Teatras

Monika Jašinskaitė

Keturi „Shock Academia“ vakarai

Kaip ir 2011 metais vykusi antroji „Shock Academia“, šiųmetė prasidėjo Airos Naginevičiūtės choreografija „Druska“. Tai buvo vienas iš trijų kertinių festivalio darbų. Grynojo šokio spektaklyje pasirodė tos pačios, tik jau

Helmutas Šabasevičius

Judesio spektaklis Rusų dramos teatre

Reklaminė spektaklio kampanija buvo korektiška ir tiksli – žadėta daugiau mažiau tiek, kiek

Milda Brukštutė

„Medžioklės scenos“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Kaip teigia Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga, pasirinkti Martino Sperro pjesę „Medžioklės scenos iš Žemutinės Bavarijos“ paskatino Garliavos įvykiai. Tačiau dabar tai – iš visų pusių apsvarstyta, nuvalkiota istorija... Dirbtinis aktualumo siekimas, rodos, vis paskatina teatrą nuolat saugiai vilktis paskui įvykius ar reiškinius (emigracija, homofobija ir pan.) ir tapti tokia pačia kaimo davatka, kokias matome Rolando Atkočiūno spektaklyje. Teisiančia kitus ir skelbiančia

Sigita Ivaškaitė

Suomių šokio spektaklis „Pradingimas“ „Menų spaustuvėje“

Yra gyvenime dalykų, kurie mus gali paversti geresniais žmonėmis. Tai nereiškia, kad staiga tampame didžiais humanistais ir keliaujame į Afriką gelbėti badaujančių vaikų ar nykstančių gyvūnų. Dažniausiai tai yra labai maži dalykai, trumpam suteikiantys nuostabią palaimos minutę. Na, kai kuriems tai gali būti galvos masažas, kitiems – gabaliukas burnoje tirpstančio šokolado. Tomis akimirkomis atrodo, kad jei tik jos galėtų tęstis ilgiau arba mes galėtume jomis mėgautis kasdien, iš tiesų įgautume daugiau pozityvumo – taptume šiek tiek geresni.
 

Po suomių trupės „Kind people“ šokio spektaklio „Pradingimas“ („Disappearance“), rodyto „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje kovo 23 d., atsitiko kažkas

Audronis Liuga

Mintys Teatro dieną

Nacionalistinės pakraipos Vengrijos politinė valdžia pagaliau pasiekė tai, ko labiausiai geidė kultūros sferoje – paėmė į savo rankas Nacionalinį teatrą. Paprasčiausiai išvarė pastaraisiais metais teatrui vadovavusį charizmatišką liberalų maištininką, aktorių ir režisierių Róbertą Alföldi ir jo vadovu paskyrė ministro pirmininko Viktoro Orbáno asmeninį draugą ir artimiausią patarėją kultūros klausimais Attilą Vidnyánszkį. Visa tai vyko atvirai ir ciniškai, nekreipiant dėmesio į iškiliausių, tarptautinį pripažinimą pelniusių Vengrijos teatralų protestus ir laužant rankas savo vadovą gynusiam Nacionalinio teatro kolektyvui. Naujai paskirtas vadovas pirmoje viešoje kalboje pareiškė, kad sieks atkurti „didį Nacionalinį teatrą, kurio tikroji paskirtis – tapti šventa vieta, gimusia iš tautos sielos. Nacionalinis teatras buvo sukurtas ir gyvavo remdamasis dešiniųjų idėjomis, ir mes visi matėme, ką kitaip galvojantys su juo padarė.“ Be platesnių komentarų aišku, kur glūdi tokios retorikos šaknys. Liūdniausia, kad ji atspindi šiandieninę Vengrijos kultūros politiką, kurios negali įtakoti kultūros bendruomenė. Labiausiai priešinasi

Rima Jūraitė

„Žinau, kad teatro menininkas, jeigu jis neįvertinamas būtent tą dieną, kai išeina spektakliai, nebegali būti įvertintas vėliau. Teatras yra momentinis menas, jis neišlieka“, – yra sakęs režisierius Gintaras Varnas. Recenzija kaip (į)vertinimas taip pat labiausiai priklauso esamajam laikui, trumpam laikotarpiui išsyk „po premjeros“. Vėliau tai tampa tik būtuoju (toks yra archyvas), o geriausiu atveju per būtąjį trumpam išsiveržia į būsimąjį kaip tolesnių teatro tyrinėjimų – bakalaurinių, magistrinių, disertacijų ar kitų mokslo darbų – šaltinis, kartais ir kaip nauja knyga. Neilgą recenzijos amžių viešojoje erdvėje galiausiai nulemia tai, kad ji priversta skęsti informacijos sraute. Išlikimo galimybė, regis, viena: tapti

