7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pažink kitą

Keturi „Shock Academia“ vakarai

Monika Jašinskaitė
Nr. 15 (1029), 2013-04-12
Šokis Teatras
„Iš visos širdies tave myliu, Magdalena“ (Lenkijos nacionalinės Ludwiko Solskio dramos mokyklos šokio kurso studentų baigiamasis darbas). B. Barczyko nuotr.
„Iš visos širdies tave myliu, Magdalena“ (Lenkijos nacionalinės Ludwiko Solskio dramos mokyklos šokio kurso studentų baigiamasis darbas). B. Barczyko nuotr.

Balandžio mėnuo. Tarptautinis festivalis. Studentai. Šiuolaikinis šokis. Visi žodžiai reiškia dinamiką, kitimą, naujumą. Leidžia numanyti augimą ir šventę.
 

Trečioji „Shock Academia“ – Tarptautinis studentų šiuolaikinio šokio festivalis – vyko Vilniuje balandžio 2–6 dienomis. Jei per tris pirmuosius vakarus neužklydote į Menų spaustuvę ar šeštadienį į „Teatro cechą“ Sluškų rūmuose, greičiausiai šios šventės net nepastebėjote. Vis dėlto šis festivalis – puiki proga pažvelgti į tai, ką jau turime ir ką galėtume turėti.
 
Kaip ir 2011 metais vykusi antroji „Shock Academia“, šiųmetė prasidėjo Airos Naginevičiūtės choreografija „Druska“. Tai buvo vienas iš trijų kertinių festivalio darbų. Grynojo šokio spektaklyje pasirodė tos pačios, tik jau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) šiuolaikinio šokio ketvirto kurso studentės. Besikeičiančių garsų – nuo ramaus minimalizmo iki intensyvios elektronikos – pripildytoje erdvėje penkios šokėjos kūrė pačius įvairiausius vaizdinius. Grupines kompozicijas keitė solo, kartkartėmis įsiterpdavo duetai, baltais drabužiais vilkinčios atlikėjos tai įžengdavo į sceną, tai pradingdavo. Naginevičiūtės sukurtas šokio audinys iš studenčių reikalavo gerai išlavintų kūnų, gražaus atlikimo ir didelio tempo. Išbandymas jaunosioms šokėjoms buvo gana rimtas, žvelgiant į jas kartais norėjosi užsimerkti ir ko nors nepastebėti.
 
Festivalio antrasis vakaras prasidėjo miniatiūromis, bet apie jas truputį vėliau. Beveik dvigubai trumpesnis, bet paveikesnis už „Druską“ buvo Latvijos kultūros akademijos studentų spektaklis „Aš papasakosiu apie...“ Jo autorius – prieš penkerius metus tą pačią aukštąją mokyklą baigęs Dimitrijus Gaitjukevičius. Latvių choreografas pasirinko visiškai kitokį kelią – jis studentams patikėjo paprastas užduotis, kurias atliekant, regis, neįmanoma susimauti. Vaikščiojimas, bėgimas, šokinėjimas, judėjimas mažais žingsneliais buvo Gaitjukevičiaus choreografijos svarbiausi elementai. Jo kurtas šokis gimė ne Menų spaustuvės Juodosios salės scenoje, bet žiūrovo vaizduotėje. Pavyzdžiui, vieno iš atlikėjų šokinėjimą per gulinčius kolegas, skambant baroko muzikai, publika matė kaip šokį. O apie lėtus Žemės pokyčius kalbančius ir jų link smulkiais žingsneliais judančius šokėjus žiūrovai iškart suvokė kaip žemyną ir prie jo artėjančias salas. Spektaklis panėšėjo ne į sunkų ir atsakingą veiksmą, o atlikėjui ir žiūrovui malonų žaidimą. Vėlesni sudėtingesni judesiai, akrobatikos elementai įspūdžio nesugadino, – juk jau matėme, kad šokėjai valdo kūną, ir vis dar nežinojome, kad jie kažko negali.

Ilgiausią kūrinį festivalyje parodė lenkai – beveik valandą trukusį žymaus choreografo Jaceko Łumińskio spektaklį „Iš visos širdies tave myliu, Magdalena“. Tai – šio menininko vadovaujamo Lenkijos nacionalinės Ludwiko Solskio dramos mokyklos šokio kurso studentų baigiamasis darbas. Tuščioje scenoje be kulisų matėme iš vamzdžių surinktus pastolius ir dešimt šokėjų – penkias merginas ir penkis vaikinus, vilkinčius ryškiais, tarpusavy nederančiais drabužiais (tik porų kostiumų raštas ar spalvos sutapo). Kostiumų stilius – keistas, lyg būtų keista ir žmogaus tapatybė. „Žmonės bijo savęs ir savo pačių realybės <...>. Jei tau gėda dėl savo jausmų ir jei bandai juos paslėpti, vadinasi, tu leidi visuomenės požiūriui sunaikinti tavo realybę“, – programėlėje aiškinama spektaklio problematika.
 
