7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Trys knygos į teatrinės literatūros lentyną

 

Rima Jūraitė
Nr. 13 (1027), 2013-03-29
Teatras

Teatro knygų lentynas neseniai papildė pastarojo dvidešimtmečio lietuvių teatro kritiką perteikiantys recenzijų, straipsnių ir pokalbių rinkiniai apie Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino ir Gintaro Varno kuriamą teatrą.

„Žinau, kad teatro menininkas, jeigu jis neįvertinamas būtent tą dieną, kai išeina spektakliai, nebegali būti įvertintas vėliau. Teatras yra momentinis menas, jis neišlieka“, – yra sakęs režisierius Gintaras Varnas. Recenzija kaip (į)vertinimas taip pat labiausiai priklauso esamajam laikui, trumpam laikotarpiui išsyk „po premjeros“. Vėliau tai tampa tik būtuoju (toks yra archyvas), o geriausiu atveju per būtąjį trumpam išsiveržia į būsimąjį kaip tolesnių teatro tyrinėjimų – bakalaurinių, magistrinių, disertacijų ar kitų mokslo darbų – šaltinis, kartais ir kaip nauja knyga. Neilgą recenzijos amžių viešojoje erdvėje galiausiai nulemia tai, kad ji priversta skęsti informacijos sraute. Išlikimo galimybė, regis, viena: tapti iškarpomis, laikraščių skiautėmis, dūlančiomis segtuvuose, lagaminuose, komodų stalčiuose, lentynose. Pabirti asmeniniuose archyvuose, pasimesti interneto platybėse ar sugulti į bibliotekų fondus.
Lietuvos kultūros tyrimų institutas (LKTI), užbaigdamas 2012 metus, recenzijos žanrui suteikė antrą šansą – kritikos erdvė pasipildė trimis knygomis, keliais šimtais puslapių, apimančių pastarųjų dviejų dešimtmečių Eimunto Nekrošiaus (sud. Rasa Vasinauskaitė), Rimo Tumino (sud. Šarūnė Trinkūnaitė) ir Gintaro Varno (sud. Helmutas Šabasevičius) kuriamo teatro recepciją.
 
Anot sudarytojų, rinktinėse nesiekta aprėpti visko, nors pagal spektaklių pavadinimus į skyrius skirstomose knygose surinkta įvairios medžiagos: pagrindu tapo įvairiuose kultūros leidiniuose publikuotos recenzijos, tačiau neaplenkti ir moksliniam ar probleminiam straipsniui artimesni tekstai, labiau informacinio pobūdžio dienraščių straipsniai ir interviu, literatūrinės impresijos, lietuviškuose leidiniuose publikuotų užsienio autorių tekstų ar tiesiog trupių gastrolių ir repeticijų užrašų ištraukos.
 
Neri į šią plačią erdvę ir lygini kitų įžvalgas su savosiomis, bandai iš atminties prišaukti buvusio spektaklio įspūdį, atkurti vaizdą, permąstyti iš galbūt naujos patirties perspektyvos. Arba iš gausybės spektaklio recenzijų mėginti įspėti spektaklio atmosferą, jeigu pastatymo neteko matyti. Gal todėl neapleidžia mintis, kad knygos skirtos pirmiausia profesionalams.
 
Intriguojanti gali tapti ne tik skaitytojo ir knygos diskusija, mat susiklosto ne mažiau įdomus recenzijų (o turbūt ir pačių recenzentų) tarpusavio dialogas, kartais peraugantis į savotišką polemiką. Antai teatro kritikas Julius Lozoraitis savo recenzijos apie R. Tumino „Lituanicą“ antrašte konstatuoja: „Kai mitas tampa paminklu“. „Nei mito, nei paminklo“, – pavadinimu kategoriškai replikuoja kitos recenzijos autorius Egmontas Jansonas.
 
