Vilnietiškoji alchemija

Tai amžius, kada pjaunama tai,

kas išgiedota,

tai amžius, kada iš vaivorykštės plunksnų

verdamas

sultinys su greitai judančiais sąsajų krapais.

Tai eilutės iš Vaivos Grainytės eilėraščio „Gyvsidabrio gaidys, smalsumo kalva ir krateris“, paskleisto Radvilų rūmų dailės muziejaus parodos „Siera, druska ir gyvsidabris“ erdvėse. Vaikystėje susprogdinus gyvsidabrio termometrą išgauti žodžiai tampa poetiniu kodu, sujungiančiu šešių menininkių kūrinius į alcheminį eksperimentą, kurio tikslas – atitaikius sieros (vidinės liepsnos), gyvsidabrio (kosminės dvasios takumo) ir druskos (žemiško tvirtumo) proporcijas išgauti kai ką tauresnio nei karais ir barniais sproginėjanti buitis. Tačiau parodos kuratorei Viltei Visockaitei to nežinant pažinimo šviesą sudarančios vaivorykštės plunksnos išsidraikė po Vilnių. Praėjusį ketvirtadienį jas susirinkau į sultinį perėmusi judančių sąsajų krapo vaidmenį.

Kūrybos pretekstas

Pirmiausia, aišku, reikėjo preteksto. Juo tiesiogine to žodžio prasme tapo Eglės Ulčickaitės paroda „pretekstas“, kurią vis pastebėdavau eidama pro didžiuosius Dailininkų sąjungos galerijos langus, nors ir pridengtą Vokiečių gatvės remonto tvoromis. Ketvirtadienį pagaliau ryžausi prasmukti pro užtvaras ir patekau į langų apsuptį. Už nugaros liko langai į remontą – pro juos abejingai dairėsi kiro iškamša, rasta prie konteinerių Krivių gatvėje. Priešais – nutapytas dirbtuvės langas, už kurio laukia būsimų paveikslų motyvai, o šiapus ant palangės, ant stalo ir grindų netelpa daiktai. Kai kurie iš jų fiziškai perkelti į parodos erdvę. Pavyzdžiui, aplūžinėjęs Mėnulio gaublys, rastas apleistoje Švenčionėlių mokykloje. Ant gaublio likučių perskaitau kirilica užrašytus Mėnulio jūrų pavadinimus: Krizių jūra, Ramybės jūra, Derlingumo jūra ir mažytė Nektaro jūra. Kažkur tarp šių jūrų rasiu ir kūrybos pretekstą.

Pati Eglė aptinka priežasties–pasekmės sutrikimą, arba motyvo ir paveikslo apsikeitimą vaidmenimis, – dabar nebe motyvas esąs dingstis paveikslui, bet paveikslas motyvui. Tuomet „paveikslas, niekuomet iki galo neparodydamas to, kas buvo jo pirminė priežastis, gali būti suprantamas kaip klastinga maskuotė ar dingstis tam, ko žiūrovas jame pasiges. Neretai tai, ką matome, yra tarsi už akių. Bet gal tik taip ir įmanu patirti visumą kaip rezginį, o ne vien kaip reginį“, – rašo ji anotacijoje. Tačiau reginio patyrime irgi dalyvauja akies gyslainės bei nervų tinklai, nuolat mums rezgantys vidinius regėjimus, ilgai laikytus paveikslų ar kitokių kūrinių pretekstais. O kas, jei iš tiesų paveikslas tik maskuojasi jau matytu, kad sužadintų gūdų geismą žiūrovo širdyje? Juk šioje parodoje Ulčickaitės rodomi paveikslai bei objektai tėra „kuoliukai“, ženklinantys jos tyrinėjamos pirminių priežasčių teritorijos ribas. Nei nutapyti vaizdai pro langus, nei sode sukaltas narvelis, nei pintys, nei iš rastų medžiagų sudėtas paslaptingas objektas, nei kadaise dovanotų gėlių puokštė atskirai neatsakys į esminius klausimus, bet visi kartu susimokę jie neleidžia išeiti iš parodos tarsi užburto rato. Suregzta būties versija neatskleidžia savo preteksto, kurį šifruoti maga be galo.

Vis dėlto išeinu, pakviesta iš nutapytos kriauklės sklindančio jūros ošimo.