Łumińskio choreografija apėmė ir paprastą fizinį judesį, ir akrobatikos elementus, bet labiausiai susitelkta į šokį. Visą spektaklį atlikėjai pulsavo vidine energija. Kartais klydo ar vėlavo, bet tai neatrodė svarbu, nes buvo siekiama ne dailaus judesio, o vidinės ekspresijos. Kaip ir latviai, lenkų šokėjai visą spektaklio laiką buvo scenoje. Jo pabaigoje atlikėjai pakartojo vieną iš pirmųjų kūrinio kompozicijų ir su ta pačia jėga. Lenkų studentams pavyko pasiekti tikslą – energija neatslūgo.
 
Trečiąją „Shock Academia“ dieną pristatyta Rūtos Butkus premjera „naujosios N pasaka“ – šokėjos Justinos Miškauskaitės baigiamasis darbas. Kiek ilgiau nei pusvalandį studentė scenoje buvo visiškai viena. Išlaikyti publikos dėmesį jai padėjo ant žydro triko vilkimas ties juosmeniu kluostuotas švarkelis (keista forma – svarbiausia kostiumo savybė), lyg plaukai nuo galvos į vieną palubės tašką nusidriekusios geltonos juostelės, blizgantys batai ir cukrus. Atrodo, kad šokėją Butkus panaudojo kaip kūną, padėjusį suteikti formą žydrajam kostiumui ir atgaivinti geltonąsias juosteles. Sakyčiau, kad didžiausią spektaklio įspūdį kūrė ryškios spalvos ir keistos formos.
 
Antrąjį festivalio vakarą, be stambesnių kompozicijų, buvo parodytos ir penkios miniatiūros. Rūtos Lelytės „Struktūra, arba Kitas paukštis“ bei Godos Laurinavičiūtės „Valsas prie upės“ tapo dar vienu išbandymu Airos Naginevičiūtės kurso studentėms. Antrojoje miniatiūroje prie jų prisijungė keturi vaidybos studentai. Abu kūriniai atrodė įdomesni kaip šokėjų egzaminai, o ne savarankiški spektakliai: kartojosi kai kurie „Druskos“ judesiai, formos, atlikimo plastika. Panašu, kad savo mokytojų užduotis labiausiai pavyko įvykdyti Sigitai Juraškaitei ir Agnietei Lisičkinaitei.
 
Gana paprastas, bet įdomus ir išbaigtas buvo Klaipėdos universitete studijuojančios Aušros Krasauskaitės darbas „Pamečiau tave“. Spektaklio Ego įkūnijo pati choreografė, o pasyvoką Kitą – Darius Berulis. Skambant švelniai Arvo Pärto muzikai, Krasauskaitė subjektyviai bei poetiškai kalbėjo apie santykius su kitu žmogumi – kaip jis atranda, susipažįsta, išbando, galiausiai pamiršta. Sceninę raišką choreografė grindžia dviejų atlikėjų veiksmais, ir nors Berulio judesio scenoje nėra daug, jo buvimas bei partnerystė – svarbūs bei įdomūs.
 
Tą patį vakarą buvo parodyti ir LMTA choreografiją studijuojančių Juditos Grabauskienės bei Auksės Mikalajūnaitės kūriniai. Tarp mažo formato darbų reikėtų paminėti neprofesionalių atlikėjų programoje „Shock off“ parodytas Agnės Ramanauskaitės „7 minutes“, jos išsiskyrė savo dinamika. Atrodo, kad šiai choreografei spektaklis – tai atlikėjų ir publikos kartu gerai praleistas laikas.
 
Visus „Shock Academia“ vakarus, žiūrėdama į pustuštę Menų spaustuvės Juodąją salę, galvojau, kam toks festivalis galėtų būti įdomus. Žinoma, jis reikalingas. Ir vis dėlto, gal galėtų būti... geresnis? Bent jau toks, kad į renginius norėtų eiti patys studentai. Kad ne tik parodytų ego, bet ir pažintų kitą. Ne tik pasirodytų scenoje, bet pažiūrėtų ir kitų darbus, pasidomėtų, kaip gyvena jų būsimi kolegos ir konkurentai gretimuose miestuose, gretimose šalyse, pasikalbėtų su jais, gal net pašoktų.

 

„Iš visos širdies tave myliu, Magdalena“ (Lenkijos nacionalinės Ludwiko Solskio dramos mokyklos šokio kurso studentų baigiamasis darbas). B. Barczyko nuotr.
„Iš visos širdies tave myliu, Magdalena“ (Lenkijos nacionalinės Ludwiko Solskio dramos mokyklos šokio kurso studentų baigiamasis darbas). B. Barczyko nuotr.
„Aš papasakosiu apie...“ (Latvijos kultūros akademijos studentai). Goodlife photography nuotr.
„Aš papasakosiu apie...“ (Latvijos kultūros akademijos studentai). Goodlife photography nuotr.
„Druska“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šokio kursas). Goodlife photography nuotr.
„Druska“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šokio kursas). Goodlife photography nuotr.
„Pamečiau tave“ (Aušra Krasauskaitė ir Darius Berulis). Goodlife photography nuotr.
„Pamečiau tave“ (Aušra Krasauskaitė ir Darius Berulis). Goodlife photography nuotr.