7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ar reikės užtapyti Rafaelio angelus?

Kalbamės su scenografu Mārtiņu Vilkārsiu

Daiva Šabasevičienė
Nr. 11 (1025), 2013-03-15
Teatras
Spektaklio scenografijos maketas
Spektaklio scenografijos maketas

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vieši vienas garsiausių vidurinės kartos latvių scenografų Mārtiņas Vilkārsis. Kovo 22 ir 23 d. lietuvių publika turės galimybę išvysti jo naujausią darbą – Martino Sperro „Medžioklės scenas“; spektaklį režisuoja Rolandas Atkočiūnas.

 
Martino Sperro „Medžioklės scenos Žemutinėje Bavarijoje“ – kontroversiškai vertinama pjesė. Ką manote apie šią medžiagą?
Taip jau susiklostė, kad pirma teko pamatyti šį kūrinį išgarsinusį dar 1968 metais sukurtą Peterio Fleischmanno filmą, kuriame dramaturgas atliko pagrindinį Abramo vaidmenį. Nustebau atvykęs į teatrą ir pamatęs įdomias repeticijas, labai gerą atmosferą. Paprastai prieš premjeras būna neišvengiamos krizės, kai kūrėjai abejoja ne tik vieni kitais, bet pradeda nekęsti ir pasirinktos medžiagos.  
 
„Medžioklės scenos“ labai panašios į Larso von Triero „Dogvilį“. Kai bendruomenėje atsiranda kažkoks svetimkūnis, dauguma siekia jį paversti tokiu kaip aš, kaip mes visi. Tai, kad bendruomenėje yra visokių pakraipų žmonių, nėra šio kūrinio esmė. Man pasirodė, kad reikia kūrinio estetiką nukreipti kita linkme, netgi į kitą pusę. Besaikis vartotojiškumas mus ir privedė prie situacijos, kai žmonės atrodo „glamūriškai“, o jų viduje vyksta visai kiti dalykai. Dėl to ir scenografijos idėja – virtuvė. Virtuvė kaip altorius, ikonostasas. Man pasirodė, kad tai įdomu: kalbama apie viena, o erdvė byloja ką kita.
 
Pjesės veiksmo vieta – Žemutinės Bavarijos Reinėdo kaimas – spektaklyje virs namų interjeru. Kas lėmė tokį sprendimą? Ar tai režisieriaus pasiūlymas?
Dirbdami su Rolandu mes labai daug kalbamės. Dar net konkrečiam darbui neprasidėjus, iš mūsų ilgų pokalbių pradeda ryškėti sumanymas. Taip, galutinį sprendimą priima jis, vėliau vyksta korekcijos.
 
Kartais kraštutiniai sprendimai priverčia daugiau galvoti. Virtuvė – kaip altorius, o centre – televizorius – kaip ikona. O tai, ką kaimiečiai augina darže, dabar žmonės pasisodina virtuvės vazonėliuose: krapus, baziliką ir pan. Manau, kad vokiečių natūralizmas, kurį diktuoja pjesė, jau praėjęs. O tema liko atvira.
Reklamos srityje galima pastebėti, kaip žmonės mąsto. Jei plakate stovėtų vienas berniukas su smuikeliu rankoje, daugumai jis asocijuotųsi tik su betėvyste, pedofilija ar pan. Kaip nusigyveno visuomenė, kad stovintis berniukas jiems platesnio vaizdinio nesuformuoja. Vaizdas švarus, o žmonės įžiūri skandalą. Mąstant šia linkme, greitai reikės užtapyti visus nuogus Rafaelio angelus.
 
Žvelgiant į Jūsų darbus, galima sakyti, kad esate Andrio Freibergo mokinys: dominuoja scenovaizdžiai, kuriuose vaizdas ir detalus, ir apibendrintas. Rolando Atkočiūno spektaklyje „Hanana, kelkis ir eik“ regėjome detalizuotą aplinką, kuri apėmė ne tik kelių kartų gyvenimus, bet ir kelių tautų tapatybes. Pasirodė, kad Jums labai lengva kurti kartu. Koks jis? Kuo jis išsiskiria iš kitų?
Su Rolandu susipažinau prieš aštuonerius metus. Jis mane pakvietė į Liepojos dramos teatrą, kuriame planavo statyti Sartre’ą. Važiavau nenorėdamas jokių pažinčių, jokių lietuvių, bet po pirmo pokalbio iš karto supratau, kad su šiuo režisieriumi bus įdomu dirbti. Šis jausmas neišnyko iki dabar. Jis gali klysti, bet tai normalu. Tuo labiau kad jis maksimalistas: visko nori iš karto. Bet aš jau žinau, kad kuriant daug kas atpuls. Jis visą laiką kažko ieško.
 
Rolandas – režisierius-tapytojas. Jis ypač jautriai dirba su aktoriais. Latvijoje visi aktoriai žavisi jo darbo principais. Jam svarbus procesas. Atrodo, kad jis kalba apie konkrečius dalykus, bet visada mąsto vaizdais. Pirmą kartą žmonės gali jo ir nesuprasti.
Kaip sako latvių scenografų mokytojas Andris Freibergas, scenografas turi būti režisieriaus akimis. Jis mato vaizdinius, o aš turiu viską perleisti per savo akis.
 