Nudėvėtais kriauklių paviršiais

Nudėvėtais kriauklių paviršiais klajojanti šviesa Beatričės Mockevičiūtės sprendimu tampa „Jūros ausimi“. Nežinau, ar kada nors į vieną sakinį buvau surašiusi tiek daug įnagininkų, nes tokių neaiškumo sambūrių vengiu, bet ką daryti, kai menininkė kūrybos įnagiu paverčia pačią šviesą – visos egzistencijos pretekstą? Kazio Varnelio namų-muziejaus palėpėje veikiančioje parodoje „Bėgančios akys“ lenktame ekrane atsiranda, lėtai sukiojasi, plūduriuoja šviesos pluoštai, kurie staiga dingsta, kad paskui iš tamsos išnirtų nauji – panašūs, bet šiek tiek ir kitokie. Prisėdus ant suoliuko galima pabūti šviesos raizginių vandenyje mąstant apie Tado Ivanausko zoologijos muziejuje saugomą kriauklių kolekciją. Kad kriauklės būtų nenusidėvėjusios, jas tekę nuimti nuo ką tik nužudytų moliuskų. Muziejaus išsaugotos ir daiktais perteikiamos žinios reikalauja aukos – vien dėl paviršiaus kaip reginio.

Beatričė tuos reginius gaudo priešais LED šviesos šaltinį rankoje laikydama vieną kriauklę po kitos. Tad menama kriauklių išdainuota jūra yra menininkės kūnu išgyventa, išsklaidyta, išžvejota šviesa. Galėčiau čia irgi būti be galo, bet nerimą kursto dar vienas reginys: šioje parodoje vėl esu tarp dviejų panašių formų, šįkart – lenktų ekranų. Ekrane man už nugaros driekiasi filigraniškai siūleliais išraizgyta šviesos išnara su mėlynu krašteliu. Apėjusi kitoje pusėje aptinku tamsoje tūnantį fortepijoną – minėta išnara išgauta projektuojant šviesą ant jo lenkto šono. Kaip gali nulakuotas paviršius būti šviesos raizginio priežastimi ar pretekstu? Sunku patikėti, bet akivaizdu – tarp projekcijos ir vaizdo ekrane nieko nėra, tik oras ir aš. Orą ir tuštumą visatoje didžiausiu greičiu skrodžianti šviesa nešasi giliojo laiko reginius. Kažin ar kada nors atsiras alchemikas, kuris iškristalizuotų anų reginių priežastis, kad ir nešinas vaivorykšte? Kol kas tegalime malšinti nežinomybės maudulį be paliovos sukdami Mockevičiūtės paliktą kaleidoskopą, perpaišinėdami Varnelio opartą.

Rašymas žolynais ir šviesa

Fotografija, žinia, yra rašymas šviesa. Rašydami šviesa, supainiodami pretekstą su rezultatu, augalai kasdien užsiima fotosinteze, kad iš anglies dioksido ir saulės energijos pasigamintų sau maisto, o mums – deguonies. Pasitelkdami šviesą kaip įnagį fotografai (ir tokie menininkai kaip Beatričė) tampa šiek tiek panašūs į augalus. Apie tai pagalvojau Prospekto galerijos parodoje „Šnabždesiai“ apžiūrinėdama žymiojo aktoriaus Juozo Budraičio augalų fotografijas – čia atsidūriau tarp šviesos ir tamsos. Jei būtų tik šiaip nufotografuota – tiesiai šviesiai, be jokių tarpininkų, – gal apie tai ir negalvočiau. Bet kuratorius Gytis Skudžinskas atrinko tokius vaizdus, į kuriuos žiūrint tenka link augalų skverbtis pro kokią nors terpę – pačių žolynų gausą, prietemą, pašalinės šviesos šuorus, fotografijos grūdą, rūką ar aprasojusį stiklą. Pro vandens lašelius mėgindama įžiūrėti lyg ir dilgėlę, girdžiu tebeošiant Mockevičiūtės jūrą – juk, pasak menininkės mintį užrašiusios kuratorės Indrės Urbelytės, „dangaus skliautą atspindintis vanduo gali būti vienu pirmųjų optinių įrankių pasaulio istorijoje“. Ant langų rudenį susikondensuojantis optinis įrankis, kaip ir fotografija, ne tik leidžia apžiūrėti tikrovės fragmentą, bet ir siūlo pabėgti į alternatyvią erdvę, regis, saugesnę nei bauginamai begalinis ir kintantis pasaulis.

