7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kosėk ir burkuok

Penkios parodos Vilniuje

Agnė Narušytė
Nr. 35 (1612), 2026-11-06
Tarp disciplinų Dailė
Lina Lapelytė, „Sambūriai“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Vasilenko nuotr.
Lina Lapelytė, „Sambūriai“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Vasilenko nuotr.

Ūkiančioje, amsinčioje, niūniuojančioje ir kitus – neįvardijamus – garsus leidžiančioje Linos Lapelytės parodoje „Sambūriai“ (kuratorės Virginija Januškevičiūtė ir Aistė Liuka Jonynaitė) yra labirintas. Nelabai klaidus, greičiau pralaidus – juo galėtų vienu metu keliomis kryptimis eiti net kelios procesijos, atlikdamos prie įėjimų ant akmenų surašytus veiksmus. Taip turėtų būti, bet mažai kas išdrįsta, todėl belieka šį polifonišką sambūrį įsivaizduoti. Vis dėlto eidami paskui ekskursijos vadovą mes, grupelė nepažįstamųjų, vieną po kito atlikome štai šiuos veiksmus: 1) kosėjome; 2) garsiai sakėme „penalties“; 3) burkavome balandžiais; 4) niūniavome, bet užmiršome suktis; 5) kaukėme sirenomis. Tik paskui paaiškėjo, kad „penalties“ yra būdas sakyti tai, apie ką negalima kalbėti, nes čia – kai ko nutylėtino anagrama. Sulojus šuniui turėjome persijungti iš vieno garso-veiksmo į kitą. Todėl kosint, rėkiant, burkuojant, niūniuojant ir kaukiant reikėjo įtemptai klausytis, taip prarandant šiek tiek atsidavimo atliekamai užduočiai, bet ugdant sambūriui būtiną dėmesingumą. Taip mūsų eisena per salėje tyvuliuojantį garsyną užmezgė ryšį su visais kada nors dalyvavusiais Lapelytės performansuose.

Išėjus iš labirinto mano vaizduotėje netikėtai susidarė penkių dabar Vilniuje veikiančių parodų sambūris, susilojantis atsitiktinėmis nuorodomis – au au au.

 

1. Kosėk

Kai vaikystėje močiutė nusivesdavo į bažnyčią, susikaupti trukdydavo trys dalykai: į sienas įsigėręs senatvės kvapas, skliautais nuaidintys kosuliai (ypač per pakylėjimą) ir būtinybė išpažinti nuodėmes. Karštligiškai stengdavausi prisiminti kokias nors vertas išpažinimo nuodėmes, bet visos atrodė per kvailos, kad jomis dangiškajam valdovui kvaršinčiau galvą: neklausiau mamos, nuslėpiau dvejetą, susiplėšiau pėdkelnes ir panašiai. Kartą, nieko geresnio nesugalvojusi, atsiklaupiau ant klausyklos laiptelio ir ėmiau kosėti tiesiai į medines groteles.

Gal ir neverta būtų to prisiminti, jei ne Kristijono Gurčino paroda „Klausykla“, pavertusi galerijos „Artifex“ kerteles ir užkaborius septynių nuodėmių koplytėlėmis. Kiekvienai nuodėmei – po medinius apkaustus, kartais primenančius žvaigždę, kartais tortą su žvakutėmis ar šikšnosparnį. O apkaustuose ištempta drobės membrana išskleidžia nuodėmę kaip kolektyvinės vaizduotės fantomą. Tik, pabrėžia autorius, niekas nežino, kurioje klausyklos pusėje esi: ar pats išpažįsti, ar tau išpažįsta.

