Mąstant apie „Lilijomą“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, pamatinis šio naujai sukonstruoto teatrinio statinio elementas, regis, yra vertimo sąvoka. Daugybė prasmių, pjūvių ir požiūrio kampų, pradedant nuo akivaizdžiausių dalykų: iš vengrų į lietuvių kalbą Vito Agurkio išversta Ferenco Molnáro pjesė; režisierius László Bagossy su aktoriais bendravo tarpininkaujant vengrų arba, regis, anglų kalbos vertėjui; „vertėsi“ (vartėsi, virto) draminis tekstas į teatrinį; viena teatrinė tradicija į kitą; į šį interpretacijos, metamorfozės, neišvengiamos sinergijos santykį įsivėlė meninė ir nemeninė realybė, istorija, kultūra, socialinė, politinė, psichologinė ir kitokia gramatika bei sintaksė, kuri sudaro daugiasluoksnį spektaklio tekstą ir jo percepciją.
Ilgoje, 1909 m. prasidėjusioje F. Molnáro pjesės įsikūnijimų scenoje, istorijoje akivaizdus vienas dalykas: kas, kad vos ne kiekvienas Vengrijos, Austrijos, kitų kaimyninių, tolimesnių ar suvis užjūrio šalių teatras ir teatriukas, dramos arba muzikinis, tradicinis ar eksperimentinis, „tiesus“ ar perversinis, štai jau 104 metus nenustoja klijuoti afišų su akiplėša Lilijomu (ūsuotu arba ne), švelniaake Julika ir karusele fone.
Tačiau ryškiausius, etapinius pėdsakus paliko tos sceninės arba ekraninės pjesės versijos, kurių kūrėjai ryžosi labai drąsiai interpretacijai. Tai yra – nebandė koja įtaikyti į Molnáro pėdsaką, scenoje nesiekė kurti pažodinio pjesės vertimo, buvo tokie pat chuliganai, koks iš tiesų buvo ir pjesės autorius. O jis sugebėjo savo tekste užkoduoti pamatinį invariantiškumą, į universalų pasakos naratyvą su neišvengiama erdve tarp archetipo ir anekdoto įdaigindamas savo (ir, kaip paaiškėjo per šimtmetį) ir visiems kitiems laikams keistųinkliuzų. Nebūtinai simpatiškų, nebūtinai lengvai apibrėžiamų socialiniais, kultūriniais, etniniais ar bet kokiais kitais kontūrais (nors iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo priešingai). Tarsi į darnias karuselės arkliukų, drambliukų ir karietaičių gretas įdėdamas kokį... bebrą, kuris dar sugeba suktis priešinga kryptimi.
Matyt, tam, kas imasi „Lilijomo“, reikia pačiam bent iš dalies būti lilijomiško kraujo – turėti įžūlumo, nebūtinai protingo užsispyrimo, ypatingo žavesio (kuris nieko bendra su jokiais moralės reikalais neturi), tam tikro tironiškumo, autoritarinės galios valdyti ir primesti savo vizijas ir – būtinai – avantiūrizmo.
Ko gero, viso to pritrūko pačiam pirmam ir nušvilptam „Lilijomo“ pastatymui. Užtat kai iš pažiūros visiškai lokalus geografijos, tradicijos ir žanro prasme kūrinys pradėjo savo neįtikėtiną kelionę po šalis, žanrus, scenas ir ekranus, jį nešti galėjo tik talentingo chuliganizmo vėjas... Tradicija čia pasirodė įmanoma labai įvairi – „Lilijomas“ keitė veiksmo vietą, personažus, žanrus, teatrinę kalbą, uždainavo ir įsišoko, Holivudas drąsiai klijavo „happy endą“, o niūrusis Fritzas Langas savo 1934 m. filme įžiūrėjo Lilijomo personaže vokiečių ekspresionistams mielą tamsiąją pusę, užaštrino charakterio lūžius, saulėtąją karuselę užleido šešėliais ir tikėjo, kad „Lilijomas“ yra vienas geriausių jo filmų.
