„Serpentine“ šiaurinė galerija iki pat sausio mėnesio skendės tamsoje. Prieš įeinant į parodą apie šią tamsą skelbia ne tik darbuotojai, bet ir ženklai. Reikia keleto minučių, kad akys priprastų prie iš pirmo žvilgsnio aklinos tamsos. Po truputį joje ima rodytis kitų žiūrovų siluetai, pasisukus kairėn – ir pirmoji videoinstaliacija, kurioje vaizdai keičiasi ir šokinėja tarp septynių iš pirmo žvilgsnio nematomų ekranų.
Lėta, kontempliatyvi indų videomenininko Amaro Kanwaro (g. 1964) prieiga prie sudėtingų egzistencinių ir politinių temų iš žiūrovų reikalauja susikaupimo bei rimties. Iš pirmo žvilgsnio Kanwaro filmuose laikas, rodos, pernelyg sulėtėjęs, ištįsęs, išsiliejęs. Jo kūriniuose lyriškas lėtumas bene virsta dar vienu veikėju, bet taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Tiesa ta, kad lėtumas čia suteikia erdvės idėjoms skleistis įtaigiau, bet ne visuomet padeda išlaikyti žiūrovo dėmesį. O visa ką gaubianti tamsa kartu su meditatyvia muzika sukuria saugią erdvę skleistis menininko pasakojimams. Į parodą įžengus iš bruzdančio, įsielektrinusio miesto aplinka gali pasirodyti netgi nejaukiai romi, bet kūriniai turi galios įtraukti, apsupti ir pakviesti į sudėtingą Kanwaro kuriamą ir fiksuojamą pasaulį.
Menininkas kūriniuose dažnai naudoja tekstą. Tai neabejotinai prideda papildomą sluoksnį puikiai apgalvotai jo darbų tėkmei. Poezijos intarpai, filosofinės mintys ir kartais trumpos, mitus primenančios istorijos veikia kaip jungiamoji medžiaga, susiejanti konceptualius vaizdus.
Tris menininko darbo dešimtmečius apimančioje parodoje rodomi trys filmai, o žiūrovams keliaujant iš vieno tamsaus kambario į kitą matomi galerijos koridoriai užpildyti mažo formato videoprojekcijomis. Jos rodomos ant grubaus rankų darbo popieriaus ir iš tolo primena skaidrių projekcijas ar autoriaus dienoraščio lapus. Tik arčiau priėjus akys pagauna popieriuje lėtai ir nebyliai projektuojamą nežymų judėjimą – tai trumpos gyvenimo akimirkos: ant elektros laidų sutūpę paukščiai, laukinių gėlių pievos, šlamantys lapai, vandenynas. Kai kurie iš ekranų-lapų apraizgyti siūlais, kai kada šie beveik visiškai iškreipia projektuojamą vaizdą, paversdami jį abstrakčia šviesos instaliacija.
Skulptūriškos instaliacijos visų pirma patraukia dėl inovatyvios ekspozicijos. Pirmiausia norisi suprasti „kaip“, tik vėliau gilinantis į „kas“. O tiesiogiai atsakyti į klausimą, kas jose rodoma, būtų sunku. Šios videoinstaliacijos – lyg ir pereinamoji medžiaga tarp kambarių, kuriuose rodomi filmai. Jas pašalinus paroda prarastų vientisumą.
Filmas „Such a morning“ (2017) vienintelis rodomas tik viename ekrane. Istorija nagrinėja dviejų žmonių santykį su realybe. Nėra jokio dialogo, tik nebylaus pasakotojo kartkartėmis ekrane išrašomi žodžiai. Du veikėjus, du protagonistus kamera seka su itin minimaliais nukrypimais. Į pensiją išėjęs profesorius prieglobstį randa apleistame traukinio vagone, kurio langus galiausiai uždengia medžiagų atraižomis, taip sukurdamas erdvę, panašią į tą, kuri supa galerijos lankytojus. Lyg buvimas skendinčioje tamsoje būtų pagrindinė prieiga prie tiesos, realybės suvokimo. Lyg užsiblokavimas nuo aplinkos padėtų išbūti pereinamąjį gyvenimo laikotarpį, susitaikyti su pabaiga. Išžiūrėti šį filmą reikia ne tik laiko, bet ir kantrybės, šiandienos stimuliacijų pritvindytame pasaulyje paprasto gyvenimo greitis gali pasirodyti net skausmingai lėtas.
Tarp eksponuojamų kūrinių – ir pasaulinė premjera „The Charcoal Man“ (2026). Filmas seka Indijos ir Pakistano skilimo istoriją. Naratyvas sudėtas iš mitus primenančių pasakojimų, kurie verčia manyti, kad pats autorius anuomet keliavo su Ghandi ir paliudijo, kaip į jo gyvybę buvo pasikėsinta vieną, antrą, trečią, septintą kartą. Archyvinė medžiaga organiškai sujungiama su naujai nufilmuotais kadrais. Riba tarp pasakos ir realybės, tarp mito ir istorinių faktų sąmoningai komplikuojama ir sumaišoma. Laikas čia, kitaip nei „Such a morning“, nelinijinis, bet kartu ir nesumeluotas, ekranuose laiko vingiai ir spekuliacijos sluoksniuojasi, žiūrovams pateikiant iš istorijos vadovėlių žinomus faktus naujai – kur kas asmeniškiau ir jautriau.
„The Charcoal Man“ teksto genamas pasakojimas, kaip ir „The Peacock’s Graveyard“ (2023), šokinėja tarp septynių ekranų, tačiau, priešingai nei pastarajame, išlaiko naratyvo vientisumą. „The Peacock’s Graveyard“ ne toks nuoseklus, jis eksperimentiškesnis ir abstraktesnis. Pasakojimai prasideda ir nutrūksta, nuostabaus grožio vaizdai keičiasi gana sporadiškai, jų tėkmė dinamiška, bet iš trumpų istorijų sudėtas filmas negeba išlaikyti žiūrovo dėmesio. Pasakojimas įtraukia ir paleidžia, mano mintys klaidžioja, žvilgsnis ima tyrinėti aplinką.
Kanwaro pasaulis, nors atsispiria ir dažnai remiasi Indijos kontekstais, išsiplečia ir peržengia geografines ribas. Kūriniai visų pirma patraukia kompozicijos, spalvų, lyrikos grožiu. Žiūrovų kantrybė išbandoma lėta tėkme ir dažnai painiomis, mįslingomis tekstų užuominomis. Nuo pirmo iki paskutinio žingsnio paroda virsta kelione per tamsą, kurioje šviesos intarpai – tai Kanwaro kruopščiai sukomponuotas vaizdų pasakojimas. O jis ne visuomet nuoseklus, dažnai abstraktus, kartais ir visai išgalvotas, bet pasiūlantis erdvės permąstyti buvimą čia ir dabar.
Paroda „Serpentine“ šiaurinėje galerijoje Londone veikia iki sausio 31 d.
