Programa „Roommates“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
„Naujojo Baltijos šokio ’23“ festivalį atidarė Nacionaliniam Marselio baleto teatrui vadovaujančios choreografų grupės „(La)Horde“ sudaryta programa „Roommates“. Atidarė po šešiskart per vakarą – du vakarus rodytos šešios trumpos ištraukos, žyminčios svarbiausias choreografines įtakas Nacionalinio Marselio baleto teatro dabarčiai. Rodėsi, nieko nebus – po devynias, penkiolika, dešimt minučių trunkantys kūriniai ar jų ištraukos nespės net apšildyti auditorijos. Bet čia niekas ir nesiruošė šildyti – ėmė kaitinti nuo pirmų akimirkų. Dabar galvoju: galbūt atlaikyti ne devynias ir ne penkiolika minučių tokio intensyvaus kūnų siausmo būtų net žmogiškai sunkiai pakeliama.
„HOCUS POCUS“ ir „UNI“ festivalyje „Kitoks ’23“
Kiekvienus kalendorinius metus atidaro tarptautinis vaikų ir jaunimo festivalis „Kitoks“, šiemet žiūrovus kvietęs šūkiu „Įkvepiančios jungtys!“. Nespėjau pamatyti visos programos, bet tarp dviejų spektaklių jungtis buvo beveik tiesioginė: šmaikštūs ir jautrūs, nutrūktgalviški ir nuoširdūs šokėjų-akrobatų vyrų pasirodymai „HOCUS POCUS“ ir „UNI“ kėlė tuos pačius klausimus – kaip būti su savimi ir su kitu? Tarp kovos ir brolystės, tarp žaidimų ir prisiminimų, tarp berniukiškų ir vyriškų iššūkių abiejuose spektakliuose klaidžiota lengvai: kol vieni, regis, be pastangų skrido, kiti, rodos, be skausmo griuvinėjo veidu į žemę.
„Sausasis sezonas“ festivalyje „Sirenos“
„Kai pamačiau šį spektaklį Avinjono festivalyje 2018 m., likau sukrėsta to, kaip įtaigiai kūrėjai mane panardino į pasaulį, kuriame nebevyravo binarinė lyties sąvoka“ (Kristina Savickienė). Tai ištrauka iš daugelio turbūt labiausiai laukto Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ spektaklio „Sausasis sezonas“ aprašymo (žiūrovų salė buvo sausakimša). Tačiau jau kitą vakarą buvo parodytas „Būti Ariele F“, kuriame salė buvo pustuštė ir kuris tikrai nebuvo laukiamiausias. Ir tik jame įgavo prasmę pradžioje cituojami žodžiai – nes būtent Arielė atsisakė binarinės lyties sąvokos.
Nauberto Jasinsko darbas „Vegetacinė būklė“
Gražu, kai meno kūrinys be tikslingos intencijos įsilieja į pasaulio geopolitinę būklę. Šiuo metu stebime Vakarų lyderių santūrų susirūpinimą dėl Rusijos vykdomo ukrainiečių genocido. Šiame fone režisierius Naubertas Jasinskas išleidžia premjerą „Vegetacinė būklė“ (pagal Manuelos Infante’s pjesę), ir jos reikšmė patrigubėja – darbas atsitiktinai tampa Vakarų vegetavimo komentaru. Paklausykite: vegetacinė būklė klinikine prasme – „lėtinė neurologinė būklė, kai nereaguojama į išorinius dirgiklius, bet išlikusios gyvybinės funkcijos“. Nieko neprimena?
Oliverio Frljićiaus spektaklis festivalyje „Sirenos“
Oliverio Frljićiaus spektaklis „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“, viešojoje erdvėje pristatomas kaip provokuojantis, dalies žiūrovų sutiktas kaip bjauriai tiesmukas, mano supratimu, odą pjauna vis dėlto labai švelniai, lyg žaistų su pliušiniais žvėreliais. Žiūrint spektaklį ne kartą kyla mintis, kiek daug vaikiškai primityvių žaidimų teatre suveikia kaip smogiamoji jėga.
Spektaklis „Šventė“ Oskaro Koršunovo teatre
Eidama į Kamilės Gudmonaitės spektaklį „Šventė“ (Oskaro Koršunovo teatras, premjera rugsėjo 16, 17 d.), kuriame vaidmenis kuria neįgalieji, kartojausi kadaise Manto Stabačinsko išsakytą mintį apie darbą su „Korio“ bendruomene: „Kuo ilgiau būni su skirtingomis negaliomis, tuo labiau kyla klausimas – ar labai jau čia mes kažkuo skiriamės?“ Šiuos neskirtumus norėjosi įsidėti galvon, kad būtų paprasta priimti „Šventę“ kaip estetinį, o ne socialinį kūrinį.
Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Debesys“
Vilniaus teatre „Lėlė“ vasario mėnesį buvo pristatytas Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės lėlių spektaklis „Debesys“, kuriame keturiasdešimt minučių plaukia... debesys. Kol kas tik internetinėje platformoje pasiekiamas kūrinys, iš vienos pusės, primena meditaciją ir atspindi karantininio gyvenimo galvose jausenas, iš kitos – manau, savo universalumu, veiksmo minimalizmu ir polinkiu į filosofinius apibendrinimus yra artimesnis crossover tipo meną vertinančiai suaugusiųjų publikai.
Garso patirtis „Glaistas“
Recenzijoje apžvelgiama garso patirtis Vilniaus gete „Glaistas“. Kūrinio dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys. Kūrinyje panaudoti garso įrašai iš interviu su keturiais gete gyvenusiais žydais: Frida Sohat, Joshua Zaku, Sore Voloshinu, Baruchu Shubu. Garso patirties maršrutai ir dramaturginės trajektorijos apžvelgtos teatro kritikės Rimos Jūraitės recenzijoje „Remote Vilna“. Šiame tekste susitelkiama į postdraminę kritinę prieigą.
„Nematomi kraštai“ festivalyje „Kitoks“
Šių metų festivalio „Kitoks ’20“ šūkis – „Patirk iš arčiau“. Skrajutėse – mikropasaulis, kuriame gyvena grafiniai miniatiūrinių žmogelių pavidalai ir dideli mūsų daiktai: brokolis, pievagrybis, šepetys. Žmogeliai važiuoja dviračiu pievagrybio briaunomis, geni brokolį. Šepečio šereliais, lyg virš bedugnės, vyras veda moterį. Reklaminėje vizijoje justi misija – paskatinti vaikus atidžiau žiūrėti į kasdienybę ir atrasti stebuklą buityje arba renesansinio tilto arką juosvame grybo sijone.