Tuomet fotografai yra modernybės alchemikai, savo fotoaparatuose ir laboratorijose lėtai jungiantys chemikalais įsodrintus vandenis su didintuvo šviesa, kad išgautų grožio lydinius. Budraičio išryškintos terpės steigia atstumą tarp manęs ir objektų ir taip sudaro sąlygas pasisvaiginti pačiu jutimo procesu, stebeilijant į medžių lajų piešinį danguje patirti nuotraukos „dėžutėje“ užkonservuotą nežinomybės esinį. Į šiuolaikinį fotoaparatą įtaisyti preciziškai sukalibruoti, skaidrūs lęšiai atskleidžia apie objektus ne ką daugiau nei pirminiai optiniai prietaisai. Pačių augalų egzistencijos – kuo jie gyvena, ką „galvoja“, ko ilgisi – nepasieksi. Tačiau atsimušusi į terpės neskaidrumą pasivaidena stebėtojo/s būtis – sąmonė, jausmai, būsenos: ir šių vaizdų autoriaus, ir juos atrinkusio bei sudėliojusio kuratoriaus, ir mano kaip žiūrovės. Fotografija čia veikia tarsi savimonės kalibravimo aparatas – lėtai einant nuo vaizdo prie vaizdo galiausiai pasirodo spalvos – net nesvarbu, kas nufotografuota (medinėje trobelėje ant medinės skrynelės pastatytoje medinėje rėčkoje – baltų gėlių puokštė). Juodabaltėje prietemoje išnirusi spalva braunasi į manąjį buvimą kaip pabudimo pažadas, o nepasiekiama svetima būtis išnyra kaip esanti netikėtai arti.

Gyvsidabrio gaidys

„Žodis „arti“ turi kelias reikšmes: árti – sunkiai dirbti, o perkėlus kirtį, artì – būti netoli, greta: žemės, gamtos ciklų, siūlų, kūrybos“, – parašyta apie Mortos Jonynaitės kūrinį „Arimai“ parodoje „Siera, druska ir gyvsidabris“. Morta aria ausdama tarsi iš paukščio skrydžio regimus arimus – „pirmuosius raštus, kuriuos išraižęs žemėje žmogus kreipėsi į dangų vildamasis malonės“. Dievui tie žemės arimai gali rodytis ir kaip Varnelio optinės iliuzijos – ką mes žinome? Bet Mortos išaustų arimų variacijos žiūrovų mintis artina prie žemės, kurioje įterptas gūdusis stokos pretekstas, skatinantis nežinia ko pasigedus arti ar kurti.

Parodos kuratorė Viltė Visockaitė subūrė šešias menininkes, kad jos kartu, kaip šių laikų alchemikės, išrastų filosofinį akmenį ar bent panacėją. Vieną iš jų – Beatričę Mockevičiūtę – jau sutikome Varnelio muziejuje. Čia ji vėlgi ant lenkto, bet šįkart popieriaus lakšto padėjo skystąjį galio, indžio ir alavo lydinį, primenantį gyvsidabrį, nes jo blizgantis kūnas lėtai lėtai lėtai – taip, kad nepastebėčiau, – keičiasi lyg kvėpuodamas, apsimesdamas gyvu. O gal jis ir tikrai gyvas, jei geriau įsižiūrėsi į gyvasties sampratą, kurią jau metas perrašyti. Perrašius Žemė nebebus negyvas mineralų prigrūstas, kosmose pasimetęs luitas, kurį tegalima kasti ir vartoti. Ji bus intymus mūsų gyvasties kiautas, vidiniams syvams išsekus užkonservuojantis kasdienybės liekanas, aktualijas, niekus, visa, kas nesvarbu, po sodriu, gurgždančiu druskos sluoksniu, spingsinčiu dangui milijardu kristalų „akučių“. Urtė Janus šį įsivaizduojamą mūsų bendros ateities archyvą sukabino ant mėsos brandinimo rėmų. Apžiūrinėdama druska storai dengtą klumpę suprantu, kad mes – planetos mėsa, kurios niekas nepasiges giliojo laiko skerdyklose.