Kad ir kaip būtų, su kažkuo kalbuosi septyniais nutapytais vaizdiniais: mane perkąsti kėsinasi pražioti plėšrūno nasrai, kažkokio ciklo pabaigą pranašauja 999, saulėgrįžos naktį šoka fėjos, slibiną persmeigęs riteris surenka 99:99 taškus, vienatvėje kenčia grandinėmis surakinta širdis, aštuoniomis kojomis šoka šviesos voragyvis, šiaurės pašvaistėje stūkso pilaitė. Kartais tarsi suprantu, ką nori pasakyti tas, esantis anapus, kartais – ne. Netikrumo įtampa – graži savaime, ypač paradoksus mėgstančiam menininkui, subūrusiam mitų herojus, biblinius simbolius ir vaizdo žaidimų ikonas „vienoje erdvėje – profaniškoje kaip nuklūpėtas koplyčios suolas ir sakralioje kaip vidurnakčio pokalbis ant virtuvės taburečių“. Tiesa, šventosios virtuvių klausyklos irgi nėra nekaltos – jų apkaustuose virpanti membrana gali perduoti žinią ir kam nereikia (tą žinojo visi sovietų okupacijos laikais). Jei nori perspėti draugą, sukosėk. Bet metas keisti plokštelę – girdžiu tolimą au au au.

 

2. Sakyk „penalties“

Už asmeninę nuodėmę – bausmė, už kolektyvinę – sankcija (neveikianti ir apeinama). Bet būna ir tiesiog baudinys, kurį įmuši arba ne. Šiaip ar taip, žodis „penalties“ asocijuojasi su stadionais, o stadionuose vyksta ne tik futbolo rungtynės – mes mėgstame ten masiškai šokti ir dainuoti. Pasak parodos „Egregoras“ idėjos autorės ir dalyvės Benignos Kasparavičiūtės, šis personažas, „pasipuošęs pilkšva (kiek per didele) eilute, nuolat šmėžuodavo ekrane Dainų Šventėje, transliuojamoje per blerbiantį „Šilelį“, vidurdienio saulei spiginant pro apmusijusį devynaukščio virtuvės langą“. Prospekto galerijoje – makabriška dainų šventė, aidinti Svajonės ir Pauliaus Stanikų nuotraukose: stadione išsirikiavę vyrai amžinai akimis palydi darniai išeinančias „lietuvaites“, susikibusias rankomis. Jie amžinai žiūri, jos išeina, o ant grindų paguldytame ekrane „jie ateina... Jėzaus vardu“ – pikti ir agresyvūs. Palei vandens telkinį gatve plaukiančios minios nuotrupos vis įšoka į vandenį, kur virsta buožgalviais ar spermatozoidais. Jie blaškosi neberasdami su kuo susiburti pasaulyje, kur net lėktuvai skrenda aukštyn ratais.

Ši nesvarumo būsena, regis, nepaliečia Benignos Kasparavičiūtės ir Kęstučio Šapokos, kurie fotografuoja paprasčiausius dalykus: išsišiepusius moliūgus spalvotais akiniais, džiūstančias ar šiaip numestas kojines, cementinėse klombose tarp nasturtų lapų pražydinčius gvazdikėlius, apleistus kiemus, du vienodus popierinius maišus. Bet šios banalybės tampa anapusybės ženklais, vos tik į jas pažvelgia kaukėtas Deimantas Šaraškinas, klajojantis po atpažįstamas vietas. Jis fotografuojasi Nacionalinio dramos teatro fojė priešais Aloyzo Stasiulevičiaus dažais suglamžytą Vilnių, moja gatve pražygiuojančioms lietuvaitėms, ruošiasi rašyti skundą Seime, nes po langais – masinis protestas už laisvą žodį. Sprendžiant iš apibūdintos išvaizdos, Šaraškinas ir yra Egregoras. Jis nuolat budi kaip kolektyvinė sąmokslo teorija, susikūrusi iš mūsų nerimastingumo, kai įsitempę neršiame po socialinius tinklus ieškodami politikų ir kitų viešųjų asmenų nuodėmių. Ne iš smalsulio, o kad laiku susiburtume ir sustabdytume apokalipsės raitelius, mums siunčiamus ir siunčiamus be galo. Mes budime budime budime ir taip paleidžiame Egregorą prižiūrėti, kad lietuvaitės žengtų darniai. Jos išeina, vyrai žiūri. Bet ir vėl netikėtai suloja šuo: au au au.

