Autorius: Dovilė Zavedskaitė
Dovilė Zavedskaitė
Susitikti su paaugliu ir su Sofokliu
Spektaklis paaugliams „ANTI“ projekte „Teatras keliauja pas vaikus“
Važiuodama į ASSITEJ Lithuania / Lietuvos ASITEŽAS projekto „Teatras keliauja pas vaikus“ spektaklį paaugliams „ANTI“, tądien rodytą Troškūnuose, Kazio Inčiūros gimnazijoje, netoli Anykščių, mąsčiau, kad pastaruoju metu Lietuvos teatre stipriai didėja dėmesys paauglių auditorijai. „Low Air“ šokio teatras, režisierius ir dramaturgas Aleksandras Špilevojus, režisierė ir aktorė Andra Kavaliauskaitė, aktorius ir dramaturgas Raimondas Klezys su jaunimu kalbasi kaip su sau lygiais. Visiems šiems kūrėjams būdingas atvirumas – jie kviečia paauglius ne tam, kad kažką jiems parodytų ar pasirodytų: jie kviečia kalbėtis, dalintis, žiūrėti vieni kitiems į akis.
Dovilė Zavedskaitė
Beveidė būklė
„Encounters. Vilnius“ festivalyje „Sirenos“
Šių metų festivalio „Sirenos“ užsienio programa buvo skurdi vaizdinių atžvilgiu. Būtų beveik galima sakyti, kad „Sirenos“ šiemet nieko neparodė, tik kalbėjo, kalbino, kalbėjosi, užsikalbėjo. Vis dėlto festivalis ir jo atvežti užsienio kūrėjai turėjo ką pasakyti. Buvo įdomu nuo pirmo iki paskutinio žodžio.
Dovilė Zavedskaitė
Visa ta erotika
Programa „Roommates“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
„Naujojo Baltijos šokio ’23“ festivalį atidarė Nacionaliniam Marselio baleto teatrui vadovaujančios choreografų grupės „(La)Horde“ sudaryta programa „Roommates“. Atidarė po šešiskart per vakarą – du vakarus rodytos šešios trumpos ištraukos, žyminčios svarbiausias choreografines įtakas Nacionalinio Marselio baleto teatro dabarčiai. Rodėsi, nieko nebus – po devynias, penkiolika, dešimt minučių trunkantys kūriniai ar jų ištraukos nespės net apšildyti auditorijos. Bet čia niekas ir nesiruošė šildyti – ėmė kaitinti nuo pirmų akimirkų. Dabar galvoju: galbūt atlaikyti ne devynias ir ne penkiolika minučių tokio intensyvaus kūnų siausmo būtų net žmogiškai sunkiai pakeliama.
Dovilė Zavedskaitė
Kūnas ir švelnumas
„HOCUS POCUS“ ir „UNI“ festivalyje „Kitoks ’23“
Kiekvienus kalendorinius metus atidaro tarptautinis vaikų ir jaunimo festivalis „Kitoks“, šiemet žiūrovus kvietęs šūkiu „Įkvepiančios jungtys!“. Nespėjau pamatyti visos programos, bet tarp dviejų spektaklių jungtis buvo beveik tiesioginė: šmaikštūs ir jautrūs, nutrūktgalviški ir nuoširdūs šokėjų-akrobatų vyrų pasirodymai „HOCUS POCUS“ ir „UNI“ kėlė tuos pačius klausimus – kaip būti su savimi ir su kitu? Tarp kovos ir brolystės, tarp žaidimų ir prisiminimų, tarp berniukiškų ir vyriškų iššūkių abiejuose spektakliuose klaidžiota lengvai: kol vieni, regis, be pastangų skrido, kiti, rodos, be skausmo griuvinėjo veidu į žemę.
Dovilė Zavedskaitė
Už visus, bet prieš vieną
„Sausasis sezonas“ festivalyje „Sirenos“
„Kai pamačiau šį spektaklį Avinjono festivalyje 2018 m., likau sukrėsta to, kaip įtaigiai kūrėjai mane panardino į pasaulį, kuriame nebevyravo binarinė lyties sąvoka“ (Kristina Savickienė). Tai ištrauka iš daugelio turbūt labiausiai laukto Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ spektaklio „Sausasis sezonas“ aprašymo (žiūrovų salė buvo sausakimša). Tačiau jau kitą vakarą buvo parodytas „Būti Ariele F“, kuriame salė buvo pustuštė ir kuris tikrai nebuvo laukiamiausias. Ir tik jame įgavo prasmę pradžioje cituojami žodžiai – nes būtent Arielė atsisakė binarinės lyties sąvokos.
Dovilė Zavedskaitė
Suguldyti, ramūs, vegetuojantys
Nauberto Jasinsko darbas „Vegetacinė būklė“
Gražu, kai meno kūrinys be tikslingos intencijos įsilieja į pasaulio geopolitinę būklę. Šiuo metu stebime Vakarų lyderių santūrų susirūpinimą dėl Rusijos vykdomo ukrainiečių genocido. Šiame fone režisierius Naubertas Jasinskas išleidžia premjerą „Vegetacinė būklė“ (pagal Manuelos Infante’s pjesę), ir jos reikšmė patrigubėja – darbas atsitiktinai tampa Vakarų vegetavimo komentaru. Paklausykite: vegetacinė būklė klinikine prasme – „lėtinė neurologinė būklė, kai nereaguojama į išorinius dirgiklius, bet išlikusios gyvybinės funkcijos“. Nieko neprimena?
Dovilė Zavedskaitė
Pliušiniai neramumai
Oliverio Frljićiaus spektaklis festivalyje „Sirenos“
Oliverio Frljićiaus spektaklis „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“, viešojoje erdvėje pristatomas kaip provokuojantis, dalies žiūrovų sutiktas kaip bjauriai tiesmukas, mano supratimu, odą pjauna vis dėlto labai švelniai, lyg žaistų su pliušiniais žvėreliais. Žiūrint spektaklį ne kartą kyla mintis, kiek daug vaikiškai primityvių žaidimų teatre suveikia kaip smogiamoji jėga.
Dovilė Zavedskaitė
Prisijaukinti visuomenę
Spektaklis „Šventė“ Oskaro Koršunovo teatre
Eidama į Kamilės Gudmonaitės spektaklį „Šventė“ (Oskaro Koršunovo teatras, premjera rugsėjo 16, 17 d.), kuriame vaidmenis kuria neįgalieji, kartojausi kadaise Manto Stabačinsko išsakytą mintį apie darbą su „Korio“ bendruomene: „Kuo ilgiau būni su skirtingomis negaliomis, tuo labiau kyla klausimas – ar labai jau čia mes kažkuo skiriamės?“ Šiuos neskirtumus norėjosi įsidėti galvon, kad būtų paprasta priimti „Šventę“ kaip estetinį, o ne socialinį kūrinį.