Mes net nesame Žemės pretekstas. Kažkas kitas ją, kaip ir mus, ragina nenurimti ir kurti, srūti nusausintos Baltosios Vokės pelkės fontanais, kad Vilniuje būtų šilčiau. Kosminių virsmų laboratorijos kolbas primenantys Urtės Janus objektai „mobilizuoja pūvančią saulės energiją“, įžiebia vandenyje ištirpusių augalų taninų ir fontano metalo konstrukcijų chemines reakcijas, dėl ko vanduo po truputį – vėlgi lėtai lėtai lėtai – juosta „ant keramikos sienelių įrašydami cheminę saulės atmintį“. Skaitydama šią aprašomojo teksto poeziją klausausi, kaip vanduo putodamas ardo uolienas, pūdo kosmosą į kompostą, kuriame mezgasi naujų būtybių gemalai. Tikriausiai juos ir užčiuopė Kamilė Krasauskaitė, iš nesuvalgytos duonos minkydama kaukes, kurios dabar stebi mus stebinčius stiklo gyvatę, besirangančią per akvariumus. Krosnyje, vadinamoje „atanoru“, gyvatei virškinant tikrovės metmenis susidaro tuštumos burbuliukai – gal tai ir yra atsakymas į Ulčickaitės klausimą apie pretekstą. Per daug paslaptingas, kad jį įpakuotume į mokslines sąvokas, bet juntamai tikras. Šio preteksto esmė – prisitaikant prie mūsų širdžių dūžių ritmo palaikyti stabilumo iliuziją, kol laiko įsčiose lėtai lėtai lėtai bręsta virsmas. Mes čia užklydome, kad suprastume, kaip išgaunamas auksas, sidabras ar bent panacėja nuo visų šio laiko negandų, bet gauname gyvsidabrio dozę kaip Vaivos Grainytės iškaitintą gaidį – Merkurijaus palydovą, blaškantį mus po visatą beieškant tiesos.

O tereikia pasilenkti ir pačiupinėti Žemę. Pakedenti jos smiltis, perlieti vandeniu, kad nubėgtų, kas nereikia, ir liktų branduoliai – gal aukso, gal sidabro, gal ochros. Vaikystės piešiniuose nugulusios akvarelių ir guašų ochros kaip žemės spalvos atgyja Simonos Rukuižaitės laboratorijoje – į buteliukus supilti, į dėžutes sudėti iš įvairių Europos vietų, „keliaujant nuo Islandijos fjordų iki Etnos ugnikalnio papėdės“, surinkti grumstai, išsijoti milteliai – kaskart vis kitos spalvos, tavo ragenoje ar tinklainėje, vaizduotės gyslainėse piešiančios Žemės istoriją kaip juslinį objektą. Kad išsiaiškintum, kaip piešia pati Žemė ir priartėtum prie tapybos pretekstų, tenka perimti gyvsidabrio takumą, laigyti erdvėmis kaip gaidžiu nešinas Merkurijus. Tik tuomet Žemė atvers tau savuoju kūnu parašytas knygas, teliks jas sukrauti stirtomis ant lentynos. Ten nebus raidžių, tik uolienų spalvose įmirkę lapai, sluoksniuojantys planetos būsenas, atvedusias į šią vietą, šią akimirką – šią parodą, kad pagaliau sužinotum apie amžinojo geismo juodąją skylę, kurioje pradings visi pretekstai, jei laiku nesusizgribsi.

Apie viso, kas egzistuoja, sąryšingumą einant ratu per parodą primena mintį vis pratęsiantis Vaivos Grainytės eilėraštis. Kai jau galvoji, kad jis teatveria vaikystės smalsulio pakurstytu eksperimentu išmoktą pamoką apie ugnies gaidį, tau pamėtėjamas kosminis Faktas:

Prieš beveik dvidešimt metų, būtent 2009 m.,

kai gyvsidabrio termometrai tapo uždrausti ir pašalinti

iš visur –

NASA paleistas zondas LCROSS

(Lunar Crater Observation and Sensing Satellite)

tyčia rėžėsi į nuolat šešėlyje esantį Mėnulio kraterį.

Zondas rėžėsi į Žemės palydovą – mūsų geismo, nerimo ir stokos veido projekciją, bet taip, kad niekas nematytų smurto pėdsakų. Pakilo dulkės, kuriose rastos medžiagos – į ledą sušalęs vanduo, sidabras ir gyvsidabris – pagaliau paaiškino, iš kur, iš kokių preteksto gelmių kyla tas nerimas, blaškantis mus tarp Krizių, Ramybės ir Derlingumo jūrų, kad prieš nenumaldomai artėjančią katastrofą dar kiek pasiurbtume šviesą kaip meno Nektarą.

Paroda „Siera, druska ir gyvsidabris“ veikia iki 2027 m. vasario 28 d.

Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius)

Eglės Ulčickaitės paroda „pretekstas“ veikia iki spalio 31 d.

Dailininkų sąjungos galerija (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Beatričės Mockevičiūtės paroda „Bėgančios akys“ veikia iki 2027 m. balandžio 11 d.

Kazio Varnelio namai-muziejus (Didžioji g. 26, Vilnius)

Juozo Budraičio paroda „Šnabždesiai“ veikia iki spalio 24 d.

Prospekto galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamas projektas „Vilniaus parodų žemėlapis“