Didžiausia naujų metų naujiena – iš LRT dingo reklama. Regis, menkniekis, bet tikrai malonus. Filmų nepertraukinėja tautiško kredito pasiūlymai ar vaistinių naujienos, aiškinančios, koks džiaugsmas būti pensininku. Pagyvenusios moterys vaistinių reklamose džiaugiasi gyvenimu, verda ir kepa skanėstus savo anūkams. Pagyvenę vyrai taip pat džiaugiasi, tik kitokiais malonumais. Prie ribos, už kurios juos visi vadins senjorais (man tai primena neigiamą vaikystės pasakos personažą – senjorą Pomidorą), netrukus atsidurs ir pirmųjų vaizdajuosčių nuomos entuziastai. 9-ajame dešimtmetyje tai buvo pagrindinis kino naujienų šaltinis, ypač kai netrukus kino teatrai ėmė virsti parduotuvėmis ir mugėmis, vaizdajuosčių verslas gelbėjo sinefilus. Verslo mastai buvo didžiuliai, galima tik spėti, kokį kapitalą susikrovė piratai, juk prastos kokybės vaizdajuostės be jokių licencijų, pamenu, tada buvo rodomos net ŠMC kino salėje. Bus proga prisiminti, nes televizijos parodys net kelis anų laikų piratų hitus.
LRT (10 d. 22.40) siūlo prisiminti Charleso Crichtono „Žuvelę, vardu Vanda“ (1988) – linksmą pasakojimą apie brangenybių vagis, kurie nori pergudrauti vienas kitą. Tada dar nežinojau, kad filmo scenarijaus autorius Johnas Cleese’as (jis filme vaidina ir žavųjį Arčį) buvo garsiosios komikų grupės „Monty Python“ narys. Filme vaidino ir jo kolega Michaelas Palinas. Ypatingas filmo humoro pobūdis taip pat buvo „Monty Python“ palikimo dalis. Tokio humoro, kai šaipomasi iš visų šventų karvių ir tabu, dabar ypač stinga pas mus.
Beje, filmo pabaigoje atsitiktinį keleivį, iš kurio vienas filmo veikėjų atima taloną, suvaidino britų televizijos žvaigždė Stephenas Fry’us. Kai žiūrėjau filmą pirmąkart, visi nuostabieji atradimai, susiję su „Pythonais“, Fry’umi, apskritai britų kultūra, dar tik laukė, gal todėl ir tą laiką prisimenu savaip nostalgiškai?
Tačiau nostalgija, kurią sukelia Sydney’aus Pollacko 1985 m. „Mano Afrika“ (TV3, 10 d. 00.15), matyt, nesibaigs niekad. Nors autobiografinė Karen Blixen knygą į ekraną perkelta holivudiškai prabangiai, svarbu ne tai, o stiprios moters, kurią suvaidino Meryl Streep, likimas, juk kiekvienas ir kiekviena turi savo simbolišką Afriką.
Film noir nostalgija padvelks ir vienas originaliausių ateinančios savaitės filmų – 2013 m. norvegų režisieriaus Bardo Breieno „Detektyvas Daunas“ (LRT kultūra, 14 d. 21.30). Pagrindinis filmo herojus Robertas (Svein Andre Hofsø) dėvi tokį pat lietpaltį kaip Humphrey Bogarto suvaidintas cinikas Marlou ir yra įkūręs detektyvų agentūrą, kurioje dirba pats vienas. Visi potencialūs agentūros užsakovai atsisako ketinimų, vos tik pamatę detektyvą, nes niekas netiki, kad Dauno sindromu sergantis vaikinas gali ištirti bent kokį nusikaltimą. Tuo netiki net vaikino tėvas – policijos detektyvas. Tačiau vieną dieną Robertas iš paslaptingos damos gauna užduotį. Jis tiki, kad empatija padės atrasti damos vyrą – buvusį sportininką alkoholiką.
Filmo kūrėjai taip pat pasitiki žiūrovų empatija, nes pagrindinis aktorius turi Dauno sindromą. Iš jų galima pasimokyti, kaip, prisilietus sudėtingos temos, galima išlaviruoti tarp saldaus sentimentalumo, herojaus stigmatizavimo ir politinio korektiškumo eksploatavimo.
