Autorius: Dovilė Zavedskaitė
Dovilė Zavedskaitė
Ką galvoja vandenynai ir kalnai?
„Pleasant Island“ ir „Out of the Blue“ festivalyje „Sirenos“
Silke Huysmans ir Hannesas Dereere – belgai, dokumentinio teatro kūrėjai, užsiimantys lauko tyrimais ir vėliau spektaklio forma pristatantys jų rezultatus. Lauko tyrimai – mėgstama pastarojo meto teatro forma, dažnai matoma Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje. Galime prisiminti Magdos Szpecht spektaklį-paskaitą „Cyber Elf“, Simono Senno spektaklius-paskaitas „Būti Ariele F“ ir „dSimon“ ar didesnės teatrinės vaizduotės kūrinius, taip pat sukurtus tam, kad būtų pristatyta gausi surinkta dokumentinė medžiaga. Tai, pavyzdžiui, Lolos Arias darbas „Minų laukas“, „She She Pop“ spektaklis „Stalčiai“ ar Stefano Kaegi, Dominico Huberio instaliacija „NACHLASS, kambariai be žmonių“.
Dovilė Zavedskaitė
Megzti ryšį su mažų miestelių vaikais – lengviau?
Spektaklis „Kai užaugsiu, būsiu...“ projekte „Teatras keliauja pas vaikus“
Festivalis „Teatras keliauja pas vaikus“ šiemet keliauja po Suvalkiją. Teko lankytis Pilviškiuose, kur Klojimo teatre buvo parodytas „Labaiteatro“ spektaklis „Kai užaugsiu, būsiu...“ (režisierė Agnė Sunklodaitė). Kai aktoriai Eimantas Bareikis ir Mindaugas Ancevičius bemaž šimtui susirinkusių pradinukų tarė „Labas!“ ir šie jiems atsakė choru taip garsiai ir vieningai, lyg būtų per naktį repetavę, ūmai prisiminiau Vilnių. Čia per vaikų spektaklius pakyla viena kita ranka, kartais kas nors sutinka padaryti tai, ko prašo aktoriai. Neskirstant ir nesmerkiant vaikų, atrodo, kad didesni meno vartojimo įgūdžiai suformuoja ne tik reiklesnį mažąjį žiūrovą, bet ir didesnį atstumą nuo kūrėjų bei skepsį: „Kodėl čia dabar turiu kilnoti ranką?“
Dovilė Zavedskaitė
Mažutė Varšuva Argentinos pampoje
„La Obra“ Klaipėdos tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“
Būna spektaklių, kuriuose, užuot ką nors parodžius, pasirenkama viską papasakoti. Argentiniečių „Grupo Marea“ – vieni tokių pasakotojų. Į Klaipėdos tarptautinį teatro festivalį „TheATRIUM“ atvežtas režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika. Esu tikra, kad žiūrovai, neatėję į po spektaklio vykusią diskusiją, grįžo namo šventai tikėdami, jog visa, ką išgirdo, – tikra. Spektaklio anonsas irgi atrodo aprašantis tikrovę, apie kurią pasakojama. Ko tokiu gestu siekiama? Ar manydami, kad žydų kilmės lenkas savo sklype Argentinoje iš tiesų pasistatė mažutę Varšuvą, giliau įsileidžiame istoriją?
Dovilė Zavedskaitė
Susitikti su paaugliu ir su Sofokliu
Spektaklis paaugliams „ANTI“ projekte „Teatras keliauja pas vaikus“
Važiuodama į ASSITEJ Lithuania / Lietuvos ASITEŽAS projekto „Teatras keliauja pas vaikus“ spektaklį paaugliams „ANTI“, tądien rodytą Troškūnuose, Kazio Inčiūros gimnazijoje, netoli Anykščių, mąsčiau, kad pastaruoju metu Lietuvos teatre stipriai didėja dėmesys paauglių auditorijai. „Low Air“ šokio teatras, režisierius ir dramaturgas Aleksandras Špilevojus, režisierė ir aktorė Andra Kavaliauskaitė, aktorius ir dramaturgas Raimondas Klezys su jaunimu kalbasi kaip su sau lygiais. Visiems šiems kūrėjams būdingas atvirumas – jie kviečia paauglius ne tam, kad kažką jiems parodytų ar pasirodytų: jie kviečia kalbėtis, dalintis, žiūrėti vieni kitiems į akis.
Dovilė Zavedskaitė
Beveidė būklė
„Encounters. Vilnius“ festivalyje „Sirenos“
Šių metų festivalio „Sirenos“ užsienio programa buvo skurdi vaizdinių atžvilgiu. Būtų beveik galima sakyti, kad „Sirenos“ šiemet nieko neparodė, tik kalbėjo, kalbino, kalbėjosi, užsikalbėjo. Vis dėlto festivalis ir jo atvežti užsienio kūrėjai turėjo ką pasakyti. Buvo įdomu nuo pirmo iki paskutinio žodžio.
Dovilė Zavedskaitė
Visa ta erotika
Programa „Roommates“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
„Naujojo Baltijos šokio ’23“ festivalį atidarė Nacionaliniam Marselio baleto teatrui vadovaujančios choreografų grupės „(La)Horde“ sudaryta programa „Roommates“. Atidarė po šešiskart per vakarą – du vakarus rodytos šešios trumpos ištraukos, žyminčios svarbiausias choreografines įtakas Nacionalinio Marselio baleto teatro dabarčiai. Rodėsi, nieko nebus – po devynias, penkiolika, dešimt minučių trunkantys kūriniai ar jų ištraukos nespės net apšildyti auditorijos. Bet čia niekas ir nesiruošė šildyti – ėmė kaitinti nuo pirmų akimirkų. Dabar galvoju: galbūt atlaikyti ne devynias ir ne penkiolika minučių tokio intensyvaus kūnų siausmo būtų net žmogiškai sunkiai pakeliama.
Dovilė Zavedskaitė
Kūnas ir švelnumas
„HOCUS POCUS“ ir „UNI“ festivalyje „Kitoks ’23“
Kiekvienus kalendorinius metus atidaro tarptautinis vaikų ir jaunimo festivalis „Kitoks“, šiemet žiūrovus kvietęs šūkiu „Įkvepiančios jungtys!“. Nespėjau pamatyti visos programos, bet tarp dviejų spektaklių jungtis buvo beveik tiesioginė: šmaikštūs ir jautrūs, nutrūktgalviški ir nuoširdūs šokėjų-akrobatų vyrų pasirodymai „HOCUS POCUS“ ir „UNI“ kėlė tuos pačius klausimus – kaip būti su savimi ir su kitu? Tarp kovos ir brolystės, tarp žaidimų ir prisiminimų, tarp berniukiškų ir vyriškų iššūkių abiejuose spektakliuose klaidžiota lengvai: kol vieni, regis, be pastangų skrido, kiti, rodos, be skausmo griuvinėjo veidu į žemę.
