7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Dovilė Zavedskaitė

Dovilė Zavedskaitė

Atmetimo reakcija

Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis Oskaro Koršunovo teatre

Sąvoka non grata iškart aktyvuoja kažką ne mažiau nei neapykantos kurstymas, socialiai pavojinga elgsena ar grėsmė saugumui. Režisierius Paulius Ignatavičius spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“ (pagal Rainerio Wernerio Fassbinderio pjesę „Katzelmacher“) redukuoja non grata pojūtį iki periferijos bendruomenėje nepageidaujamo imigranto ir dalyko esmę apriboja provincialumo smūgiu vargšui naiviam kitataučiui į klyną, arba, liaudiškai tariant, pagaidinimu, primenančiu liūdną naujoko dalią klasėje. Spektaklyje mąsčiau apie tokius dalykus: ar tai, kas vyksta, yra tikra; kaip toli eisim; gal čia kažkas kur nors labai preciziškai paslėpta; kodėl atmetamas teatro formų progresas? Atsakymai: tai yra realybė; eisim maksimaliai – iki X faktoriaus; nieko neradau; klausimas retorinis. A priori sorry už recenzijos leksiką – tik antrinu spektakliui, kad tiksliau išreikščiau apmaudą.

Scena iš spektaklio „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Milda Noreikaitė, Severinas Norgaila ir Aidas Matutis spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Milda Noreikaitė, Severinas Norgaila ir Aidas Matutis spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Severinas Norgaila ir Milda Noreikaitė spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Severinas Norgaila ir Milda Noreikaitė spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Aidas Matutis ir Tadas Gryn spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Aidas Matutis ir Tadas Gryn spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Savickaitė ir Tadas Gryn spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Savickaitė ir Tadas Gryn spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Savickaitė ir Tadas Gryn spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Savickaitė ir Tadas Gryn spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“. D. Matvejevo nuotr.
Dovilė Zavedskaitė

Sau buvau nebloga

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis-koncertas „Graži ir ta galinga“

Įdomu stebėti tam tikrų temų teatre paūmėjimą. Kol vieni seka giminiško gyvenimo ir jame užgimstančio nacionalizmo pasakas (VJT „Vienos miško pasakos“, OKT „Vestuvės“, JMDT „Giminės, arba Kam zrazų pakartot?“), kiti iš visų pusių mėgina prieiti prie moters – jos kaip kūno, jos kaip psichologijos, jos kaip socialinio vaidmens (VMT „Marti“, „Low Air“ „Su(si)tikimas“, KJT „Graži ir ta galinga“, į galvą ateina ir „Dakh daughters“ „Rožės“ bei „She She Pop“ „Stalčiai“, viešėję 2018-ųjų „Sirenose“). Kas nutiko moteriai, kad taip suaktyvėjo jos tyrimas? Nieko nenutiko, gal tik Saulius Skvernelis ištarė garsųjį „moteris mylime, bet renkantis ministrus svarbus ir profesionalumas“. Nieko nenutiko, tik ėmė rodytis, kad provincialioje sąmonėje moteris vis dar yra Katrė, ir kūrėjai, fiksuodami provincialumo paūmėjimą valstybiniu lygiu, imasi kvestionuoti moterų emancipaciją, kad pažiūrėtų, kaip toli nuėjo moteris, ant vienos kojos avėdama vyrišką batą.

Scena iš spektaklio-koncerto „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio-koncerto „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ieva Pakštytė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ieva Pakštytė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Vaiva Kvedaravičiūtė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Vaiva Kvedaravičiūtė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio-koncerto „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio-koncerto „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Asta Zacharovaitė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Asta Zacharovaitė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Marija Žemaitytė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Marija Žemaitytė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ieva Pakštytė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ieva Pakštytė spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Dovilė Zavedskaitė

Kikilis, nežinąs, apie ką jo japoniška giesmė

„Juoko akademija“ Jaunimo teatre

Ir atėjome į Jaunimo teatrą. Ir atsisėdome patogiai, minkštai. Ir kiekvienai rankai po ranktūrį gavome. Ir pažiūrėjome (tragi?)komediją apie kultūros cenzūrą 5-ojo dešimtmečio Tokijuje (kultūros cenzūra Japonijai pažįstama dėl 1932–1945 m. šalį valdžiusio militaristinio režimo). Ir saulė raudona buvo, ir japoniški hieroglifai, ir kardas samurajiškas. Viskas kaip reikiant. Tik juoktis progų nesuradome. Gal humoro jausmo neturime?
 

Vasario 22–23 d. Valstybinis Jaunimo teatras pristatė „Juoko akademiją“, pastatytą pagal šiuolaikinio Japonijos dramaturgo, aktoriaus, teatro ir kino režisieriaus Koki Mitani pjesę. Spektaklį statė režisierius iš Rusijos, Samaros teatro vadovas Viačeslavas Gvozdkovas. Veiksmo centre – septyni Tokijo policijos saugumo tarnybos cenzūros skyriaus karininko Macujo Sakisakos (Kostas Smoriginas) ir jauno dramaturgo Hadzimio Cubakio (Sergejus Ivanovas) susitikimai cenzoriaus kabinete. Situacija neįmantri: Cubakis prašo leidimo statyti komediją, o Sakisaka, žinoma, jo neduoda. Dramaturgas pasiryžta

Sergejus Ivanovas (Dramaturgas), Kostas Smoriginas (Cenzorius). D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Ivanovas (Dramaturgas), Kostas Smoriginas (Cenzorius). D. Matvejevo nuotr.
Dovilė Zavedskaitė

Gyvenimas vardu Ilgesys

Jono Vaitkaus spektaklis „Stabmeldžiai“ Rusų dramos teatre

Tąkart buvo sausio 25-oji – pusiaužiemis. Sakoma, kad šią dieną ant kito šono apsiverčia iš žiemos miego pabudę ežiai, barsukai, meškos. Sakoma, kad tai virsmo laikas – taškas, nuo kurio gamta pasisuka veidu į pavasarį.
 
Tąkart buvo premjera Rusų dramos teatre. Jonas Vaitkus pristatė naujausią savo darbą pagal Annos Jablonskajos pjesę „Stabmeldžiai“. Režisieriaus norėta pakalbėti apie tikėjimą ir jo atmainas šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Ar pusiaužiemio proga Vaitkus sukūrė pretekstą žiūrovo virsmui? Vargu. Tačiau keletas spektaklio detalių įstrigo.
 

Scenoje – suirusi šeima: kaip iš jų namų durų telikusios staktos ir spynos (scenografas – Jonas Arčikauskas), taip iš šios šeimos – tik iš tradicijos besitęsiantis buvimas po vienu stogu. Padėtį dar paaštrina nuolatiniai išgerti mėgstančio kaimyno, pasišovusio

Jevgenija Gladij ir Gediminas Sederevičius. D. Matvejevo nuotr.
Jevgenija Gladij ir Gediminas Sederevičius. D. Matvejevo nuotr.