venecijos kino festivalyje rodytas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Scarlett Johansson, be abejo, gera dovana snobams. Filmas nukels į Škotiją, kurios tapybiškų peizažų fone ir rutuliojasi keisti įvykiai. Johansson herojė Laura, kuri yra ateivė, važinėja Škotijos, filme vaidinančios sąvoką „niekur ir niekada“, keliais, sutinka pavėžėti vienišus vyrus, o paskui nudiria jiems odą. Žudymo procesą Glazeris paverčia vaizdo instaliacijomis, kuriose nusirenginėjantis vyras po truputį grimzta į kažką juoda. Regis, režisierius nori, kad žiūrovas panašiai grimztų į meniškus jo filmo vaizdus ir grimzdamas mąstytų apie žmogaus kūną ir žmogiškumą, kuriuos nori perprasti filmo herojė. Tačiau banalybė negali priversti mąstyti, greičiau atvirkščiai, ji sukelia panašią reakciją, kaip Laurai – pigus žmonių maistas.

Skaityti toliau >>

Nr. 36 (1097), 2014-10-17 | Kinas | Rodo TV

Rūta Taukinaitytė-Narbutienė

Nuo teksto iki objekto

Kodėl svarbu suprasti knygrišystės žanrus

Tarpukariu vienas Kauno knygrišys įvardino štai tokias tris knygrišystės sritis – „sortimentinė“, atliekama rankomis pagal užsakymą, fabrikinė (mašinomis) ir dailioji, pabrėždamas, kad paskutinių dviejų Lietuvoje nesą. Vis dėlto šiandien skirstymas būtų visai kitoks, nes per tą laiką labai daug kas pasikeitė, visų pirma kasdienius įrišimo poreikius visiškai perėmė mašinos, o rankų darbo knygrišystė perėjo į restauratorių ir menininkų rankas. Tad senasis amatas ėmė plėtotis naujomis kryptimis, sparčiai kito viduje, atrado naujų raiškos formų, funkcijų ir uždavinių. Dabartinė knygos meno formų įvairovė ir kylantis dėmesys jai prašosi naujų mėginimų grupuoti rankų darbo meninės knygrišystės darbus. Tokia sričių ar žanrų diferenciacija būtina dar ir todėl, kad apibrėžus jų savybes būtų lengviau vertinti, diskutuoti ir plėtoti jas gilyn. Mat čia dėl to kartais kyla painiava, nesusikalbėjimai ar nepelnyti nuvertinimai. Ir, regis, knygrišystės atveju labiausiai tą žanrinę takoskyrą brėžia ne tiek išorinė forma, kiek santykis su knygos turiniu (tekstu), su tradicija, taip pat amato, meno ir funkcionalumo santykis. Žinoma, kartais viename kūrinyje jungiasi kelių žanrų bruožai, juk žanrai ar sritys dažnai viena briauna liečiasi su kita, jungiasi, persipina; visi drauge tarpsta tose pačiose parodose, knygos meno centruose ar vieno meistro darbuose. Vis dėlto išryškėja trys grupės.

Skaityti toliau >>

Nr. 36 (1097), 2014-10-14 | Dailė | Istorija

Bizantinio įrišimo modelis. Įrišo Anna Embree (JAV), 2006 m.

Žygimanto Augusto bibliotekos knygų įrišimų rekonstrukcija, svečių knyga. 2010 m. Įrišo Cezaris Poliakevičius (Lietuva).

Jean de La Fontaine „Fables choisies“, 2011 m. Įrišo Ritsuko Ohira (Japonija)

Jean Paul Sartre „Situations de New-York“, situation III. Iliustracijos G. Salzmann. Išleido „Bibliophiles de France“, 1989 m., egz. Nr. 63. Įrišo Anne Giordan (Prancūzija), 2014 m.

Jean de La Fontaine „Fables choisies“, 2011 m. Įrišo Kaia Lukats (Estija)

„Vessels“. Įrišo Adele Outteridge (Australija), 2004 m.

