Žaidimai baigėsi, lenktynės tęsiasi

Dėl vienos žaislinės mašinėlės vaikystėje galėdavai ginčytis taip rimtai, lyg nuo jos priklausytų tavo paties reputacija. Frazėje „Tavo ratai kieti, bet mano kietesni“ telpa vaikui būdingas pasitikėjimas savo pasirinkimu, noras pasipuikuoti ir įrodyti pranašumą prieš kitus. Domo Mykolo Malinausko parodoje šis, atrodytų, nerūpestingas vaikystės pasaulis tampa atspirties tašku kalbėti apie kur kas daugiau nei vien žaislus ar prisiminimus. Menininkas kviečia pažvelgti į tai, kaip laikui bėgant keičiasi mūsų santykis su kadaise savaime suprantamais daiktais, kaip atmintis sąveikauja su dabartimi ir kodėl net suaugus ne taip paprasta atsisakyti noro būti tuo, kurio ratai kietesni.

Vaikystėje gatvių tinklu išmargintas kilimas galėdavo virsti ištisu miestu, kuriame žaislinės mašinėlės turėdavo savo maršrutus, lenktyniaudavo ir patirdavo įvairiausių nuotykių. Žaidimas priklausydavo nuo paties žaidžiančiojo: vieną kartą galėjai surengti lenktynes, kitą – sugalvoti ilgą kelionę ar netikėtą avariją. „Kilimas su žemėlapiu“ (2026) šį vaikystės atributą paverčia aliuminio reljefu. Galima atpažinti vingiuojančius kelius, namus, medžius, žiedinę sankryžą, tačiau sidabriškas, nelygus paviršius jau visai kitoks nei kadaise po kojomis buvęs minkštas kilimas. Šis žemėlapis, pakabintas ant sienos, tampa objektu, į kurį žiūrima iš šalies. Jis nebeskirtas žaidimui, bet galima sekti jo vingiais ir prisiminti, kiek skirtingų istorijų kadaise tilpdavo tokiame nedideliame plote.

Žemėlapyje būdavo galima rinktis kelią, tačiau „Lenktynių dienos“ (2026) trasa to nebeleidžia. Jos vingius žyminčios rodyklės nurodo, kur važiuoti, o svarbiausia čia ne tai, kur atsidursi, bet kaip pasirodysi prieš kitus. Virš trasos iškilusios liepsnų formos primena „Hot Wheels“ žaislų pasauliui būdingą vizualinę kalbą ir tarsi pratęsia judėjimą už trasos ribų: atrodo, kad automobiliai turėtų lėkti taip greitai, jog paliktų ugnies pėdsaką. Vis dėlto pačių automobilių čia nėra. Jų judėjimą tenka įsivaizduoti, o visa lenktynių energija įkalinta nejudančioje metalo formoje. Trasa primena sceną, kurioje svarbiausias veiksmas dar tik laukia savo dalyvių.

Žaislą, kurį vaikystėje buvo galima paslėpti saujoje, parodoje pakeičia viena ant kitos sudėtos padangos. Kūrinys „Beibleidas“ (2026) nurodo gerai pažįstamą sukamo žaislo tipą, tačiau vietoj spalvingo plastikinio suktuko čia matoma masyvi konstrukcija. Viduryje esantis varžtas tampa sukimosi ašimi, o iš automobilio dalių sukonstruotas objektas įgauna neproporcingai sunkaus žaislo pavidalą. Šis mastelio ir medžiagos pasikeitimas sukelia šypseną ir kartu leidžia įsivaizduoti, kaip atrodytų žaislas, sukurtas pagal nuolat didėjančio pranašumo logiką: jeigu ankstesnio jau nebeužtenka, reikia didesnio, sunkesnio ir įspūdingesnio. Parodos pavadinime esantis žodis „kietesni“ įgauna kone fizinį pavidalą. Kartu kūrinys primena, kad daikto vertė dažnai priklauso ne vien nuo jo savybių, bet ir nuo to, kaip jis atrodo šalia kitų. Ši lyginimosi logika nesvetima ir suaugusiųjų pasauliui, kuriame turimi ar pasirenkami daiktai taip pat gali virsti būdu parodyti savo skonį, galimybes ar statusą.

