Autorius: Dovilė Zavedskaitė
Dovilė Zavedskaitė
Pasaulis gerokai siurrealesnis, negu realizmas sugeba aprėpti
Pokalbis su teatro režisieriumi Žilvinu Vingeliu
Žilvinas Vingelis – iš tų teatro kūrėjų, kurie nieko nepriima kaip savaime suprantamo: šio režisieriaus spektakliai kviečia nutraukti savaiminį ryšį su normatyvia realybe ir sugrįžti prie sapnų kaip kažko tikresnio, galbūt netgi tvaresnio ir patikimesnio už tai, ką iš inercijos laikome savo būties pagrindais. Šiuo metu Klaipėdos dramos teatre Vingelis stato spektaklį „Naujasis nuomininkas“ pagal svarbaus XX a. prancūzų avangardinio teatro kūrėjo, dramaturgo Eugène’o Ionesco pjesę.
Dovilė Zavedskaitė
Klausytis akimis ir kūnu
Dominyko Vaitiekūno projektas „Mes taip nesitarėm“ „Sirenų“ Lietuvos teatro vitrinoje
Aktoriaus Dominyko Vaitiekūno su didžiule bendrakūrėjų komanda sukurtas muzikinis socialinis projektas „Mes taip nesitarėm“ įgyvendina teatro įtraukties idėją – vienam darbui suburia girdinčiuosius ir kurčiuosius.
Dovilė Zavedskaitė
Guli? Guliu. Kiek laiko? Nuo ryto
„Kodas F32“ Alytaus miesto teatre
Yra pjesių, kurias rašo žmonės, patys nesusidūrę su aprašomu fenomenu. Ir yra pjesių, parašytų remiantis asmenine patirtimi. Tarp šių pjesių milžiniškas skirtumas. Visada girdėti, ar autorius savo kailiu žino, apie ką kalba. Jeigu žino, pjesė paprastai būna pilna pačių keisčiausių detalių, kokių niekada nesukurtum apie temą mąstydamas iš atstumo.
Dovilė Zavedskaitė
Arklio dydžio paguoda
„Leviatanas“ Klaipėdos tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“
Prancūzų režisierės Lorraine de Sagazan spektaklis „Leviatanas“ (teatras „Théâtre de la Brèche“), viešėjęs Klaipėdos Žvejų rūmuose 2025-ųjų tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ metu, žiūrovus pakvietė į sąlygišką teismo salės būtį, kurioje kaltinimai gali būti dainuojami rečitatyvu, advokatai, sakydami ginamąją kalbą, gali šokti, o paguodos gestą kaltinamiesiems gali parodyti gyvas arklys.
Dovilė Zavedskaitė
Žirgas, miškas, galaktikos
Tarptautinis ASITEŽO festivalis vaikams ir jaunimui „JĖGA!“
Paįstrys. Kultūros centro salėje skamba Sigitas Geda: „Visus gyvulėlius / Sunku apsakyti, / Bet kiekvienas moka / Po dangų skraidyti.“ Vaikai kaip didžiausią dovaną skabo ir triauškia kopūsto lapus, o paskui kartu visu balsu dainuoja gyvulėlius. Panevėžio teatras „Menas“. Aspergerio sindromą turintį Karolį vaidinantis aktorius Artūras Dubaka pasakoja apie galaktikas.
Dovilė Zavedskaitė
Nebekraujuoju, gliaudau saulėgrąžas, šoku tūkstantį metų
Apie kelis festivalio „New Baltic Dance“ spektaklius
Lovísos Ósk Gunnarsdóttir spektaklis „When The Bleeding Stops“ (Islandija), choreografės Maríos del Mar Suárez La Chachi darbas „Taranto Aleatorio“ (Ispanija) ir Agnietės Lisičkinaitės bei Gretos Grinevičiūtės kūrinys „Šokti 1000 metų“ (Lietuva) – trys šių metų tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „New Baltic Dance“ darbai, kuriuose jaučiausi panašiai: ne pernelyg arti šokio, bet labai arti žmogaus.
Dovilė Zavedskaitė
Paprasta recenzija
„Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“
Kai kurie spektakliai būna labai paprasti. Kartais tai bloga naujiena, o kartais – kažkas, ko visi pasiilgstame. Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Kuriame galima pailsėti. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu. Pasitikėdamas kūriniu, tu jam viską leidi ir visko klusniai klausai, net jei jis neatitinka tavo skonio. Nepasitikėdamas – kas minutę užduodi jam naujus klausimus. Ir, beje, paprastai į nė vieną negauni atsakymo.
Dovilė Zavedskaitė
Ką galvoja vandenynai ir kalnai?
„Pleasant Island“ ir „Out of the Blue“ festivalyje „Sirenos“
Silke Huysmans ir Hannesas Dereere – belgai, dokumentinio teatro kūrėjai, užsiimantys lauko tyrimais ir vėliau spektaklio forma pristatantys jų rezultatus. Lauko tyrimai – mėgstama pastarojo meto teatro forma, dažnai matoma Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje. Galime prisiminti Magdos Szpecht spektaklį-paskaitą „Cyber Elf“, Simono Senno spektaklius-paskaitas „Būti Ariele F“ ir „dSimon“ ar didesnės teatrinės vaizduotės kūrinius, taip pat sukurtus tam, kad būtų pristatyta gausi surinkta dokumentinė medžiaga. Tai, pavyzdžiui, Lolos Arias darbas „Minų laukas“, „She She Pop“ spektaklis „Stalčiai“ ar Stefano Kaegi, Dominico Huberio instaliacija „NACHLASS, kambariai be žmonių“.
Dovilė Zavedskaitė
Megzti ryšį su mažų miestelių vaikais – lengviau?
Spektaklis „Kai užaugsiu, būsiu...“ projekte „Teatras keliauja pas vaikus“
Festivalis „Teatras keliauja pas vaikus“ šiemet keliauja po Suvalkiją. Teko lankytis Pilviškiuose, kur Klojimo teatre buvo parodytas „Labaiteatro“ spektaklis „Kai užaugsiu, būsiu...“ (režisierė Agnė Sunklodaitė). Kai aktoriai Eimantas Bareikis ir Mindaugas Ancevičius bemaž šimtui susirinkusių pradinukų tarė „Labas!“ ir šie jiems atsakė choru taip garsiai ir vieningai, lyg būtų per naktį repetavę, ūmai prisiminiau Vilnių. Čia per vaikų spektaklius pakyla viena kita ranka, kartais kas nors sutinka padaryti tai, ko prašo aktoriai. Neskirstant ir nesmerkiant vaikų, atrodo, kad didesni meno vartojimo įgūdžiai suformuoja ne tik reiklesnį mažąjį žiūrovą, bet ir didesnį atstumą nuo kūrėjų bei skepsį: „Kodėl čia dabar turiu kilnoti ranką?“
