Šį savaitgalį vieni lankys kapines, kiti džiaugsis Helovinu. Panašiai ir mūsų televizijos – LRT rodys daug memorialinių laidų ir šeštadienį (lapkričio 1 d. 15 val.) transliuos mišias iš Antakalnio kapinių, kitos pažers daugybę siaubo filmų ir pasakojimų apie žudikus maniakus. Dalis pastarųjų filmų siužetų jau perkelia į internetą: Stepheno T. Kay’aus „Internetinis žudikas“ (TV1, 2 d. 22.45), Gregory Hoblito „Nesusekamas“ (TV3, 1 d. 23.40), Aarono Harvey’aus „Be kompromisų“ (LNK, 2 d. 00.05). Tačiau nė vienas iš šių filmų nepralenks Davido Fincherio „Zodiako“ (TV1, šįvakar, 31 d. 22.45). Pasakojimas apie Zodiaku pasivadinusį realų žudiką, kuris per dvidešimt metų šiurpino San Fransiską ir žaidė žiaurius žaidimus su žurnalistais bei policininkais, filme peržengia detektyvinio trilerio ribas. Trys filmo herojai – detektyvas, žurnalistas ir karikatūristas, kuriuos suvaidino Jake’as Gyllenhaalas, Markas Ruffalo ir Robertas Downey’s jaun., tampa žudiko paieškų įkaitais. Fincheris „Zodiake“ perkūrė žanro taisykles – jis dokumentiškai tiksliai parodė jokių apčiuopiamų rezultatų neatnešusį tyrimą, abejodamas, ar tiesa neįmanoma, ar jos paieškos netampa tiesiog apsėdimu.
„TV Info“ šį antradienį paskyrė daug laiko Žaliojo tilto skulptūroms. Jei atvirai, nesuprantu, kodėl popieriniams patriotams jos kelią tokį siaubą, ypač Vėlinių išvakarėse. Juk siaubą turėtų kelti ne skulptūros, o sovietinis mentalitetas, kurio per dešimtmečius nepavyko atsikratyti net didžiajai Seimo daliai. Man regis, Žaliasis tiltas pažadino dalies lietuvių pagoniškumą: jie tiki, kad nuvertę skulptūras nebebus homo sovieticus, bet iš tikrųjų taip paprastai nemalonios istorijos neištrinsi iš atminties. Įtariu, kad tos Seimo lakštingalos, kurios gieda apie skulptūrų keliamą grėsmę, greičiausiai nenori prisiminti laikų, kai pačios, kaip ir didžioji tautos dalis, „kolaboravo“ su režimu.
Apie tai, kaip kovoti su praeities paslaptimis ir dabarties blogiu, rodo Lawrence’o Kasdano filmas „Sapnų gaudyklė“ (BTV, 1 d. 22.45), sukurtas pagal Stepheno Kingo romaną. Keturi berniukai, kadaise nuo žmonių žiaurumo išgelbėję vieną keistuolį, tapo gerais draugais. Po dvidešimties metų pūga juos įkalina miško namelyje. Nepažįstamojo pasirodymas tik sutirština siaubo atmosferą, susidūrimas su blogiu tampa neišvengiamas... Tikiu terapiniu panašių filmų poveikiu, bet netikiu egzorcizmais, ypač kai jų objektu tampa skulptūros.
Michaelo Winterbottomo filmo „Vasara Genujoje“ (BTV, 5 d. 21.30) herojus amerikietis Džo (Colin Firth) po žmonos mirties su dukterimis atvyksta į Genują. Tai taip pat savotiška terapija. Šeima nori pakeisti gyvenimą, bet tai nebus paprasta, nes pirmiausia reikia susitaikyti su mirtimi, nuvyti šalin jos vaiduoklius. Winterbottomas tiksliai naudoja tai, kas vadinama kraštovaizdžio psichologizavimu, tačiau su metafizika jam sekasi sunkiau. Vis dėlto kančia, kurią patiria praradęs artimąjį žmogus, nuo senų laikų meno kūrinyje žada katarsį.
Tokį katarsį žada ir Michaelio Haneke’s filmas „Meilė“, kurį LRT vėl parodys šiąnakt (31 d. 24 val.). Haneke nori priversti žiūrovus fiziškai ir intelektualiai išgyventi mylimo žmogaus praradimą. Išmokti susitaikyti su tokiais praradimais – taip pat menas.