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Tarptautinio Berlyno kino festivalio rengiama Europos kino mugė (European Film Market – EFM) – viena svarbiausių ir didžiausių kino pramonės platformų pasaulyje. EFM vadovai stebi pasaulinio kino permainas, tad, matyt, neatsitiktinai 2015-ųjų vasarį mugė suteiks galimybę pristatyti, parduoti ir pirkti naujus televizijos serialus, kurie tapo neatsiejama audiovizualinės kultūros dalimi. Ta proga viena diena pailgės ir pati mugė, o televizijos kūrėjai dalinsis savo patirtimi ir tradiciniame Berlyno jaunųjų talentų susitikime. 2015-aisiais mugėje daugiausia dėmesio numatoma skirti aukštos kokybės serialams iš Šiaurės Amerikos bei Europos – Skandinavijos šalių, D. Britanijos ir Vokietijos.

Šį pirmadienį prancūzų režisierius Jacques’as Audiard’as („Pranašas“, „Rūdys ir kaulai“) pradėjo filmuoti „Erran“ – filmą apie kultūrų susidūrimo sukeltą šoką. Septintojo Audiard’o filmo pagrindu tapo 1721 m. Montesquieu parašyti „Persiški laiškai“, tiksliai apibūdinę Prancūzijos visuomenės būseną prieš Revoliuciją. „Erran“ veiksmas vyksta mūsų laikais: herojus yra tamilų kovotojas iš Šri Lankos. Prancūzijoje šis politinis pabėgėlis dirba kiemsargiu viename Paryžiaus priemiesčių. „Erran“ tema – šokas, kurį sukelia filmo herojui akistata su kitokia kultūra, ir jo akimis pamatyta šiuolaikinė prancūzų visuomenė. Gali būti, kad filmą rodys Kanų kino festivalis, nes filmavimo pabaiga numatyta gruodžio 19 dieną.

Skaityti toliau >>

Nr. 36 (1097), 2014-10-13 | Kinas | Trumpai

Jonas Ūbis

Kai gali padėti neištikimybė

Krėsle prie televizoriaus

Paskutiniais dešimtmečiais sportas ir pas mus tapo pelningu verslu, juk neatsitiktinai televizijos transliuoja net kokiame nors Lietuvos užkampyje vykstančias provincijos komandų varžybas. Tačiau nepamiršta ir sovietinių sporto funkcionierių patirtis, ideologizuojant ir idealizuojant lietuvių sportininkų pergales. Tai persmelkė net sporto komentatorių žodyną. Kai netyčia pataikau ant sporto žinių, nesvarbu, koks būtų kanalas, visad girdžiu apie tai, kad lietuviai kažką „palaužė“, „sutriuškino“ ar dar kaip kitaip susidorojo su varžovais. Jei ateiviai klausosi lietuviškų sporto laidų, jie, ko gero, įsivaizduoja, kad čia stadionuose nuolat liejasi kraujas ir lūžta kaulai. Tokio begėdiškai kičinio patriotizmo, kaip kad liaupsinant sportininkus, niekur daugiau neišgirsi. Ypač kai, dalyvaujant laimingiems miestelėnams ir televizijai, pasitinkami iš kokių nors žaidynių sugrįžę sportininkai. Tačiau daugiau už žodžius apie mentalitetą pasako kokia nors iškalbinga detalė. Mes su šuniuku mėgstame pasivaikščioti prie Neries. Ten olimpiečių garbei neseniai pervadintoje gatvėje įsikūrusi kažkokia sporto organizacija. Kelerius jos vartus iš visų pusių „puošia“ perspėjimai, kad šunis teritorijoje vedžioti griežtai draudžiama. Niekad nemačiau, kad koks nors šuo ar jo šeimininkas kėsintųsi į šią teritoriją. Bet toks jau, matyt, tų sporto funkcionierių mentalitetas – visada malonu ką nors uždrausti ir pasijusti visagaliui. Tada gali bent trumpam pamiršti nešvarius sportininkų darbelius, kurie vis iškyla į paviršių, – parduotus mačus ir kitokias „gudrybes“. Juk korupcija – sporto kasdienybė.