Pavadinimas „Pagamintas pagal užsakymą“ (2026) žada kažką tiksliai pritaikyto, bet kas čia buvo užsakyta, nelengva atspėti. Konstrukcija primena ir vaikišką triratį, ir motociklą: tamsintos medinės dalys, didelis ratas su auksine saule viduryje, priekyje dvi lempos, vairo galuose raudonos rankenėlės. Vis dėlto žvilgsnį patraukia prie važiuoklės pritvirtintas metalinis elementas, panašus į žmogaus ranką. Pagal paskirtį tai turėtų būti transporto priemonė, tačiau ši detalė suardo gana aiškų jos vaizdinį. Atrodo, kad mašina įgijo kūno dalį, kurios jai niekada nereikėjo. Dėl to atsiranda šiek tiek groteskiška nuotaika, primenanti vaikystės fantazijas, kai paprastas daiktas galėdavo staiga tapti kažkuo gyvu. Kartu kūrinio pavadinimas tik dar labiau sustiprina šį neatitikimą: tarsi būtų įvykdytas visiškai konkretus užsakymas, nors pats rezultatas kelia daugiau klausimų nei atsakymų.

Dar labiau į gyvą padarą panašus metalinis kūrinys be pavadinimo (2026), pirmiausia pasitinkantis galerijos lankytojus. Jo kėbulas lengvai atpažįstamas, tačiau jį laiko ne ratai, o rankos ir kojos. Ankstesniame darbe žmogaus kūno dalis atrodo tarsi netikėtas mechanizmo priedas, o čia ji virtusi visos konstrukcijos pagrindu. Įprastai automobilio judėjimas neatsiejamas nuo ratų, tačiau šis objektas tarsi siūlo kitą galimybę – įsivaizduoti transporto priemonę, kuri ne važiuoja, o gali savarankiškai atsikelti ir nueiti. Ši absurdiška, beveik siurrealistinė kombinacija parodoje suteikia vietos ir humorui, ir šiek tiek nejaukiam svetimumo jausmui.

Vienas parodos objektų, regis, atkeliavo tiesiai iš gatvės. Tikinama, kad tai „Stop ženklas“ (2025), nors tikrasis jo reikalavimas kitoks: įvažiuoti draudžiama. Iš tikrųjų tai visai netrukdo, nes žaidžiant ženklai dažnai susilieja į vieną bendrą suvokimą – „negalima“. Metalinė ženklo atrama susisuka į kelias kilpas, ir tai gerokai sušvelnina įprastai griežtą jo išraišką. Čia susiduria kontroliuojama eismo tvarka ir laisva vaizduotė, kuriai tiesi linija ar nekintanti taisyklė nėra būtina. Žaidime apribojimas dažnai tampa dar vienu iššūkiu, kurį galima apeiti ar pakeisti, o tikrame eisme ji turi visai kitokį svorį.

Parodos pavadinime slypintis varžymasis galiausiai pasirodo esąs iškalbingesnis nei galėtų atrodyti iš pradžių. Vaikystėje palyginimai sukdavosi apie mašinėles, jų greitį, spalvą ar dydį. Suaugusiųjų pasaulyje pasikeičia daiktai ir kriterijai, pagal kuriuos juos vertiname, tačiau pats poreikis savo pasirinkimą laikyti geresniu už kito lieka atpažįstamas. Galbūt todėl vaikystės žaidimų pasaulis šioje parodoje atrodo toks artimas – jame konkurencija dar paprasta ir atvira, nereikalaujanti jokių sudėtingesnių paaiškinimų.

Domo Mykolo Malinausko paroda neapsiriboja vien nostalgišku žvilgsniu į vaikystę. Pažįstami daiktai čia įgyja neįprastus pavidalus, o žaismingumas nuolat susipina su absurdiškumu. Žvelgiant į kūrinius nesunku prisiminti, kaip vaikystėje iš kelių paprastų daiktų galėdavai susikurti ištisą žaidimų pasaulį. Autorius tarsi kviečia į jį sugrįžti, tik šįkart jau ne kaip žaidėją, o kaip žiūrovą.

Paroda veikia iki lapkričio 6 d.

Galerija „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1, Vilnius)