7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Dovilė Zavedskaitė

Dovilė Zavedskaitė

Pliušiniai neramumai

Oliverio Frljićiaus spektaklis festivalyje „Sirenos“

Oliverio Frljićiaus spektaklis „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“, viešojoje erdvėje pristatomas kaip provokuojantis, dalies žiūrovų sutiktas kaip bjauriai tiesmukas, mano supratimu, odą pjauna vis dėlto labai švelniai, lyg žaistų su pliušiniais žvėreliais. Žiūrint spektaklį ne kartą kyla mintis, kiek daug vaikiškai primityvių žaidimų teatre suveikia kaip smogiamoji jėga.

Scena iš spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. D. Matvejevo nuotr.
Dovilė Zavedskaitė

Prisijaukinti visuomenę

Spektaklis „Šventė“ Oskaro Koršunovo teatre

Eidama į Kamilės Gudmonaitės spektaklį „Šventė“ (Oskaro Koršunovo teatras, premjera rugsėjo 16, 17 d.), kuriame vaidmenis kuria neįgalieji, kartojausi kadaise Manto Stabačinsko išsakytą mintį apie darbą su „Korio“ bendruomene: „Kuo ilgiau būni su skirtingomis negaliomis, tuo labiau kyla klausimas – ar labai jau čia mes kažkuo skiriamės?“ Šiuos neskirtumus norėjosi įsidėti galvon, kad būtų paprasta priimti „Šventę“ kaip estetinį, o ne socialinį kūrinį.

Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Matvejevo nuotr.
Dovilė Zavedskaitė

Nevaikiškos debesų formos

Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Debesys“

Vilniaus teatre „Lėlė“ vasario mėnesį buvo pristatytas Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės lėlių spektaklis „Debesys“, kuriame keturiasdešimt minučių plaukia... debesys. Kol kas tik internetinėje platformoje pasiekiamas kūrinys, iš vienos pusės, primena meditaciją ir atspindi karantininio gyvenimo galvose jausenas, iš kitos – manau, savo universalumu, veiksmo minimalizmu ir polinkiu į filosofinius apibendrinimus yra artimesnis crossover tipo meną vertinančiai suaugusiųjų publikai.

Scena iš spektaklio „Debesys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Debesys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Debesys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Debesys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Debesys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Debesys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Debesys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Debesys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Debesys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Debesys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Debesys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Debesys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Debesys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Debesys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Debesys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Debesys“. D. Matvejevo nuotr.
Dovilė Zavedskaitė

Peizažas, kuris laukia

Garso patirtis „Glaistas“

Recenzijoje apžvelgiama garso patirtis Vilniaus gete „Glaistas“. Kūrinio dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys. Kūrinyje panaudoti garso įrašai iš interviu su keturiais gete gyvenusiais žydais: Frida Sohat, Joshua Zaku, Sore Voloshinu, Baruchu Shubu. Garso patirties maršrutai ir dramaturginės trajektorijos apžvelgtos teatro kritikės Rimos Jūraitės recenzijoje „Remote Vilna“. Šiame tekste susitelkiama į postdraminę kritinę prieigą.

„Glaistas“. M. Endriuškos nuotr.
„Glaistas“. M. Endriuškos nuotr.
„Glaistas“. M. Endriuškos nuotr.
„Glaistas“. M. Endriuškos nuotr.
„Glaistas“. M. Endriuškos nuotr.
„Glaistas“. M. Endriuškos nuotr.
„Glaistas“. M. Endriuškos nuotr.
„Glaistas“. M. Endriuškos nuotr.
„Glaistas“. M. Endriuškos nuotr.
„Glaistas“. M. Endriuškos nuotr.
„Glaistas“. M. Endriuškos nuotr.
„Glaistas“. M. Endriuškos nuotr.
„Glaistas“. M. Endriuškos nuotr.
„Glaistas“. M. Endriuškos nuotr.
„Glaistas“. M. Endriuškos nuotr.
„Glaistas“. M. Endriuškos nuotr.
Dovilė Zavedskaitė

Kelias per kūną

„Nematomi kraštai“ festivalyje „Kitoks“

Šių metų festivalio „Kitoks ’20“ šūkis – „Patirk iš arčiau“. Skrajutėse – mikropasaulis, kuriame gyvena grafiniai miniatiūrinių žmogelių pavidalai ir dideli mūsų daiktai: brokolis, pievagrybis, šepetys. Žmogeliai važiuoja dviračiu pievagrybio briaunomis, geni brokolį. Šepečio šereliais, lyg virš bedugnės, vyras veda moterį. Reklaminėje vizijoje justi misija – paskatinti vaikus atidžiau žiūrėti į kasdienybę ir atrasti stebuklą buityje arba renesansinio tilto arką juosvame grybo sijone.