Kaip manote, kurie jūsų kartu su Rolandu Atkočiūnu kurti spektakliai brandžiausi?
Pats įdomiausias – Latvijoje statytas Antono Čechovo „CV (Dėdė Vania)“. Tai buvo antras mūsų spektaklis. Jį darėm net be maketo. Aš pasakiau, kur bus medžiai, stalas, koks rekvizitas... Ir spektaklis nuostabiai pavyko. Po šio spektaklio pradėjome visiškai vienas kitu pasitikėti. Mes dažnai vienas kitam prieštaraujam, ginčijamės, bet pasitikim.
 
Lietuvoje mums puikiai žinomas Jūsų mokytojas Andris Freibergas, ypač po „Tolimos šalies“, kurią režisavo Gintaras Varnas. Kokia yra jo mokykla?
Sakoma, nėra Latvijoje scenografo, kuris nebūtų jo mokinys. Aš pas jį mokiausi tik porą metų. Tai buvo mano antros studijos. Prieš tai baigiau reklaminės grafikos vizualiųjų menų komunikacijos magistrantūrą. Freibergas niekada pirštu nebado ir neaiškina, kaip turi būti. Jo siūloma estetika pirmiausia kyla iš jo paties. Gal pirmuose kursuose jis ir moko technologinių dalykų, bet vėliau, ir tai svarbiausia, jis moko kurti. Scenografinis mąstymas yra analizė: kas ką mato, kas ką supranta. Todėl niekada nesakoma, ko per daug ar per mažai. Jis sugeba kalbėti apie kūrinio esmę. Be to, jo paties darbai – gera mokykla. Dirbdamas akademijoje, jauniems scenografams jis visada kviečia režisierius, tarp jų ir Alvį Hermanį, ir Marą Kimelę, kurios frazę nuolat kartoja studentams: „Skaitykite pjeses.“
 
Kas šiuo metu vyksta Latvijos teatro gyvenime?
Manau, kad latvių teatras šiandien išgyvena pakilimą. Taip būna: vienas „veža“ ir visi tempiasi aukštyn. Kalbu ne tiek apie Hermanį, kuris pastaruoju metu vis rečiau stato namuose. Ir Nacionaliniame dramos teatre, ir Dailės teatre, ir Valmieros dramos teatre jau porą metų vyksta įdomūs procesai. Atsirado jaunų režisierių, kurie labai įdomiai dirba. Teatrui tai labai svarbu. Nacionaliniame dramos teatre Kirilas Serebrenikovas pastatė puikų spektaklį „Mirusios sielos“, kitais metais statys Valerijus Fokinas. Dailės teatras pasikvietė Aleksandrą Morfovą, kitais metais šiame teatre Oskaras Koršunovas statys „Išvarymą“. Latvijoje dirba ir Konstantinas Bogomolovas. Svarbu, kad didžiuosiuose teatruose būtų aukštas spektaklių lygis. Vėliau jis pasisėja. Latviai Maskvoje taip pat madingi. Manau, kad nežiūrint į finansinį siaubą teatruose vyksta įdomūs procesai. Įdomus fenomenas ir Valmiera, ten gyvena tik 25 000 gyventojų, o teatro repertuare – 40 spektaklių per mėnesį. Spektakliai vaidinami trijose pilnutėlėse salėse.
 
Ką Jums teatras reiškia apskritai?
Galima sakyti, aš dirbu emocijų lygyje. Kartais gal net logikos nėra. Tai tam tikra pasąmonė. Mano žmona teatrologė, todėl dažnai sakau: „Nupiešiu, o žmona paaiškins.“ Po tam tikrų asmeninių ir gana tragiškų išgyvenimų dažnai pagalvoju, kad jei ne teatras, neaišku, kaip galima būtų viską ištverti. Ir tada suprantu, kad teatras man yra išsigelbėjimas, gal ir dar daugiau.
 
Metus buvau Dailės teatro meno vadovu, bet pats išėjau. Tai yra visai kas kita.
 
Kiek Jums pažįstama lietuvių teatro kultūra?
Aišku, kad teatro tradicija Lietuvoje labai stipri. Tiek ir tokių režisierių kaip Lietuvoje Latvijoje niekada nebuvo. Lietuvoje tarytum yra žinoma, kaip reikia „daryti teatrą“. Kiekvienas savaip, bet žino. Ir šitas mąstymo būdas padeda būti gerais režisieriais. Latvijoje visada buvo stipri scenografijos mokykla, o Lietuvoje dominuoja abstraktūs simboliniai scenovaizdžiai. Joje labai reikšminga alegorija, filosofija. Turbūt mums kartu dirbant su Rolandu įvyksta latviškai lietuviška mutacija, ir šie hibridai kartais sukuria kažką visiškai netikėta.
 
Ačiū.
 
Kalbino Daiva Šabasevičienė

 

Spektaklio scenografijos maketas
Spektaklio scenografijos maketas
Spektaklio scenografijos maketas
Spektaklio scenografijos maketas
Spektaklio scenografijos maketas
Spektaklio scenografijos maketas