7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

In memoriam

Antanas Jozėnas (1927–2014)

Loreta Levinskaitė
Nr. 38 (1099), 2014-10-31
Muzika In memoriam
Antanas Jozėnas
Antanas Jozėnas
Prieš mėnesį amžinybės kelionėn palydėjome chorinio meno Lietuvoje pokarinio laikotarpio puoselėtoją – dirigentą ir pedagogą Antaną Jozėną.
Eilinė paskaita profesoriaus ir tuometinio Choro dirigavimo katedros vedėjo Antano Jozėno auditorijoje. Įėjusius pasitinka ypatingas profesoriaus rūkomos pypkės kvapas, auštančios kavos puodelis, kiek pašaipi šypsenėlė ir žodžiai: „Na, na, rodyk, ką padarei.“ Nėra nerimo, įtampos, formalaus santykio. Kūrybiška atmosfera, ir, žinoma, reiklumas. Viskam: intonacijai, mosto funkcionalumui, kūrinio formos suvokimui, detalėms, vokalinei išraiškai, pagarba ir... meilė muzikai, santykis su pasauliniais šedevrais, asmenybėmis. Niekad negirdėjau „įsakymo“ mylėti muziką, bet visad jaučiau, ką jis apie tai mąsto ir verčia nejučiom tai daryti mus. Jokių nuolaidų ir priežasčių nedaryti. Niekada. Dažnas tai palaikydavo cinizmu ir nejautra – juk mes dažnai norime būti aplinkybių aukomis, ypač studentai.
Išmokęs „akompanuoti be pauzių“ (čia Kauno laikotarpio, apie 1945–1947 m., profesoriaus profesinė patirtis su dainuojančiomis Kauno poniutėmis), jis neleido nei sau, nei mums daryti „pauzių“ – išlygų muzikos kokybės suvokimo ir pateikimo atžvilgiu. Visiems savo mokiniams – o jų per visą akademinio darbo laiką turėjo arti 300. Mokinius jis labai mylėjo, iš jų daug tikėjosi, daug jiems kelių nutiesė, bet ne visada tai pasiteisino, o jų buvo ir talentingų, ir keistų, kurie neatliepė kitų pedagogų lūkesčių, bet profesorius įžvelgė ką kita. Ir jis tokius visaip skatino. Kiek vėliau, praėjus penkiolikai metų po Muzikos ir teatro akademijos baigimo, profesorius vieno pokalbio metu tyliai, kaltai tarstelėjo: „Ne tuos aš vertinau, kuriuos reikėjo vertinti. Ir ne tuos mylėjau, tik gal tiems, kurie patys galėjo, to ir nereikėjo...“ Ar mes išmokome girdėti, ką Jis mums kalbėdavo muzikos kalba, įveikę visa niveliuojantį įprotį praklausyti ir pražiūrėti vis stipresnių dirgiklių reikalaujančiame gyvenime? Ar supratome jo valingą poziciją – nacionalinio tapatumo saugojimas per vokalinę kultūrą? Ar suvokėme Jo žodžius „muzikos menas yra labai pavydus, kaip ir mylinti moteris“ arba „aš už meną, kuris plaukia iš širdies“? Paklauskime savęs, jei ateisime prie profesoriaus kauburėlio į Antakalnio menininkų kalnelį. Išėjo, kaip ir gyveno, – šviesiai, valingai, nusinešdamas neišsakytas nuoskaudas, amžiną rūpestį apie žmogaus lavinimą per chorinį dainavimą, skausmingas būties nuolaužas – vaikystės ir jaunystės skurdą, artimųjų tremtis, miško brolių patirtį, išdavystes ir ne kažkokį atlygį. Ir moralinį, ir materialinį. Na, ko gero, nestokojo pagarbos sau.
Šiaip jau gyvenimas – grynųjų matematinių dėsningumų ir proporcijų visuma. Lapkričio 16 d. Klaipėdoje vyks aukštųjų mokyklų chorų festivalis, kuriame visi universitetiniai chorai atliks Giedriaus Kuprevičiaus „Pagonių giesmes“. Daugiau nei prieš 30 metų pirmasis šį kūrinį atliko A. Jozėnas su aklųjų kameriniu choru ir orkestru „Ave musica“. Atsitiktinumas? Tebūnie tai – aidas su šios asmenybės dvasiniu įspaudu. Hansas Georgas Gadameris yra pasakęs: „Meno laiko patirties esmė yra ta, kad mes mokomės užtrukti. Galbūt tai ir yra mums skirtas galutinis atitikmuo tuo, ką mes vadiname amžinybe.“ Mielas mokytojau, o aš jums skiriu Osipo Mandelštamo žodžius: „Belieka mums tiktai vardai, / juos amžiams lydintys garsai. / Priimki dovaną delnų – / tarp pirštų slystančių smilčių...“ (straipsnio autorės vertimas).
 
Loreta Levinskaitė, profesoriaus mokinė
 

 

Antanas Jozėnas
Antanas Jozėnas