Teatras

Milda Brukštutė

Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Rojus“ premjera

Viena iš svarbiausių Dantės (Dante Alighieri) „Rojaus“ minčių man atrodo ta, kad čia dingsta abejonių kančia. Čia netenkame žemėje mus slegiančių pasirinkimo galimybių. Tai iliustruoja ir Eimunto Nekrošiaus spektaklio pradžioje vaizduojamas įvairiausių daiktų (karolių, veidrodžių, knygų...) atsikratymas. Todėl pamaniau, kad ir man „Rojų“ lieka priimti tokį, koks jis yra, nesipriešinant jaunatviškai, su nekrošiškais simboliais nederančiai vaidybai, dėl kurios be galo sunku buvo stebėti praėjusiais metais pristatytą „Pragarą“. Nebandant to atmesti, kaip tik ši vaidyba ir pradėjo diktuoti pagrindines veiksmo supratimo taisykles. Viskas apsivilko tiesiog begėdišku nerimtumu, leidžiančiu išsilaisvinti nuo prievolės nuolat vis pasirodančius simbolius suprasti kaip spektaklyje skambančiai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninei poemai „Miške“ prilygstančią jėgą ir tapo nors ir nepilnu, bet

Austėja Adomavičiūtė

Miuziklo iššūkiai Klaipėdos muzikiniame teatre

Spektaklio režisierius pirmą kartą „Adatą“, paremtą autobiografiniu to paties pavadinimo Andros Manfeldės romanu pagal jos scenai pritaikytą libretą, pastatė Latvijos nacionaliniame teatre prieš šešerius metus. „Adatos“ siužetinė linija grindžiama

Milda Brukštutė

Apie „Trupės liūdi“ ir Birutės Mar spektaklius

Pažiūrėjusi Birutės Mar premjerą „Laiškai į niekur“ pagalvojau – tiek to, gal nė neverta

Daiva Šabasevičienė

Pokalbis su kompozitoriumi Gintaru Sodeika

Pastaraisiais metais muzikos rašau tiek pat, kiek visada, gal net šiek tiek daugiau. Darbas valstybės tarnyboje tiesiog reikalauja papildomo deguonies, kurį man suteikia būtent kūryba. Bet tai daugiau muzika įvairiems kitiems atvejams (kūriniai atliekami tarptautiniuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose). O dėl muzikos teatrui – sunku pasakyti. Matyt, turėjo ateiti laikas teatrui pagyventi be

Austėja Adomavičiūtė

Gyčio Padegimo spektaklis „Top Girls (Neprilygstamosios)“

Būtinybę įžangoje taip apžvelgti uostamiesčio teatro padėtį paskatino naujausia jo premjera – pastaruoju metu vieno aktyviausiai Klaipėdos teatriniame gyvenime besireiškiančio

Dovilė Zavedskaitė

Jono Vaitkaus spektaklis „Stabmeldžiai“ Rusų dramos teatre

Scenoje – suirusi šeima: kaip iš jų namų durų telikusios staktos ir spynos (scenografas – Jonas Arčikauskas), taip iš šios šeimos – tik iš tradicijos besitęsiantis buvimas po vienu stogu. Padėtį dar paaštrina nuolatiniai išgerti mėgstančio kaimyno, pasišovusio

Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė

Paroda, skirta šiuolaikinei scenografijai, Modernaus meno centro biure

Jokia naujiena, kad scenografijai teko likimas nuolat balansuoti ant ribos: dailės ir teatro, partnerystės ir individualios kūrybos, kasdienybės ir proginių pasirodymų. Natūralu, kad scenografijos kasdienybė neatsiejama nuo teatro, kur įprastoje besikartojančio veiksmo rutinoje kyla darbo ginčai, liejasi prakaitas, pinasi nusivylimai, sėkmė, pripažinimo ir atstūmimo reakcijos, trykšta ryškios emocijos. Šį pilną gyvybės ir aistrų pasaulį pristabdo retas įvykis – paroda: ramus, šventiškas veiksmas. Per 25 metus scenografai nutolo nuo

Austėja Adomavičiūtė

Vilniaus teatre „Lėlė“

Jau įprasta, kad teatras vaikams Lietuvoje egzistuoja periferiškai ir neatranda savo nišos. Neseniai ir „Menų spaustuvės“ organizuotoje diskusijoje buvo aptartos lietuviško teatro vaikams problemos. Jų mūsų teatre nemažai parodo ir naujausias teatro „Lėlė“ spektaklis mažųjų auditorijai „Baisiai graži pasaka“. Ši premjera savotiškai susumuoja ir apskritai vaikams, ir teatrui „Lėlė“ būdingas bei aktualias problemas.
 

Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė prisiėmė didžiausią kūrybinę atsakomybę už spektaklį – ji yra „Baisiai gražios pasakos“ scenarijaus autorė, režisierė ir dailininkė. Dramaturginiu spektaklio pagrindu pasirinktas lietuvių folkloras. Konkrečiai – šiurpių elementų pripildyta

Daiva Šabasevičienė

Apie aktorių Saulių Balandį

Saulius Balandis, netrukus švęsiantis savo penkiasdešimtmetį, sužvaigždėjusiame teatro pasaulyje pelnė uždaro, nesiblaškančio aktoriaus vardą, bet nepasimetė, nedingo, „nemetė kelio dėl takelio“. Jis baigė pirmąjį režisieriaus Jono Vaitkaus dramos aktorių kursą (1981–1985). Mokėsi kartu su Diana Anevičiūte, Remigijum Bučiu, Povilu Budriu, Neringa Bulotaite, Tauru Čižu, Ingeborga Dapkūnaite, Virginija Kelmelyte, Arūnu Sakalausku, Ramune Skardžiūnaite, pirmuosius spektaklius jie sukūrė Kauno valstybinio dramos teatro scenoje.
 

Vaitkaus auklėtiniai žinojo, kad scenoje privalu intensyviai išgyve­nti savo personažų likimus, mintis ir idėjas. Pirmasis įsimintinas jų spektaklis – Jeano Anouilh’aus „Antigonė“ (1986), kuriame, užmerkę akis ir „prirakinti“ prie kėdžių, jie perteikė maištaujančios jaunos asmenybės tragediją. Saulius Balandis vaidino Hemoną – lyriką, nuo tada pradėjo formuotis šio aktoriaus „įsimylėjėlio“ amplua. Kitas reikšmingas kurso spektaklis buvo „Literatūros pamokos“ (1985), tapęs savotišku

Violeta Juškutė

Virginija Idzelytė. Scenografija [albumas]. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2013, 155 p.

Albumas yra daugiasluoksnis kaip pats teatras, galintis sudominti ne tik profesionalus ar melomanus, bet ir platesnę skaitančiųjų publiką. A. Girdzijauskaitės tekstas – pokalbis su V. Idzelyte – yra toks informatyvus ir intriguojantis, kad