7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Knyga emancipuotam žiūrovui

Monika Krikštopaitytė. Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014 m. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014.

Erika Grigoravičienė
Nr. 1 (1107), 2015-01-09
Dailė Nauji leidiniai
Monikos Krikštopaitytės knyga „Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014 m.“ sudaryta iš kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“ publikuotų jos tekstų. Leidinio antraštė ir sandara neatsitiktinai asocijuojasi su toje pačioje VDA leidykloje išleistomis Alfonso Andriuškevičiaus knygomis („Lietuvių dailė: 1975–1995“ ir „Lietuvių dailė: 1996–2005“), nes Monika kaip tik ir siekė deramai pratęsti svarbiausio savo mokytojo kritinę veiklą. Trys knygos skyriai – parodos ir kiti įvykiai, personalijos, pokalbiai – kelia pakankamai išsamų ir sodrų pastarojo dešimtmečio dailės gyvenimo vaizdinį.
 
Nuo Andriuškevičiaus veikalų ar kolektyvinio leidinio „Šiuolaikinio meno istorijos“(2011) Monikos rinkinys skiriasi tuo, kad autorė nesiekia suformuoti ir įtvirtinti jokio vietos ir laiko kategorijomis apibrėžto menininkų kanono (atlankos anotacijoje ne veltui rašoma, kad institucijoms ir kanonams ji – tikra rakštis). Ji veikiau pristato objektyvių aplinkybių nulemtą įvykių (ar fragmentų) pluoštą, į kurį patenka ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkai, dalyvavę šalyje rengiamose parodose ar čia kūrę įvietintą meną, taip pat ne vien šiuolaikinio meno, bet ir tekstilės ar grafikos parodos (estampų gėlės jai visai gerai kvepia), retrospektyvinės sovietmečio dailės ekspozicijos ar demokratiški „Kultūros sostinės“ projektai. Rinkinys neatsitiktinai pradedamas tarptautinės parodos recenzija – globalizacijos laikais nacionaliniai kanonai netenka prasmės, o tos tarptautinės parodos kadaise buvo gera priemonė įvaryti nevisavertiškumo kompleksą nepatyrusiems „vietinio“ meno lauko veikėjams. Bet tik ne Monikai. Ji tiesiai rėžė, kad šiuolaikinio meno institucijos funkcionuoja kaip uždara sistema, užsiimanti savitiksle veikla, savireferentiška kūryba ir teįstengianti pateikti padriką, nerišlią produkciją. Prisiskaitę Jacques’o Rancière’o daugelis ilgainiui suprato, kad negerbdama žiūrovo ir nesuprasdama itin svarbaus jo vaidmens dabarties meno lauke institucija iškraipo pačią šiuolaikybės sampratos esmę ir kerta šaką, ant kurios sėdi. Monika tuomet tą pasakė geriau: „lieka neaišku, kodėl įdomią koncepciją reikėjo elitizuoti taip, kad visi kiti pasijustų stovintys prie Turniškių tvoros ir dar iš anos tvoros pusės apšaukti, kad nemoka linksmintis“. Jaunoji kritikė bandė atverti akis ne tik ŠMC ir jo arogantiškai tarptautinei komandai, bet ir stambiausiam šalies prekybos tinklui, kuris, užuot džiaugęsis, kad viena garsi menininkė pasisavino ir perdirbo jo logotipą, sumanė grasinti jai teismu.
 
Daugiau Monikos simpatijų pelnė alternatyvus, neinstitucinis šiuolaikinis menas – nepriklausomi piešinių susibūrimai, LTMKS atvirų dirbtuvių dienos. Dar nuosekliau ji gilinasi į nepriklausomų kuratorių, ypač Laimos Kreivytės (kaip superherojės) ir Kęstučio Šapokos (labiau kaip antiherojaus), veiklą. Vis dėlto stipriausia ir, mano galva, vertingiausia knygos dalis – tai atskirų menininkų kūrybos komentarai ir kūrinių interpretacijos. Eglė Kuckaitė, Vidmantas Ilčiukas, Jurga Barilaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Laura Garbštienė, Eglė Gineitytė, Marta Vosyliūtė, Kristina Inčiūraitė, Patricija Jurkšaitytė, Žygimantas Augustinas, Kęstutis Grigaliūnas, Nomeda Saukienė, Mindaugas Navakas, Vladas Urbanavičius, Linas Katinas, Petras Repšys, Galina Petrova Džiaukštienė ir dar keli menininkai išties turėtų būti laimingi. Vis dėlto pasisekė ne visiems. Susidūrus su institucionalizuotais vaško spaudimo procesais, įprastą Monikos įsijautimą ar net empatiją keičia juodas sarkazmas. Pavyzdys – Gintaro Didžiapetrio kūrybos analizė istorinio konceptualizmo kontekste remiantis Sigmundu Freudu, tiksliau – jo mokymu apie analinę žmogaus raidos pakopą.
 