Skaityti toliau >>

Nr. 35 (1096), 2014-10-10 | Kinas | Rodo TV

Aleksandra Fomina

Vienas lauke karys

Gintaras Zinkevičius, Kareivio dienoraštis: 1983–1985, Vilnius: Artbooks, 2014

Gal kam nors sunku patikėti, bet ir šiais laikais socialiniuose tinkluose yra teigiančių, kad sovietinė kariuomenė buvo „išvaduotojų armija“, išlaisvinusi Lietuvą nuo nacistų, o tarnavimas joje kančiose užgrūdindavo „tikrus vyrus“. Tokia nuomonė sklinda ne tik iš nostalgiją sovietmečiui jaučiančių asmenų (kurių dauguma tuomet dėl savo užimamos privilegijuotos padėties nepatyrė sistemos žiaurumo), bet ir iš jaunuolių, įtikėjusių autoritarinio režimo pranašumais. Demokratijos, informacijos sklaidos ir politinio skaidrumo amžiuje toks mąstymas atrodo protu nesuvokiamas, kaip ir tikrosios Rusijos kariuomenės, nedaug kuo besiskiriančios nuo sovietinės, Rytų Ukrainoje šiais metais vykdomi veiksmai. Matyt, kad patogus tikėti, gražiai supakuotas melas yra lengvesnis masalas nekritiškam protui nei sudėtinga, daugialypė, „neskani“ tiesa.

Skaityti toliau >>

Nr. 35 (1096), 2014-10-07 | Fotografija | Dailė | Nauji leidiniai

Gintaro Zinkevičiaus knygos „Kareivio dienoraštis: 1983–1985“ fragmentas. Autoriaus nuotr.

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Rugsėjo 30 d. baigėsi 23-iasis atviras NVS ir Baltijos šalių festivalis „Kinošok“. Trumpametražių filmų konkurse, kuris vadinosi „Šoko ribos“, nugalėjo Oksanos Burajos filmas „Liza namo!“. Jis apdovanotas Didžiuoju festivalio prizu.

Vaidybinių filmų konkurso nugalėtoju tapo gruzinų režisieriaus Georgijaus Ovašvilio filmas „Kukurūzų sala“, šią vasarą jau triumfavęs Karlovi Varuose. Beveik be žodžių filme pasakojama istorija apie valstiečius, kurie sodina kukurūzus upės, skiriančios Gruziją ir Abchaziją, saloje. „Kukurūzų sala“ taip pat apdovanota ir už geriausią operatoriaus darbą. Prizą už geriausią režisūrą gavo ukrainiečių režisierius Miroslavas Slabošpickis, sukūręs socialinę dramą apie kurčnebylius „Gentis“. Ukrainiečių filmo „Broliai. Paskutinė išpažintis“ režisierė ir scenaristė Viktorija Trofimenko apdovanota už geriausią scenarijų. Prizas už geriausią muziką atiteko Aleksejui Aigi (Aleksandro Kotto filmas „Išbandymas“, Rusija). Specialusis žiuri prizas paskirtas armėnų filmui „Romantikai“ (rež. Аregas Azatianas, Šogikas Tadevosianas). Prizai už geriausius vaidmenis liks Rusijoje. Jais apdovanoti Aleksejus Černychas, suvaidinęs Arsenijaus Gončiukovo filme „Sūnus“, ir dvi jaunos bendros rusų ir estų gamybos filmo „Aš negrįšiu“ (rež. Ilmar Raag) aktorės Polina Puškaruk bei Vika Lobačiova. Lietuvai „Kinošok“ konkurse šiemet atstovavęs Mariaus Ivaškevičiaus filmas „Santa“ liko be apdovanojimų.

Skaityti toliau >>

Nr. 35 (1096), 2014-10-06 | Kinas | Trumpai