 

3. Burkuok balandžiais

Kad ir kaip stengiausi, eidama iš parodos į parodą Agnieszkos Polskos „Neklusniojo balandžio“ neradau. Gal rasite jūs? Štai ko reikia ieškoti: „neklusnus balandis – pašto karvelis, panašus į tuos, kuriuos žmonės naudodavo žinutėms perduoti. Jis geba rasti kelią namo iš bet kurios pasaulio vietos, įveikti didelius atstumus be sustojimo ir valandų valandas sklandyti nešamas vėjo srovių, – pasakoja Polska kartu su kuratore Maria Lind. – Kaip ir paprastas balandis, jis yra neapibrėžtos spalvos ir pasižymi subtiliu, dažnai nepastebimu grožiu.“ Bet neklusnusis balandis pats nusprendžia, kokią žinią jums atnešti, neperduoda įsakymo pulti, neįskundžia kalinių. Jam nerūpi troškimai, jis neturi vilties. Jis tikrai laisvas pagal visus šios sąvokos apibrėžimus. Gal todėl taip sunkiai aptinkamas.

Daug paprasčiau Šiuolaikinio meno centre peržiūrėti visas Polskos nuotraukas, laikrodžius ir filmus siurbiant kosminius benzininio šampano ūkus pro pamirštą minties šiaudelį. Agniezkos nuotraukos vėlgi paprastos: arklys, akis, gėlė, paukštis. Bet tai gali būti dirbtinio intelekto akis, o paukščiai skraido ne šiaip virš žemės, bet kosmose. Šios menininkės fantazijose viskas įmanoma. Kad ir alternatyvi evoliucijos teorija: milžiniškos gėlės kadaise dauginosi pasinaudodamos moterų placenta, į kurią patekus augalo gemalui užsimegzdavo ir žmogiškasis vaisius. Vyrai buvo paprasčiausiai suvalgomi nuo gimdymo išalkusių gėlių. Bet mes išradome technologijas ir sumažinome gėles. Ir dabar viskas yra atvirkščiai.

Polskos filmo vaizdai užburia spalvingais gėlių materijos fantazmais, ir turi įsižnybti, kad atsibustum. Juk kino salėje dar laukia kitas filmas. Žiūrėdama tą kitą filmą – „Raudonoji upė“ – tampi kompiuterinio žaidimo subjektu. Jis (neabejoju, kad tai jis, nes ekrane vis pasirodo plaukuota ranka) nuobodžiaudamas kavinėje akimis palydi vieną praeivį po kito, vis pasižiūri žinutes apie suniokotą Palestiną, kol galiausiai atsistoja ir eina šiukšlėmis užverstomis Salonikų žydų geto gatvėmis, išgąsdina pavienius praeivius, net gauna į snukį. Galiausiai nežinia kaip – lyg sapne – patenka į dūmuose skendinčius kalnynus. Jis eina eina eina, kol prieina pasaulio kraštą. Ten – tik kraujuojanti saulė. Au au au – pažadina iš košmaro šuo.

 

4. Niūniuok ir sukis

Štai ežeras Bedugnis. Plaukiojančioje salelėje stovintis vyras meta žeberklą į kitą salelę. Pataiko – žeberklas įsminga. Vyras traukia salelę link savęs. Prisitraukia. Tada pradeda stumti. Bet žeberklas neklauso – vis iššoka į orą pliaukštelėdamas per vandenį virvės uodega. Ir tada vėl viskas iš pradžių. Filmas sukasi pirmyn atgal. Sukasi apversto metalinio dubens skliaute – išvirkščiame dugne –  atsispindintis apšerkšnijęs miškas.

