Daugiau temų

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Naktį iš sekmadienio į pirmadienį Los Andžele vyko „Auksinių gaublių“ naktis. Holivude akredituotų užsienio žurnalistų (91 užsienio žurnalistas iš 55 pasaulio šalių) skiriami prizai dažnai leidžia numanyti, kas taps „Oskarų“ savininkais. Šiąnakt geriausiu filmu tapo Richardo Linklaterio „Vaikystė“, geriausia komedija – Weso Andersono „Viešbutis „Didysis Budapeštas“. Už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas Eddie Redmayne’as, suvaidinęs matematiką Stepheną Hawkingą Jameso Marsho biografinėje dramoje „Visko teorija“ („The Theory of Everything“). Geriausia aktore – Julianne Moore už sunkiai sergančios moters vaidmenį filme „Still Alice“ (rež. Richard Glatzer, Wash Westmoreland). Geriausia antro plano aktore tapo Patricia Arquette („Vaikystė“), „Auksinis gaublys“ už geriausią antro plano vaidmenį atiteko J.K. Simmonsui („Atkirtis“). Geriausiu režisieriumi pasklebtas Richardas Linklateris („Vaikystė“), už geriausią scenarijų apdovanoti filmo „Birdman“ scenaristai Alejandro Gonzalezas Inarritu, Alexanderis Dinelaris jaun., Armando Bo, už geriausią muziką – Jóhannas Jóhannssonas („Visko teorija“). „Auksinį gaublį“ geriausiam užsienio kalba sukurtam filmui pelnė rusų režisieriaus Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“.

Kora Ročkienė

Erika Grigoravičienė

Monika Krikštopaitytė. Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014 m. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014.

Nuo Andriuškevičiaus veikalų ar kolektyvinio leidinio „Šiuolaikinio meno istorijos“(2011) Monikos rinkinys skiriasi tuo, kad autorė nesiekia suformuoti ir įtvirtinti jokio vietos ir laiko kategorijomis apibrėžto menininkų kanono (atlankos anotacijoje ne veltui rašoma, kad institucijoms ir kanonams ji – tikra rakštis). Ji veikiau pristato objektyvių aplinkybių nulemtą įvykių (ar fragmentų) pluoštą, į kurį patenka ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkai, dalyvavę šalyje rengiamose parodose ar čia kūrę įvietintą meną, taip pat ne vien šiuolaikinio meno, bet ir tekstilės ar grafikos parodos (estampų gėlės jai visai gerai kvepia), retrospektyvinės sovietmečio dailės ekspozicijos ar demokratiški „Kultūros sostinės“ projektai. Rinkinys neatsitiktinai pradedamas tarptautinės parodos recenzija – globalizacijos laikais nacionaliniai kanonai netenka prasmės, o tos tarptautinės parodos kadaise buvo gera priemonė įvaryti nevisavertiškumo kompleksą nepatyrusiems „vietinio“ meno lauko veikėjams. Bet tik ne Monikai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Paskutinis „Oskarų“ nominantų „Geriausio filmo užsienio kalba“ kategorijoje atrankos etapas vyks sausio 9–11 dienomis. Tada ir paaiškės, kokie 5 filmai tapo „Oskarų“ nominantais. Juos rinks iš 9 trumpojo sąrašo finalininkų, kurie paaiškėjo gruodžio pabaigoje. Tai Georgi Ovašvili „Kukurūzų sala“ (Gruzija), Estijai atstovaujantys Zazos Urušadzės „Mandarinai“, Pawelo Pawlikowskio „Ida“ (Lenkija, Danija), Rubeno Östlundo „Force majeure“ (Švedija), Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“ („Leviafan“, Rusija), Abderrahmane’o Sissako „Timbuktu“ (Mauritanija), Paulos van der Oest „Kaltinamoji“ („Accused“, „Lucia de B.“, Olandija), Damiáno Szifróno „Laukinės istorijos“ („Relatos salvajes“, Argentina) ir Alberto Arvelo „Išlaisvintojas“ („Libertador“, Venesuela). „Kukurūzų salą“ ir „Mandarinus“ pernai parodė „Scanorama“ ir „Kino pavasaris“, „Idą“ ir „Force majeure“ vis dar galima pamatyti Lietuvos kino teatruose. „Oskarų“ savininkai paaiškės vasario 22 d.

Agnė Narušytė

In memoriam Valdui Ozarinskui (1961–2014)

 

Pasklidus žiniai apie Valdo Ozarinsko mirtį, draugai spontaniškai surengė paminėjimą VDA ekspozicijų salėje „Titanikas“. Tomas Grunskis ir Darius Čiūta jam skyrė instaliaciją „Parametras“: sukasi dvi metalinės liniuotės – kasdieniai architekto įrankiai. Neatlaikiusios tempimo jos tarkšteli į grindis, užpildydamos erdvę pratisai gaudžiančiu džyyyrrr.

Šia liūdna proga prisimindama Valdo kūrinius matau: juose kristalizavosi Lietuvos likimas. 1995 m. iš sovietinio kalėjimo išsivadavusios valstybės sostinėje (o paskui Baltimorėje, JAV) jis realizavo tautiškai nemotyvuotą Franko Zappos paminklą (iniciatorius Saulius Paukštys, skulptorius Konstantinas Bogdanas). Šalia poliklinikos atsirado smagiai beprotiška situacija – už santūraus biusto rėkia nutapyti gerbėjai ir iki raudonumo įkaitusios garso kolonėlės. Paminklas ir dabar primena ne tiek Zappą, kiek tą laiką, kai atrodė, kad viskas įmanoma ir niekas nebevaržys kūrybos laisvės.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Agnė Narušytė

Prieš Kalėdas 2014-aisiais

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Ilgai buvusi pamiršta, paskutiniais XX a. dešimtmečiais Camille Claudel tapo romantiško mito apie pamišusius menininkus dalimi ir feminisčių įrodymu, kad moterys iš meno istorijos buvo trinamos. Prancūzų poeto, dramaturgo ir diplomato Paulio Claudelio vyresnioji sesuo Camille gimė 1864 metais. Ji buvo Auguste’o Rodino mokinė ir mylimoji, bet paliko jį po penkiolikos metų, kad pasišvęstų menui. Išsigandusi dailininkės keistenybių, 1913 m. šeima uždarė ją į vienuolių globojamą psichiatrinę ligoninę Prancūzijos Pietuose. Iš ten Claudel nebesugrįžo ir mirė nuo bado (kaip ir dauguma to meto panašių įstaigų gyventojų) 1943 metais. Dar gyva būdama palikta artimųjų, dailininkė nesulaukė jų dėmesio ir po mirties, todėl buvo palaidota bendrame kape. (Beje, kai Claudel atsidūrė gydykloje, Rodinas ėmėsi supirkinėti visas jos skulptūras.)