Sandrina Lindgren ir Ishmael Falke spektaklyje „Nematomi kraštai“. D. Putino nuotr.
Sandrina Lindgren ir Ishmael Falke spektaklyje „Nematomi kraštai“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Nematomi kraštai“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Nematomi kraštai“. D. Putino nuotr.
Sandrina Lindgren ir Ishmael Falke spektaklyje „Nematomi kraštai“. D. Putino nuotr.
Sandrina Lindgren ir Ishmael Falke spektaklyje „Nematomi kraštai“. D. Putino nuotr.
Sandrina Lindgren ir Ishmael Falke spektaklyje „Nematomi kraštai“. D. Putino nuotr.
Sandrina Lindgren ir Ishmael Falke spektaklyje „Nematomi kraštai“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Nematomi kraštai“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Nematomi kraštai“. D. Putino nuotr.
Sandrina Lindgren ir Ishmael Falke spektaklyje „Nematomi kraštai“. D. Putino nuotr.
Sandrina Lindgren ir Ishmael Falke spektaklyje „Nematomi kraštai“. D. Putino nuotr.
Ishmael Falke ir Sandrina Lindgren spektaklyje „Nematomi kraštai“. D. Putino nuotr.
Ishmael Falke ir Sandrina Lindgren spektaklyje „Nematomi kraštai“. D. Putino nuotr.
Sandrina Lindgren ir Ishmael Falke spektaklyje „Nematomi kraštai“. D. Putino nuotr.
Sandrina Lindgren ir Ishmael Falke spektaklyje „Nematomi kraštai“. D. Putino nuotr.
Dovilė Zavedskaitė

Aš esu tekstas

Biografiškumas tarptautinėje „Sirenų“ programoje

Gyvename laikais, kai klesti vadinamoji culture of me – asmeniškumų kultūra. Vartojame asmenines istorijas kaip galimybę išgyventi kokią nors tiesą. Tiesą ne kaip objektyvų, pamatuojamą faktą apie pasaulį, bet kaip autentišką subjektyvią kito patirtį. Be visa ko, trokštame šia kokia nors tiesa pasitikėti ir sveriame ją ne itin patikimu, bet guodžiančiu žmogus kalba nuo savęs rodikliu. Galbūt dėl to, kad esame pasiklydę informacijos srautų kosmose, galimybė žinoti, kad tai, ką girdi, yra nors mažutė subjektyvi tiesa, tampa kaip niekad vertinga. Patirties mainai, istorijų pasakojimai tampa svarbesni už objektyvias žinias, nes juose susiduriame su giliausiomis žmogaus buvimo dalimis: juk jei nusprendžiau papasakoti, vadinasi, yra ką

Vida Vaičiūlytė-Valuckienė spektaklyje „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“. D. Matvejevo nuotr.
Vida Vaičiūlytė-Valuckienė spektaklyje „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“. D. Matvejevo nuotr.
Morta Narkauskaitė spektaklyje „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“. D. Matvejevo nuotr.
Morta Narkauskaitė spektaklyje „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“. D. Matvejevo nuotr.
Morta Narkauskaitė, Ramutis Rimeikis ir Eimantas Antulis spektaklyje „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“. D. Matvejevo nuotr.
Morta Narkauskaitė, Ramutis Rimeikis ir Eimantas Antulis spektaklyje „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minų laukas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minų laukas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minų laukas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minų laukas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minų laukas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minų laukas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Naktis seka dieną“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Naktis seka dieną“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Naktis seka dieną“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Naktis seka dieną“. D. Matvejevo nuotr.
Dovilė Zavedskaitė

Atmetimo reakcija

Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis Oskaro Koršunovo teatre

Sąvoka non grata iškart aktyvuoja kažką ne mažiau nei neapykantos kurstymas, socialiai pavojinga elgsena ar grėsmė saugumui. Režisierius Paulius Ignatavičius spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“ (pagal Rainerio Wernerio Fassbinderio pjesę „Katzelmacher“) redukuoja non grata pojūtį iki periferijos bendruomenėje nepageidaujamo imigranto ir dalyko esmę apriboja provincialumo smūgiu vargšui naiviam kitataučiui į klyną, arba, liaudiškai tariant, pagaidinimu, primenančiu liūdną naujoko dalią klasėje. Spektaklyje mąsčiau apie tokius dalykus: ar tai, kas vyksta, yra tikra; kaip toli eisim; gal čia kažkas kur nors labai preciziškai paslėpta; kodėl atmetamas teatro formų progresas? Atsakymai: tai yra realybė; eisim maksimaliai – iki X faktoriaus; nieko neradau; klausimas retorinis. A priori sorry už recenzijos leksiką – tik antrinu spektakliui, kad tiksliau išreikščiau apmaudą.

