Tarp pėdsako ir balso

Galerijoje eksponuojamas nutrūkęs vaizdo įrašas ar nebeatkuriamas failas prabyla apie pažeistos atminties pėdsakus. Kitoje meno institucijoje balsas, kurį įprastinė muzikinė tvarka atmestų kaip netinkamą, virsta pagrindiniu kūrinio instrumentu ir savita meninės raiškos forma.

Šias skirtingas patirtis tyrinėja (-o) Vilniuje surengtos parodos – Aurelijos Maknytės „Kanalai“ Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratorės Inesa Brašiškė ir Agnė Narušytė) ir Linos Lapelytės retrospektyva „Sambūriai“ Šiuolaikinio meno centre (kuratorės Virginija Januškevičiūtė ir Aistė Liuka Jonynaitė). Maknytė seka vaizdų, laikmenų ir gamtos pėdsakais, Lapelytė tiria balsą, klausymąsi ir bendro veiksmo galimybes. Abiejų menininkių kūryboje tai, kas paprastai laikoma trūkumu, tampa būdu atskleisti matomumo ir girdimumo taisykles. Tačiau jų žvilgsniai krypsta į skirtingas praradimo formas. Maknytė tyrinėja, kaip keičiasi išlikusio fragmento įskaitomumas, Lapelytė – kaip atlikimo patirtis persikelia į kitą kūrinio pavidalą, o balsas tampa ne tik skambesiu, bet ir kūrybos medžiaga.

Gedimo teisė ir netinkamo balso galimybė

Maknytės retrospektyvoje televizijos įrašai, VHS kasetės, fotografijos, skaidrės ir diskeliai virtę skirtingų laikmečių, vaizdų vartojimo įpročių ir nenumatytų susidūrimų archyvu. Juose kaupiasi ne tik tai, ką anuomet siekta išsaugoti, bet ir atsitiktinumai, kurių reikšmė išryškėja tik žvelgiant iš laiko perspektyvos. Menininkės įprotis pasibaigus filmui ir jo titrams įrašyti televizijos laidų fragmentus ar kanalų perjungimo vaizdus praveria plyšį tarp kūrinio pabaigos ir to, kas prasideda jai tariamai pasibaigus. Fikcinis pasakojimas susiduria su televizijos kasdienybės srautu, o sąmoningai sukonstruoto vaizdo ribos ima irti. Tai, kas turėjo likti už kūrinio kadro, įraše tampa jo tąsa. Titrai nebeužveria pasakojimo, o žymi perėjimą į kitą vaizdų srautą.

Lapelytės „Sambūriuose“ balsas klausia, kas turi teisę būti išgirstas ir kaip jis gali pakeisti aplinką, kurioje skamba. Kas laikomas muzikaliu? Kieno balsas pripažįstamas vertingu, o kieno paskelbiamas netinkamu? Kas nustato ribą tarp muzikos ir triukšmo?

Salėje, kurioje skamba „Nuožulnumo studija (arba Tyleniai)“, nesunku įsivaizduoti kuluarinį šnabždesį: „Bet jie blogai dainuoja.“ – „O kas tai nusprendžia?“ Tokia priešprieša ir yra kūrinio atspirties taškas. Dainuoja žmonės, kurių balsai pagal įprastus muzikinio derėjimo kriterijus laikomi netinkamais. Jų balsai skamba šalia salėje eksponuojamų pasvirusių rampų, primenančių apie nevienodas kūnų galimybes. Kūrinys kvestionuoja ne tik profesionalios ir neprofesionalios muzikos skirtį. Jis kviečia svarstyti, kaip muzikinio tinkamumo kriterijai nulemia, kas apskritai ryžtasi dainuoti kitų akivaizdoje. Tai pasaulis, kuriame nusistovėję kriterijai veikia kaip nematomas moderatorius, vienus balsus įsileidžiantis į viešumą, kitus nutildantis. Normos veikimas išryškėja būtent tada, kai jos nustatyta tvarka sutrinka ir tai, kas turėjo būti atmesta kaip netinkama, ima kurti alternatyvią reikšmių sistemą.

Pažeista laikmena ir normatyvinio derėjimo neatitinkantis balsas nėra tos pačios rūšies „trūkumai“. Pirmuoju atveju sutrinka techninis atkūrimas, antruoju išryškėja pats vertinimo kriterijus. Menininkes sieja ne gedimo estetika, o dėmesys ribai, už kurios vaizdas ar balsas paskelbiamas nebetinkamu.