Margirio Buržinsko parodoje „Bedugnybė“ (kuratorius Mykolas Piekuras) nėra nei pradžios, nei pabaigos, viskas atsispindi viskame, viskas juda. „Šis judėjimas, – rašo Margiris – reikalauja skirti savo dėmesį, energiją ir vaizduotę tam, ko rezultatas negali būti iš anksto žinomas.“ Nepasiekiant tikslo, nes galutinumas neįmanomas, grimztama į bedugnybę, kuri lūkuriuoja už kiekvienos formos, kiekvieno veiksmo ar atoveiksmio. Nors menininkas kalba apie kūrybą, tai pritaikoma visiems žmogaus veiksmams. Veiksmų pasiūlo pati paroda: gali iš visų jėgų stumti milžiniškas apanglėjusias dumples, kad jos iškvėptų gelmės gaudesį ir vėl uždustų; gali prisukti dantračių mechanizmą, kad kelias sekundes pakvėpuotų baltas kirminas; gali pasikalbėti su pačiu Bedugniu per mikrofoną. Nuo mano balso ežeras ekrane suribuliuoja, susvyruoja, o kartais juo nuslenka šiurpulingas šešėlis. Bet pasekmių nėra – vos nutylu, vaizdas lieka kaip buvęs. Nesvarbu, ką kalbėsi, ką kursi, išduosi ar neišduosi, perduosi įsakymą pulti ar ne, protestuosi ar sėdėsi namie, – tikrovė nepasikeis. Jos bedugnybė sugeria viską, o grimztantys veiksmai į nieką neatsimuša ir neiškyla. Apvirtęs pasaulis sukasi kaip sukęsis. Au au au.

 

5. Kauk sirena

Lapelytės parodoje ilgiausiai žiūrėjau į horizontaliai man po kojomis besisukantį ekraną. Ten šešios menininkės išdainavo Londone 1983 m. pastatyto „Kosminio namo“ postmodernistinės architektūros erdves. Kaip sirenos, pranešančios apie laiko ir erdvės reliatyvumą. Ten yra / nebėra čia, kai išblunka vertybės ir suyra taisyklės, kai praeityje puoselėtos didingos idėjos pamažu miršta muziejuose, kol mes ieškome savęs, vis netapdami nepaklusniaisiais balandžiais, persekiojami egregorų, nežinodami, į kurią ausį pašnabždėti kieno nuodėmę, grimzdami į malonumų, geismų, siaubų, šiurpulių, fantazijų, išdavysčių bedugnę. Au au au. Šuo vėl suloja, bet užduočių sąrašas baigėsi. Ką daryti?

 

Linos Lapelytės paroda „Sambūriai“ ir Agnieszkos Polskos paroda „Siaubas Geismas Fantazija“ veikia iki 2027 m. sausio 10 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

 

Paroda „Egregoras“ veikia iki gruodžio 5 d.

Prospekto galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

 

Kristijono Gurčino paroda „Klausykla“ veikia iki lapkričio 13 d.

VDA galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)

 

Margirio Buržinsko paroda „Bedugnybė“ veikia iki lapkričio 6 d.

VDA galerija „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius)

 

Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamas projektas „Vilniaus parodų žemėlapis“