Artimesniais laikais lietuvių teatralams neblogai žinomas vengrų režisierius Árpádas Schillingas „Krétakör“ teatre 2002 m. taip pat ėmėsi „Lilijomo“ ir, kaip rašė vengrų teatro kritika, tikrai nebuvo ištikimas pjesės žanrui, užtat grįžo prie autoriaus! Spektaklis sproginėjo nuo grubios, itin kūniškos, gyvuliškos, pamatinės erotiškos jėgos, neliko jokios užuominos į lyrizmą ir romantiką, čia Julija buvo to paties kraujo kaip ir Lilijomas ir, pasak recenzentų, buvo akivaizdu, kad ant tokių žmonių laikosi pasaulis.
Sakytum, kam reikia kalbėti apie kitas karuseles... Deja, konteksto prireikia norint suprasti, kas toks tas Lilijomas, kas tas „Lilijomas“, kuo jis apskritai galėjo sudominti šitiek labai skirtingų kūrėjų, kodėl ši pjesė apie grubų mušeiką iš parko, kuris po mirties gauna šansą pataisyti bent jau pomirtinį gyvenimą ir šia galimybe nesugeba pasinaudoti vien iš kaži kokio užsispyrimo, gyvuoja 104 metus ir dar mažiausiai tiek pat gyvuos toliau. Prisipažinsiu, man pritrūko lilijomiškumo įžiūrėti šiame tekste tai, ką įžiūri grynakraujai lilijomai. Liūdniausia tai, kad bent jau po premjerinių spektaklių atrodo, jog to pritrūko ir spektaklio režisieriui László Bagossy...
Atvykęs aštuonioms savaitėms į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą ir pradėjęs dirbti su tikrai nuostabiais šio teatro trupės aktoriais, jis sąžiningai deklaravo savo pagarbą autoriui ir veikimo laisvę aktoriams. Rodos, spektakliui toks liberalizmas (arba bent jau tokios pažodinio vertimolaisvės) nieko vertinga nesuteikė...
Visą pirmąjį spektaklio veiksmą įsitikinti, kad tik režisūrinis sumanymas, visuma sukuria scenoje orą prasmėms kvėpuoti, jas įsuka, priverčia judėti ne chaotiškai, o reikiama kryptimi. Kad ir kokie nuostabūs būtų aktoriai, be to oro scenoje neatsiranda gyvybė ir netenka vertės daugybė kad ir fantastiškiausių atradimų. Skaudžiausiai ši beorė situacija, regis, kerta pačiam Lilijomui – Dainiui Gavenoniui, atrodo, kad jo aktorinė prigimtis dūsta dėl iki galo neišspręstos, neišplėtotos, neapsispręstos vaidmens traktuotės. Ar įmanoma iš tarsi gražios frazės, kad štai Lilijomas yra „žmogus, kuris nemokėjo ar tingėjo mylėti“, sukurti pilnakraujį personažą? Spektaklyje atrodo, kad tokiam Lilijomo sceniniam „vertimui“ trūksta galybės spalvų, ir tikrai netikiu, kad šį trūkumą nulemia aktoriaus arsenalo spragos. Dainius Gavenonis, esu absoliučiai tuo įsitikinusi, yra labai talentingas kūrėjas, anaiptol ne geras režisierių sumanymų vykdytojas, tačiau tai kūrybai jam yra būtina bendraautorystė, dialogas ne tik su scenos partneriais, bet ir su režisieriumi.