Žvelgiant į vienodo dizaino knygų viršelius akivaizdu, kad tai tos pačios serijos knygos, bet turinio požiūriu jos nėra tapačios. Trys knygų sudarytojai – trys koncepcijos variacijos, skirtingi šaltinių atrankos kriterijai ir knygų struktūra. Teatrologės R. Vasinauskaitės „Eimunto Nekrošiaus teatras“ apima pokalbius, recenzijas ir straipsnius, referuojančius šio režisieriaus kūrybą dramos teatre. (Autorės pasirinkimu, o galbūt ir dėl knygos apimties, neįtraukti tekstai apie 2007 m. E. Nekrošiaus Lietuvoje statytą ir itin gausiai recenzuotą kontroversišką Richardo Wagnerio operos „Valkirija“ pastatymą.) Nors knygos įžangoje sudarytoja pabrėžia, kad į ją nepateko tie periodikos tekstai, kurie jau anksčiau pasirodė atskiruose leidiniuose, tokių pasikartojimų vis dėlto yra (jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad šių tekstų nevertėjo dar sykį publikuoti). Išsamioje E. Nekrošiaus spektaklių recepcijos panoramoje pasigedau galbūt netyčia rengiant rinktinę praslydusios svarios ir kontekstualios Irenos Aleksaitės recenzijos „Didžioji atgaila. Mintys pasižiūrėjus Eimunto Nekrošiaus „Makbetą“ („7 meno dienos“, 1999 m. vasario 26 d.), kurios įžangoje įdomiai aptariami ir Juozo Miltinio spektaklis bei aktoriaus Stasio Petronaičio Makbetas.
 
Menotyrininko H. Šabasevičiaus knyga „Gintaro Varno teatras“ – pirmasis šio režisieriaus teatrinės kūrybos refleksijų rinkinys, perteikiantis ne tik G. Varno darbus dramoje, bet ir itin ryškius ir reikšmingus jo pastatymus Lietuvos operos scenoje. Teatrologės Š. Trinkūnaitės „Rimo Tumino teatras“ – kone trečdaliu plonesnis leidinys, apsiribojantis recenzijomis ir straipsniais. Sudarytoja neįtraukė pokalbių su režisieriumi, motyvuodama tuo, kad R. Tumino iškalbingumas deramai išsiskleistų tik atskiroje knygoje. Tad režisieriaus komentarų šioje knygoje rasime tiek, kiek jie yra pavirtę trumputėmis citatomis recenzijose ir straipsniuose.

Bendra šioms knygoms ir badantys akis korektūros riktai. Taip E. Nekrošiaus spektaklio herojus Pirosmanis tampa Pirsomaniu („Eimunto Nekrošiaus teatras“, p. 141), o vokiečių režisierius Frankas Castorfas pavirsta Castrofu („Gintaro Varno teatras“, p. 250), ką jau kalbėti apie gausybę žodžiuose praleistų raidžių. Tokios klaidos dar šiaip taip būtų pakenčiamos laikraščio numeryje, bet knygoje jų apskritai neturėjo likti. Juolab kad klaidos ne persikėlė iš pirminių šaltinių (juose jų nebuvo), bet įsivėlė knygas rengiant spaudai. Tad ir atsakomybė turėtų gulti ant redaktorės Margaritos Dautartienės pečių. Dabar jos palieka skubotumo ir neatidumo įspūdį.
 
Teatro knygų pastaraisiais metais pagausėjo, bet daugiausia tai prisiminimų, recenzijų ar pokalbių rinktinės. Turbūt tikrai atėjo metas susumuoti 20 metų nepriklausomybės teatro kritikos medžiagą. Tarsi papildant to paties LKTI išleistus keturis „Lietuvių teatro istorijos“ tomus bei lietuvių režisūros pokyčius 1990–2001 m. tyrinėjusios teatrologės R. Vasinauskaitės knygą „Laikinumo teatras“, šiomis recenzijų rinktinėmis galbūt siekta inspiruoti gilesnius lietuvių režisierių teatro tyrinėjimus. Neatsitiktinai pasirinktas Nekrošiaus, Tumino ir Varno teatras (nors, pavyzdžiui, vien R. Tumino teatrui praėjusiais metais, be šios, dedikuotos dar trys knygos). Greta dviejų anksčiau pasirodžiusių panašaus pobūdžio leidinių – apie Joną Vaitkų (aut. ir sud. Daiva Šabasevičienė, „Teatro piligrimas. Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai“, Krantai, 2007; 524 puslapiai!) ir Oskarą Koršunovą (sud. Alma Braškytė, „OKT: būti čia“, VŠĮ „Oskaro Koršunovo teatras“, 2009; 624 puslapiai!) – šios recenzijų rinktinės sukaupė penkių lietuvių režisierių kūrybos šaltinius. Ar neatėjo metas imtis tolesnių tyrimų?