Lina Lapelytė, „Sambūriai“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Vasilenko nuotr.
Lina Lapelytė, „Sambūriai“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Vasilenko nuotr.
Lina Lapelytė, „Sambūriai“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Vasilenko nuotr.
Lina Lapelytė, „Sambūriai“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Vasilenko nuotr.
Lina Lapelytė, „Sambūriai“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Vasilenko nuotr.
Lina Lapelytė, „Sambūriai“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Vasilenko nuotr.
Lina Lapelytė, „Sambūriai“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Vasilenko nuotr.
Lina Lapelytė, „Sambūriai“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Vasilenko nuotr.
Lina Lapelytė, „Sambūriai“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Vasilenko nuotr.
Lina Lapelytė, „Sambūriai“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Vasilenko nuotr.
Lina Lapelytė, „Atsitiktinumų sala". 2026 m. „Sambūriai“, parodos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Lina Lapelytė, „Atsitiktinumų sala". 2026 m. „Sambūriai“, parodos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Lina Lapelytė, „Atsitiktinumų sala". 2026 m. „Sambūriai“, parodos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Lina Lapelytė, „Atsitiktinumų sala". 2026 m. „Sambūriai“, parodos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Man-Eater“, parodos „Klausykla“ fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Man-Eater“, parodos „Klausykla“ fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Bound“, parodos „Klausykla“ fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Bound“, parodos „Klausykla“ fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Dragonslayer“, parodos „Klausykla“ fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Dragonslayer“, parodos „Klausykla“ fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Mana“, parodos „Klausykla“ fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Mana“, parodos „Klausykla“ fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Doom“, parodos „Klausykla“ fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Doom“, parodos „Klausykla“ fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Svajonė ir Paulius Stanikai, „Skrydis“. 2026 m. „Egregoras“, parodos fragmentas. 2026 m. Narušytės nuotr.
Svajonė ir Paulius Stanikai, „Skrydis“. 2026 m. „Egregoras“, parodos fragmentas. 2026 m. Narušytės nuotr.
Benigna Kasparavičiūtė, fotografijos. „Egregoras“, parodos fragmentas. 2026 m. Narušytės nuotr.
Benigna Kasparavičiūtė, fotografijos. „Egregoras“, parodos fragmentas. 2026 m. Narušytės nuotr.
Benigna Kasparavičiūtė, fotografiniai objektai. „Egregoras", parodos fragmentas. 2026 m. Narušytės nuotr.
Benigna Kasparavičiūtė, fotografiniai objektai. „Egregoras", parodos fragmentas. 2026 m. Narušytės nuotr.
Benigna Kasparavičiūtė, fotografijos. „Egregoras“, parodos fragmentas. 2026 m. Narušytės nuotr.
Benigna Kasparavičiūtė, fotografijos. „Egregoras“, parodos fragmentas. 2026 m. Narušytės nuotr.
Benigna Kasparavičiūtė, „Šventė". 2026 m. „Egregoras“, parodos fragmentas. 2014–2026 m. Narušytės nuotr.
Benigna Kasparavičiūtė, „Šventė". 2026 m. „Egregoras“, parodos fragmentas. 2014–2026 m. Narušytės nuotr.
Kęstutis Šapoka (feat. Deimantas Šaraškin), „Karalių pasaka (pagal Čiurlionį)“. „Egregoras“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Kęstutis Šapoka (feat. Deimantas Šaraškin), „Karalių pasaka (pagal Čiurlionį)“. „Egregoras“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Kęstutis Šapoka (feat. Deimantas Šaraškin), „Karalių pasaka (pagal Čiurlionį)“. „Egregoras“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Kęstutis Šapoka (feat. Deimantas Šaraškin), „Karalių pasaka (pagal Čiurlionį)“. „Egregoras“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Agnieszka Polska, „Siaubas Geismas Fantazija“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Agnieszka Polska, „Siaubas Geismas Fantazija“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Agnieszka Polska, „Gėlių knyga“. 2023 m. „Siaubas Geismas Fantazija“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Agnieszka Polska, „Gėlių knyga“. 2023 m. „Siaubas Geismas Fantazija“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Agnieszka Polska, „Raudonoji knyga“. 2026 m. „Siaubas Geismas Fantazija“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Agnieszka Polska, „Raudonoji knyga“. 2026 m. „Siaubas Geismas Fantazija“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Agnieszka Polska, „Raudonoji knyga“. 2026 m. „Siaubas Geismas Fantazija“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Agnieszka Polska, „Raudonoji knyga“. 2026 m. „Siaubas Geismas Fantazija“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Margiris Buržinskas, „Bedugnybė“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Margiris Buržinskas, „Bedugnybė“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Margiris Buržinskas, „Horizontaliai ateina ir išeina“. „Bedugnybė“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Margiris Buržinskas, „Horizontaliai ateina ir išeina“. „Bedugnybė“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Margiris Buržinskas, „Kvėpavimas / Kruasanas“. „Bedugnybė“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Margiris Buržinskas, „Kvėpavimas / Kruasanas“. „Bedugnybė“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Margiris Buržinskas, „Susiliejimas / Kelmas“. „Bedugnybė“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Margiris Buržinskas, „Susiliejimas / Kelmas“. „Bedugnybė“, parodos fragmentas. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Lina Lapelytė, „Kai tamsu, mes žaidžiame“. 2025 m. „Sambūriai“. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Lina Lapelytė, „Kai tamsu, mes žaidžiame“. 2025 m. „Sambūriai“. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Lina Lapelytė, „Kai tamsu, mes žaidžiame“. 2025 m. „Sambūriai“. 2026 m. A. Narušytės nuotr.
Lina Lapelytė, „Kai tamsu, mes žaidžiame“. 2025 m. „Sambūriai“. 2026 m. A. Narušytės nuotr.