Scena iš spektaklio „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Milda Noreikaitė, Severinas Norgaila ir Aidas Matutis spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Milda Noreikaitė, Severinas Norgaila ir Aidas Matutis spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Severinas Norgaila ir Milda Noreikaitė spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Severinas Norgaila ir Milda Noreikaitė spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Aidas Matutis ir Tadas Gryn spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Aidas Matutis ir Tadas Gryn spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Savickaitė ir Tadas Gryn spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Savickaitė ir Tadas Gryn spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Savickaitė ir Tadas Gryn spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Savickaitė ir Tadas Gryn spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Dovilė Zavedskaitė

Sau buvau nebloga

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis-koncertas „Graži ir ta galinga“

Įdomu stebėti tam tikrų temų teatre paūmėjimą. Kol vieni seka giminiško gyvenimo ir jame užgimstančio nacionalizmo pasakas (VJT „Vienos miško pasakos“, OKT „Vestuvės“, JMDT „Giminės, arba Kam zrazų pakartot?“), kiti iš visų pusių mėgina prieiti prie moters – jos kaip kūno, jos kaip psichologijos, jos kaip socialinio vaidmens (VMT „Marti“, „Low Air“ „Su(si)tikimas“, KJT „Graži ir ta galinga“, į galvą ateina ir „Dakh daughters“ „Rožės“ bei „She She Pop“ „Stalčiai“, viešėję 2018-ųjų „Sirenose“). Kas nutiko moteriai, kad taip suaktyvėjo jos tyrimas? Nieko nenutiko, gal tik Saulius Skvernelis ištarė garsųjį „moteris mylime, bet renkantis ministrus svarbus ir profesionalumas“. Nieko nenutiko, tik ėmė rodytis, kad provincialioje sąmonėje moteris vis dar yra Katrė, ir kūrėjai, fiksuodami provincialumo paūmėjimą valstybiniu lygiu, imasi kvestionuoti moterų emancipaciją, kad pažiūrėtų, kaip toli nuėjo moteris, ant vienos kojos avėdama vyrišką batą.

Scena iš spektaklio-koncerto „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio-koncerto „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ieva Pakštytė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ieva Pakštytė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Vaiva Kvedaravičiūtė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Vaiva Kvedaravičiūtė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio-koncerto „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio-koncerto „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Asta Zacharovaitė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Asta Zacharovaitė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Marija Žemaitytė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Marija Žemaitytė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ieva Pakštytė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ieva Pakštytė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Dovilė Zavedskaitė

Kikilis, nežinąs, apie ką jo japoniška giesmė

„Juoko akademija“ Jaunimo teatre

Ir atėjome į Jaunimo teatrą. Ir atsisėdome patogiai, minkštai. Ir kiekvienai rankai po ranktūrį gavome. Ir pažiūrėjome (tragi?)komediją apie kultūros cenzūrą 5-ojo dešimtmečio Tokijuje (kultūros cenzūra Japonijai pažįstama dėl 1932–1945 m. šalį valdžiusio militaristinio režimo). Ir saulė raudona buvo, ir japoniški hieroglifai, ir kardas samurajiškas. Viskas kaip reikiant. Tik juoktis progų nesuradome. Gal humoro jausmo neturime?
 

Vasario 22–23 d. Valstybinis Jaunimo teatras pristatė „Juoko akademiją“, pastatytą pagal šiuolaikinio Japonijos dramaturgo, aktoriaus, teatro ir kino režisieriaus Koki Mitani pjesę. Spektaklį statė režisierius iš Rusijos, Samaros teatro vadovas Viačeslavas Gvozdkovas. Veiksmo centre – septyni Tokijo policijos saugumo tarnybos cenzūros skyriaus karininko Macujo Sakisakos (Kostas Smoriginas) ir jauno dramaturgo Hadzimio Cubakio (Sergejus Ivanovas) susitikimai cenzoriaus kabinete. Situacija neįmantri: Cubakis prašo leidimo statyti komediją, o Sakisaka, žinoma, jo neduoda. Dramaturgas pasiryžta

Sergejus Ivanovas (Dramaturgas), Kostas Smoriginas (Cenzorius). D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Ivanovas (Dramaturgas), Kostas Smoriginas (Cenzorius). D. Matvejevo nuotr.
Dovilė Zavedskaitė

Gyvenimas vardu Ilgesys

Jono Vaitkaus spektaklis „Stabmeldžiai“ Rusų dramos teatre

Tąkart buvo sausio 25-oji – pusiaužiemis. Sakoma, kad šią dieną ant kito šono apsiverčia iš žiemos miego pabudę ežiai, barsukai, meškos. Sakoma, kad tai virsmo laikas – taškas, nuo kurio gamta pasisuka veidu į pavasarį.
 
Tąkart buvo premjera Rusų dramos teatre. Jonas Vaitkus pristatė naujausią savo darbą pagal Annos Jablonskajos pjesę „Stabmeldžiai“. Režisieriaus norėta pakalbėti apie tikėjimą ir jo atmainas šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Ar pusiaužiemio proga Vaitkus sukūrė pretekstą žiūrovo virsmui? Vargu. Tačiau keletas spektaklio detalių įstrigo.
 

Scenoje – suirusi šeima: kaip iš jų namų durų telikusios staktos ir spynos (scenografas – Jonas Arčikauskas), taip iš šios šeimos – tik iš tradicijos besitęsiantis buvimas po vienu stogu. Padėtį dar paaštrina nuolatiniai išgerti mėgstančio kaimyno, pasišovusio

Jevgenija Gladij ir Gediminas Sederevičius. D. Matvejevo nuotr.
Jevgenija Gladij ir Gediminas Sederevičius. D. Matvejevo nuotr.