Partnerių, be jokios abejonės, jis šiame spektaklyje turi fantastiškų. Subtili, gili, be jokio naivumo ir piemenaitiško romantizmo, nuo pat pradžių susikaupusi savam likimui Julija (Miglė Polikevičiūtė) „Lilijome“ tikrai sukurtų vieną geriausių savo vaidmenų, jei jai taip netrūktų gyvo, nevienaplanio Lilijomo. Tačiau dabar Julija yra pasmerkta dar gūdesnei vienatvei, nei kada nors įsivaizdavo pjesės autorius. Žinoma, ji tikrai atgyja duetuose su Tomos Vaškevičiūtės Marija ar pasirodant Algirdo Gradausko Bibui (pjesėje jis buvo Hugas ir, sako, vengrams Hugas tiek pat juokingas kaip lietuviams Bibas), taip pat Nelės Savičenko Muškatnei. Kokia iš tiesų laimė, kad žanriniai vaidmenys šiems artistams tikrai nėra duona kasdieninė, o kai kuriems ir visiška egzotika. Dėl to jiems linksma, įdomu lipdyti savo personažus iš kalbos, plastikos ir simpatiško aktorinio pasiutimo. (Ir dėl to aktorinio linksmumo nesinori galvoti apie reveransus pjesės istorijai ir tam „liaudiškam pradui“, kuris čia kažkodėl turėtų būti svarbus...) Kūrybiški, išradingi, tikslūs yra ir Marius Repšys, vaidinantis Fičurą (aktorius turbūt išsėmė visus priemonių rezervus, bandydamas daryti jį nepanašų į „Išvarymo“ Vandalą) ir kitus du „sceninius kailiukus“ (policininką ir kvailokai išganytą rojaus naujakurį), ir Saulius Balandis, pabuvęs spektaklyje ir mirtį diagnozuojančiu daktaru, ir dangaus kanceliarijos vadovu, ir Arvydas Dapšys, padaręs įspūdingą karjerą nuo policininko iki žydo Linzmano. Kiekvienam personažui savaip padeda Dovilės Gudavičiūtės kostiumai (jos teatrinis debiutas tikrai pavykęs ir norėtųsi, kad Dovilės darbas teatre tęstųsi).
O kodėl vis tiek lieka nelemtas „na ir...“? Aktoriai vaidina, veiksmas juda kartu su laikrodžiu, istorija pasakojama, o beprasmybė auga...
Režisūrinio sumanymo drąsa, šiam tekstui vis dėlto būtinas bent koks „kreivumo“ laipsnis, stilistinis sprendimas ir apsisprendimas, galop pati kūrybos temperatūra bent kiek pakyla antrajame, „anapusiniame“ spektaklio veiksme, kur groteskas, šmaikščios detalės įkvepia net puikiąją Vaivą Mainelytę (fotografę Holundernę), kuri pirmajame veiksme buvo priversta visą savo kūrybinę patirtį užtūloti skaromis ir vis šmirinėti su padėklais pro dešinįjį įėjimą, burbuliuodama apie „tokį negerą Lilijomą“. Dangaus kanceliarijoje ji tapo uniformuota skaistyklos durų saugotoja, tarsi atsidūrusi čia po nelemtos granatos į Antrojo pasaulio karo štabo apkasus... Romantiška ir ciniška, būtent ji nuo savo nimbo-varinės lėkštės nuima Lilijomui paskutinę cigaretę.
Bet į žemę, deja, su Lilijomu grįžta ir spektaklis. Adelė Teresiūtė, kuri „ten“ buvo labai keistas ir absoliučiai infernalinis giedantis angelas, čia tampa Julijos ir Lilijomo dukra Luiza ir, matyt, negavusi ypatingų kelio ženklų, kaip reikėtų kurti paauglę scenoje, įpuola į apmaudžiausius štampus. Lilijomas ateina su Kalėdų senelio barzda, stebuklas buitiškai neįvyksta, iš maišiuko ištraukta ledinė žvaigždė (beje, pagal pjesę – vogta, čia – tiesiog partempta kaip neaiškus suvenyras) sekundę sublizga ir dūžta. Pšššš.
Štai tiek. Sąmoningai iki šiol tekste neminėjau scenos erdvės ir Gintaro Makarevičiaus, nes jis turbūt yra ne šio spektaklio scenografas... Man rodos, jis kuria čia savo spektaklį – konceptualų, fantastišką, pilnavertį, chuliganišką ir truputį melancholišką, neįtikėtinai išradingą, stebinantį ir... lilijomišką. Gamyklos sienos, hipnotizuojantis langas su projekcijomis, kartais prareginčios ventiliacijos šachtos, bėgiai, deus ex machina – fotoateljė lėktuvėlis ir arklys, nusileidžiantis iš aukštybių, anapusinis lunaparkas su aktorių įjungiamais neoniniais vamzdeliais, nostalgiškos ir teatrališkos finalo snaigės...
Paskutinį kartą grįžtant prie karuselės: spektaklio tekste pasigirdo dar vienas vertimo momentas. Pjesėje Lilijomas su Julija susitiko prie karuselėje besisukančio elnio. Spektaklyje juos suvedė sparnuotas paršelis. Štai kaip.
