Vienaakės žvilgsniu

Viena asmeninė paroda ir dvi tuo pat metu skirtingose vietose veikiančios ekspozicijos nėra įprastas atvejis. Tokį sumanymą įgyvendino tapytoja, menų daktarė, Vilniaus akademijos dėstytoja Eglė Ulčickaitė, savo parodą „Pretekstas“ vadindama paralelinėmis ekspozicijomis, veikiančiomis Dailininkų sąjungos galerijoje (DSG) Vilniuje iki spalio 31 d. ir Antazavės dvare Zarasų rajone iki 2027 m. sausio 22 dienos.

Kadangi šiuo metu esu Vilniuje ir artimiausiu laiku link Dusetų nepajudėsiu, jaučiuosi lyg būčiau vienaakė. Ir dėl to, kad fiziškai matau tik vieną visumos fragmentą, ir dėl to, kad mano žvilgsnį iš esmės formuoja ir tuosyk riboja viešumoje pasirodę pamąstymai. Turiu omeny abiejų dailės galerijų inicijuotus videosiužetus apie „Pretekstą“^[1] ir menotyrininkės Laimos Kreivytės pokalbį su menininke^[2]. Tad ką čia dar galėčiau pridurti, kai viskas iki manęs jau pasakyta ir apkalbėta...

Nevalingai kabinuosi už motyvų, kurie visada svarbūs Ulčickaitės tapyboje. Vilniaus „Pretekstas“ orientuotas į pastarųjų metų paveikslus, o Antazavėje rodomi ankstesni kūriniai. Šias dalis prasmingai vienija ir esmingai išskleidžia parodą lydinti knyga „Eglė Ulčickaitė“ (sudarė Brigita Gelžinytė ir Ulčickaitė, išleido „Meno parkas“, 2025). Joje publikuojami tapytojų, Eglės mokytojų, o vėliau buvusių kolegų Jono Gasiūno ir Ričardo Nemeikšio tekstai, dailėtyrininkės Giedrės Mickūnaitės įžvalgos, pokalbis su filosofe Gelžinyte. Tai įgalina visapusiškiau patyrinėti Ulčickaitės kūrybos strategijas ir metodiką, paveikslų motyvų kilmę ir jų tęsinius, šviesos, daiktų ir vietų sakralumo klausimus, apskritai apmąstyti šiuolaikinės tapybos būtį. Šiame leidinyje netikėtai sau atrandu Eglės „dienoraščiavimą“ – ranka rašytus lakoniškus pastebėjimus, paradoksalias autorines sentencijas, jautrius piešinėlius, nuotraukų archyvą. Seku, kas tapytojai svarbu, ką ji pastebi, kaip pirminį vaizdą vėliau išgrynina ir struktūruoja tapydama.

Vilniaus „Preteksto“ ekspoziciją „atsirakinu“ paveikslu „Kriauklė“ (2026). Įprastai kultūrinių nuorodų Ulčickaitė demonstratyviai nedeklaruoja (išimtis – 2020 m. nutapyta paveikslų reprodukcijomis apklijuota spinta „33-čias butas“, šiuo metu eksponuojama Antazavės dvare), tačiau vadovėliniai praeities kūriniai man vis tiek nejučia peršasi. Žiūrėdama į Eglės nutapytą išdidintą kriauklę, kurią natūralaus dydžio atpažįstu tarp kitų daiktų ant studijos palangės didžiajame parodos paveiksle „Tapybos studija“ (2026), pirmiausia prisimenu Rembrandto išraižytą „Conus marmoreus“ (sausa adata, ofortas, 1650). Tada pagalvoju apie XVII a. Olandijoje išpopuliarėjusias kriauklių kolekcijas, liudijančias tolimas olandų keliones jūromis, ir Balthasaro van der Asto natiurmortus, tikroviškus ir kartu fantastinius, nes nutapytos gėlės vienu metu nežydi, o gal ir tokių kriauklių savo privačiuose rinkiniuose niekas neturi... Tuomet mintimis peršoku prie 1991 m. Damieno Hirsto kurtų kriauklių kompozicijų, sudėliotų į vitrininę lentyną, – „Formos be gyvybės“ ir ant stalo – „Gyvenimas be tavęs“. Šie pavadinimai mane paskatina sugrįžti prie Ulčickaitės kadaise tapytų apleistų erdvių, ištuštėjusių interjerų ir DSG eksponuojamo paveikslo „Narvelis II“ (2025).