Lina Klusaitė

Pamąstymai apie praėjusį teatro sezoną

Jei kas nors padarytų sociologinę apklausą, kiek teatralų į savo profesinės dienos paminėjimą ir „Auksinių scenos kryžių“ įteikimo ceremoniją žvelgia kaip į šventę, optimistiškai nusiteikusių turbūt būtų mažuma. Ir tai suprantama, nes kad ir kaip kiekvienais metais bandome gaivinti šį ritualą, keisti scenarijų, aplinką, požiūrį į minėtiną datą, vaizdeliai, bent jau regimi TV ekrane, visada būna panašūs. O panašumas, jausmas, kad visa tai jau kažkur matei, atsiranda ne dėl renginio režisierių ar vedėjų išmonės stokos, o dėl paprasčiausio žmogiškojo faktoriaus, išduodančio tai, ką ne kiekvienam pavyksta paslėpti ir ko galbūt nenorėtume matyti: konkurencijos ir nepasitenkinimo grimasų iškreiptų veidų, netikrų šypsenų, demonstruojamo pranašumo, tramdomų nevilties ašarų ir nusivylimo, kad vėl likai kažkur paraštėse, nepastebėta/s, neįvertinta/s, nesuprasta/s. Tokie išgyvenimai pernelyg žmogiški, kad būtų galima juos kritikuoti, ir pernelyg akivaizdūs, kad būtų galima apsimesti, jog viso to nėra ir niekada nebuvo. Būtent dėl savo realumo iš šalies stebinčiajam jie yra patys įdomiausi, atskleidžiantys metų metus kauptas nuoskaudas, troškimus, aistras, užkulisinius teatrų žaidimus ir intrigas. Kaip viename interviu netiesiogiai prasitarė Rimas Tuminas, visame tame yra netgi savotiško grožio. Neseniai Didįjį Maskvos teatrą sukrėtusius įvykius, po kurių šios įstaigos meno vadovas dar ilgai slėps subjaurotą savo veidą, lietuvių režisierius pakomentavo taip, kaip gali pakomentuoti tik nenuilstantis mūsų laikų romantikas:

Daiva Šabasevičienė

Kalbamės su scenografu Mārtiņu Vilkārsiu

„Medžioklės scenos“ labai panašios į Larso von Triero „Dogvilį“. Kai bendruomenėje atsiranda kažkoks svetimkūnis, dauguma siekia jį paversti tokiu kaip aš, kaip mes visi. Tai, kad bendruomenėje yra visokių pakraipų žmonių, nėra šio kūrinio esmė. Man pasirodė, kad reikia kūrinio estetiką nukreipti kita linkme, netgi į

Vlada Kalpokaitė

Režisieriaus László Bagossy spektaklio „Lilijomas“ premjera

Mąstant apie „Lilijomą“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, pamatinis šio naujai sukonstruoto teatrinio statinio elementas, regis, yra vertimo sąvoka. Daugybė prasmių, pjūvių ir požiūrio kampų, pradedant nuo akivaizdžiausių dalykų: iš vengrų į lietuvių kalbą Vito Agurkio išversta Ferenco Molnáro pjesė; režisierius László Bagossy su aktoriais bendravo tarpininkaujant vengrų arba, regis, anglų kalbos vertėjui; „vertėsi“ (vartėsi, virto) draminis tekstas į teatrinį; viena teatrinė tradicija į kitą; į šį interpretacijos, metamorfozės, neišvengiamos sinergijos santykį įsivėlė meninė ir nemeninė realybė, istorija, kultūra, socialinė, politinė, psichologinė ir kitokia gramatika bei sintaksė, kuri sudaro daugiasluoksnį spektaklio tekstą ir jo percepciją.
 

Ilgoje, 1909 m. prasidėjusioje F. Molnáro pjesės įsikūnijimų scenoje, istorijoje akivaizdus vienas dalykas: kas, kad vos ne kiekvienas Vengrijos, Austrijos, kitų kaimyninių, tolimesnių ar suvis užjūrio šalių teatras ir teatriukas, dramos arba muzikinis, tradicinis ar eksperimentinis, „tiesus“ ar perversinis, štai jau 104 metus nenustoja

Dovilė Zavedskaitė

„Juoko akademija“ Jaunimo teatre

Vasario 22–23 d. Valstybinis Jaunimo teatras pristatė „Juoko akademiją“, pastatytą pagal šiuolaikinio Japonijos dramaturgo, aktoriaus, teatro ir kino režisieriaus Koki Mitani pjesę. Spektaklį statė režisierius iš Rusijos, Samaros teatro vadovas Viačeslavas Gvozdkovas. Veiksmo centre – septyni Tokijo policijos saugumo tarnybos cenzūros skyriaus karininko Macujo Sakisakos (Kostas Smoriginas) ir jauno dramaturgo Hadzimio Cubakio (Sergejus Ivanovas) susitikimai cenzoriaus kabinete. Situacija neįmantri: Cubakis prašo leidimo statyti komediją, o Sakisaka, žinoma, jo neduoda. Dramaturgas pasiryžta