Maknytės archyve pažeistas failas gali netekti pirminio turinio ir atsiverti kaip dar nenumatytas vaizdas, kuriame gedimas reiškia naujos reikšmės pradžią. Prie jo galima sugrįžti, iš naujo tyrinėti ir mėginti perskaityti atsivėrusį plyšį, nors prarastas turinys taip ir lieka nepasiekiamas. Toks sugrįžimas ne panaikina praradimą, bet paverčia jį žiūrėjimo sąlyga.

Lapelytės kūriniuose panašus lūžis atsiveria žmonių tarpusavio santykiuose. Balsai nesutampa, ritmai išsiskiria, bendras atlikimas ne visada pasiekia darną. Tačiau ar kiekvieną neatitikimą reikia taisyti? Galbūt ne. Kartais būtent balsų skirtumai leidžia išgirsti tai, ką sklandus atlikimas paslepia.

Pėdsakas, kurio nepakanka

Maknytės „Kanalai“ tyrinėjimo procesą perkelia į vaizdų saugojimo ir praradimo plotmę. Televizijos fragmentai, fotografijos ir iš diskelių atkeliavę pažeisti failai atskleidžia, kad materialiai išsaugotas vaizdas nebūtinai išlaiko pirminę reikšmę. Sugadintas failas gali virsti abstrakčiu pavidalu, o techninis sutrikimas – netikėta vizualine kompozicija. Atminties laikmenos primena nepatikimus laiko indus, kuriuose išlieka tai, kas turėjo būti laikina, o tai, kas atrodė svarbu, negrįžtamai pranyksta.

Šią archyvavimo logiką papildo menininkės santykis su gamta. Ekosistema veikia ne tik kaip stebėjimo objektas, bet ir kaip savarankiška laikmena, kaupianti informaciją per trūnijimą, eroziją, augimą ir kitų rūšių veiklą. Gamtos palikti pėdsakai leidžia numanyti tai, ko nebėra, tačiau neatskleidžia viso įvykio. Žiūrėjimas virsta mėginimu iš fragmentų perskaityti ne iki galo įskaitomą pasaulio pasakojimą. Bebrų pakeistas kraštovaizdis, upės ardomas krantas ar yranti mediena liudija procesus, kurių menininkė negali kontroliuoti, tik stebėti ir interpretuoti. Todėl Maknytės archyvas ne tiek siekia sustabdyti nykimą, kiek atskleidžia išsaugojimo ribas. Rastas daiktas išlaiko savo materialų pavidalą, bet jo istorija lieka tik iš dalies įskaitoma. Gamtos pėdsakas leidžia numanyti įvykį, bet negrąžina jo.

Pats pavadinimas „Kanalai“ nusako šį judėjimą. Informacija jais teka, nutrūksta, persimaišo ir pasiekia mus pakitusi, palikdama ne tik tai, kas perduota, bet ir perdavimo metu atsiradusius pėdsakus. Tai galimybe pamatyti tai, ko sklandus informacijos judėjimas neleistų pastebėti.

Kas lieka balsui nutilus

Lapelytės kūryboje atranka veikia kitaip. Jos kūriniai dažnai grįsti skirtingomis žmonių dalyvavimo patirtimis, neprofesionaliu atlikimu ir situacijomis, kuriose nėra iš anksto garantuotos darnos. Menininkės kūriniuose svarbu ne tik tai, kas skamba, bet ir aplinkybės, kuriomis susitinka skirtingi balsai. Tačiau ar bendras skambesys iš tiesų reiškia, kad dalyviai girdi vienas kitą?

Lapelytės kūryboje klausymasis tampa santykiu, reikalaujančiu atsisakyti išankstinių nuostatų apie tai, kas verta dėmesio. Kai įprastinė kalba nebeveikia arba virsta kliūtimi, niūniavimas, atodūsiai, judesiai ir buvimas greta atveria kitokias bendravimo galimybes. Kūrinyje „Kalba“ vaikai imituoja gyvūnų garsus ir parodo, kad garsas nebūtinai turi perduoti aiškią žinutę. Jis gali būti būdas užmegzti ryšį su kitu, dar neįspraudžiant jo į nusistovėjusias kategorijas.