Pristatydama „Pretekstą“ Ulčickaitė kalba apie posūkį nuo motyvo prie paveikslo, kurį traktuočiau kaip tapyto vaizdo esmėtyrą. Manau, kad nagrinėjamus ryšius tarp realių ir nutapytų objektų labiausiai atskleidžia parodoje eksponuojami daiktai iš asmeninės tapytojos kolekcijos, kuriuos atpažįstame grandiozinėje kompozicijoje „Tapybos studija“ (drobė, aliejus, 250 x 600 cm, 2026). Ir dar – vitrininiai galerijos langai ir langai tapytojos dirbtuvėje tarsi atspindi vienas kitą. Čia pat kūniškai patiriamos Vokiečių gatvės perkasos ir paveiksle atpažįstamos pramoninės priemiesčio erdvės su kalnuotu peizažu – kas tikra ir netikra?

Aiškindamasi paveikslo poveikį ir žvilgsnio trajektorijas natūraliai imu lyginti iš natūros tapytą studijos vaizdą ir joje esančius daiktus. Kai kurie jų „išlipa“ iš tapyto būvio ir pradeda veikti galerijos salėje. Glausti eksponuojamų objektų aprašai liudija jų atsiradimo aplinkybes ir unikalų menininkės gebėjimą pastebėti ir atsirinkti, ar tai būtų rankų darbo puodelis, pirktas už du eurus sendaikčių krautuvėje Jurbarke (2025), ar Mėnulio gaublio „dužena“ su likusiais pavadinimais rusų kalba iš apleistos mokyklos Švenčionėliuose (2020), ar kiro iškamša, rasta prie konteinerio Krivių g. Vilniuje (2022), ar kiti įvairiose vietose surinkti radiniai (nemažai jų aptikta Alytaus, iš kurio yra kilusi tapytoja, apylinkėse). Dėmesį patraukia originalūs šių daiktinių objektų stovai, pasidaryti, sukonstruoti iš paprasčiausių kasdienių medžiagų, buities likučių (tokių kaip kartoninės popieriaus rulonų „šerdys“, laidų ritės). Namų dizaino požiūriu ne mažiau įdomus medinis stovas menininko darbo įrankiams susidėti (tėvo rankų darbo dovana autorės doktorantūros studijų baigimo proga, 2018) su rankenėlėmis ir kojytėmis iš senų raktų.

Bandau prisiminti Eglės fotografuotus vaizdus ir tapytas jų versijas. Pavyzdžiui, „Pro langą“ (2026) ir „Lyg vakar“ (2025). Tapyboje vaizdus tarsi išglostome žvilgsniu, kuris žiūrint nuotraukas dažniausiai „atšoka“. Ulčickaitė užsimena apie paveikslo spąstus, į kuriuos su savo prisiminimais įkliūva žiūrovai. Eglės atveju man tapybos darbas yra kaip portalas, kuris savo veidrodine magija perkelia į kitą dimensiją, kai spalva ir šviesa kuria lauksmo jauseną („nuolatinis laukimas yra paprasčiausias pretekstas (iš)gyventi“).

Mąstau, kas yra anapus paveikslo ir kaip veikia pilkšva minkšta šviesa Ulčickaitės „Kriauklėje“ (kaip čia neprisiminus Luco Tuymanso). Galvoju apie perkėlos efektą per tapybos paviršių, kurį formuoja potėpių ritmika ir jų energinė įkrova. Eglė tapo ant drobės aliejiniais dažais, jos tapysena labiau išjaučiama nei nusakoma žodžiais. Drįstu perfrazuoti René Magritte’ą ir jo garsųjį paveikslą „Ceci n’est pas une pipe“ (1929) iš ciklo „Vaizdų klasta“, todėl sakau – „Tai ne kriauklė“.

Paroda veikia iki spalio 31 d.

Dailininkų sąjungos galerija (Vokiečių g. 2, Vilnius)