Personalijų skyriuje randame dar knygų herojų ir net nekrologų (Žibunto Mikšio). „Pro A. A. prizmę“ protagonistas kaip kritikas pagal nuopelnus įvertinamas feminizmo aspektu („Jei, sekant mokytoju, kalbėtume nešvankiai, pasakojamuoju laikotarpiu „ant viršaus“ buvo vyrai ir tapyba, t. y. vyrai tapytojai. Žymusis kritikas labiausiai ir gilinosi į šią „Alfa patinų“ sritį...“), bet čia pat reabilituojamas universalių žmogiškų vertybių požiūriu, nes jo veikloje „sugyvena radikaliai priešingi dalykai: ir savimyla, ir savikritiška refleksija, ir polinkis į akibrokštus, ir kraštutinis atsakingumas“. Idėjiškai artimiausias meno pasaulio žmogus Monikai nūnai, regis, yra ne Andriuškevičius, o Konstantinas Bogdanas jaunesnysis: „Jo (as)meninė laikysena akivaizdžiai primena, kad būti menininku ir daryti menininko karjerą yra du labai skirtingi dalykai. Tik dėl tokių ir panašių menininkų buvimo nemetu šios srities.“ Lietuvos Duchampʼas, stipriausias konceptualistas – menininko idealas ne vien jai, bet ir dar jaunesnei kritikų kartai. Vienas iš jo nuopelnų – pastangos įveikti posovietinę menininkų ir sklaidos institucijų nepagarbos publikai tradiciją ir minkštai įdiegti supratimą, kad kūriniui, idant šis taptų menu, reikia žiūrovo – tai būtina ir pakankama sąlyga. 
 
Atidaryti Monikai reiškia gvildenti, narstyti, nagrinėti, skrosti, kitaip sakant – išlaisvinti reiškinių ir kūrinių prasmę. Kritikos ir interpretacijos dauguma dailėtyrininkų vengia ir bijo veikiausiai todėl, kad šie užsiėmimai glaudžiai susiję su rašančiojo savimonės, tapatumo procesais ir anksčiau ar vėliau verčia susimąstyti: kas aš, kad mano nuomonė kitiems būtų svarbi ir įdomi? Kai kurie bandė tą baimę įveikti įžūlumu, chuliganiška rašyba, demonstratyviu solipsizmu ar, priešingai, klasikinės reprezentacijos imitacija – apsimetimu, kad tekstas rašosi pats. Dar daugiau kolegų tiesiog liovėsi kritikuoti ir interpretuoti meną ir pradėjo nagrinėti, pavyzdžiui, institucijų funkcionavimą. Monika – talentinga Andriuškevičiaus mokinė, nes jai labai panašiai pavyko suformuoti adekvatų sau ir aplinkai rašančiojo subjekto įvaizdį, darnų pasakotojos paveikslą, fiktyvią pirmojo asmens instanciją, kuri niekuomet negali būti tapati autorės (-iaus) asmenybei (nes juk rašant reikia nuslėpti nuovargį ir abejingumą aprašomam objektui ar susiezinimą dėl kasdienių rūpesčių). Kritikė taip pat suderina tokius bruožus kaip „polinkis į akibrokštus“ ir „kraštutinis atsakingumas“, ir tai, manau, yra viena iš jos tekstų patrauklumo priežasčių. Be to, šie tekstai pirmiausia skirti emancipuotam žiūrovui ugdyti.
 
Monika puikiai išsilavinusi, bet tyčia vengia sudėtingų sąvokų ir svetimžodžių (iš dalies tam įpareigoja savaitraščio formatas), antai užuot pavartojusi terminą „performatyvus“ ji parašys „kaip santuokos ritualo metu ištarus „taip“ ir t. t. Apsiskaičiusiems aišku, kad tekstai yra smarkiai pagrįsti sudėtingomis meno ir vizualumo teorijomis, perrašytomis žmonių kalba. Monika ryžtingai atsikratė dailėtyros klišių, įkyrių metaforų ir kitokių kone bartiškųjų mitologijų, dešimtmečiais parazitavusių lietuvių kalbos kūne. Jos tekstuose žodžiai atgavo savo įprastas reikšmes, kalbos figūros ne slegia, o išlaisvina vaizduotę. Panašiai kaip ir Andriuškevičius, ji netuščiažodžiauja ir nieko nevynioja į vatą, dažniausiai taikliai įžvelgia reikalo esmę (arba įrodo, kad jos nėra): „Nors Vilniuje kasmet į žemę įcementuojama kas nors apverktina, tai dar nereiškia, kad Lietuvoje nėra geros skulptūros tradicijos“; „Ar kiekvienas nematerialus kūrinys yra susijęs su analine fiksacija – klausimas daug sudėtingesnis. Manau, kad tik dalis jų“; „grafika savaip gimininga su pasąmone ir ta atminties dalim, kur viskas įsirašo, įsispaudžia, palieka pėdsaką, o savininkas nė nenutuokia, kas kaupiasi toje kaupykloje“; „meną jis tarsi nori išvesti iš institucijos (kaip iš išankstinio žinojimo „aklųjų klubo“), [...] rodyti [...] kam nors, kas ir be indoktrinacijos jį pamatytų“ (apie čekų menininką Jiří Kovandą, kurio performansų dokumentacijos buvo rodytos NDG); „Manau, kad K. Grigaliūno veiksmų virtinės prasmę suvoksime tik po kurio laiko ir tik intuityviai. Nes jo objekto pagrindinė savybė yra buvimas nesuvokiamam“ (apie „Mirties dienoraščius“).
 
Pabaigai pamėginsiu išspausti porą pastabų. Knygos skyriuose tekstai sudėti chronologine tvarka, tad to paties menininko kūrybos komentarai išsibarsto ir sukelia pasikartojimo įspūdį. Nors, tiesą sakant, alternatyvos tokiai sandarai negaliu įsivaizduoti, be to, kaip nors kitaip pertvarkyti straipsniai tarsi prarastų savo gimimo liudijimus. Abejonių man kelia ir sumanymas vietoj menininkų kūrinių reprodukcijų publikuoti buvusių savaitraščio „7 meno dienos“ redakcijos patalpų („tekstų namų“) nuotraukas. Vos neapsiverkiau vienoje jų pamačiusi savo mėgstamą kėdę (manau, kad ją mėgo dar koks šimtas žmonių), bet nenumanau, ką įdomaus šie vaizdai galėtų parodyti su redakcija nesusijusiems skaitytojams.