„Mud Works (Molio miuzikle)“ balsas susiejamas su rankų darbu. Dalyviai dainuoja ir formuoja molio kubelius. Kūrinys kuriamas ne vien iš garso, bet ir iš pasikartojančių, netobulų judesių. Molio gabalas išlaiko prisilietimo žymę. Kubeliai gali būti panašūs, bet nėra visiškai vienodi. Bendras rezultatas atsiranda iš daugybės mažų veiksmų, kurių neįmanoma visiškai kontroliuoti ar suvienodinti. Stebint performansą kyla mintis: ar bendras veiksmas reiškia, kad visi turi daryti tą patį? Atsakymą atskleidžia pats kūrinys, kurio struktūra leidžia veikti skirtingais būdais.

Dalyvavimo prasmė neapsiriboja galutiniu rezultatu, ji glūdi pačiame procese, laike, kurį žmonės praleidžia veikdami greta vienas kito. Kaip ir Maknytės stebimuose kauluose ar nugraužtuose medžiuose, čia išlieka klausimas apie pėdsaką, kurio nepakanka viskam paaiškinti. Tačiau Lapelytės kūryboje šis klausimas ne vien stebimas iš šalies. Jis virsta gyva situacija, kurios trukmė ir poveikis priklauso nuo susirinkusių žmonių. Kūrinys egzistuoja kaip laikinas sambūris, o jo reikšmė gimsta ne iš to, kas įvyksta tarp dalyvių ir išnyksta kartu su jų buvimu drauge.

Atranka kaip praradimas

Maknytės „Kanalai“ ir Lapelytės „Sambūriai“ atveria skirtingas patirties teritorijas. Jų kūrybines strategijas skiria medžiagos ir raiškos būdai, tačiau abi parodos išbando, kaip kinta mūsų santykis su vaizdu, garsu ir jų kuriamomis prasmėmis. Vietoj užbaigtų interpretacijų jos palieka mus tarp fragmentų, trukdžių ir nesutapimų, kur patirtis dar neįgauna galutinio pavidalo, o matymas ir klausymasis reikalauja ne tik atpažinti, bet ir išbūti su tuo, kas priešinasi aiškinimui.

Šių parodų sankirtoje išryškėja klausimas: kas nutinka, kai vaizdas praranda savaime suprantamą ryšį su tikrove, o balsas atsisako paklusti nusistovėjusioms estetinės dermės normoms? Abu atvejai leidžia pažvelgti į platesnius kultūrinius procesus, kuriuose vis didesnę reikšmę įgyja matomumas ir gebėjimas prisitaikyti prie standartizuotų formų. Skaitmeninė vaizdo kultūra žada beveik neribotas atminties saugojimo galimybes, o bendruomeniškumo diskursas neretai užgožia įtampas, neišvengiamai kylančias žmonėms būnant drauge. Maknytė ir Lapelytė savo kūryba šias prielaidas komplikuoja, atskleisdamos tai, ko neįmanoma visiškai išsaugoti ir ko negalima suvienodinti neprarandant esminės patirties dalies. Taip abiejose parodose skirtingais būdais klausiama, kaip kuriamas bendras pasaulis, kieno pėdsakai jame išlieka ir kokiems balsams suteikiama galimybė būti išgirstiems.

Galbūt todėl šių parodų poveikis atsiskleidžia ne tiek dėl jose keliamų temų, kiek dėl jų siūlomo dėmesio būdo. Trūkumas nepaverčiamas problema, kurią reikėtų išspręsti. Priešingai, kviečiama pabūti ten, kur orientyrai išblėsta, vaizdas nebeduoda tvirtos atramos interpretacijai, o balsas pasilieka teisę skambėti nederinamas prie nusistovėjusių normų. Šiuolaikinis menas tampa ne pasaulio sutvarkymo įrankiu, bet galimybe išbūti jo prieštaravimuose.

Išėjus iš „Kanalų“ ir „Sambūrių“ lieka ne aiški tezė, o klausimas, kurio neįmanoma užverti kaip baigto archyvo: ar dar gebame išgirsti tai, kas nedera su įprastu skambesiu, ir pamatyti tai, ką sklandaus vaizdo kultūra stengiasi ištrinti?

Linos Lapelytės paroda „Sambūriai“ veikia iki 2027 m. sausio 10 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamas projektas „Vilniaus parodų žemėlapis“