Maži nepradingstantys atsiminimai

Po suomių trupės „Kind people“ šokio spektaklio „Pradingimas“ („Disappearance“), rodyto „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje kovo 23 d., atsitiko kažkas panašaus. Pagalvojau, jei tik atsirastų galimybė kiekvieną sekmadienio vakarą patekti į panašios atmosferos, nuotaikos spektaklį, pasikrovusi jo pozityvumu iš tiesų galėčiau lyg viską nubraukusi kas kartą pradėti naują savaitę. Ir tai nereiškia, kad tą vakarą scenoje išvydau stebuklą ar genialų, tobulą kūrinį. Pirmiausia „Pradingimas“ parodė ir priminė tai, ką dažnai pamiršta Lietuvos šokio kūrėjai: nėra blogai ar mažiau meniška kalbėti labai neįmantriai, paprastomis temomis, nesistengiant kelti didžių filosofinių klausimų, o tiesiog pasakojant žiūrovui istoriją, kuri patiems kūrėjams artima, įdomi ir prasminga.
 

Skaitant trumpą choreografės Jenni Kivelä ir trupės „Kind people“ kūrybos aprašymą, po matyto spektaklio galima pritarti visiems epitetams: „naivistiniai, mieli, humoristiniai, ironiški, įžvalgūs, konceptualūs, pramoginiai, nuoširdūs, delikatūs, sluoksniuoti ir draugiški publikai“. Panašiai būtų galima apibūdinti ir spektakliui pasirinktą kūrinį – Italo Calvino apsakymų rinkinį „Markovaldo, arba Metų laikai mieste“ (1963). Kūrėjai rėmėsi fragmentiškais pasakojimais apie pagrindinio personažo Markovaldo gyvenimo detales ir patyrimus. Jis – eilinis ne itin didelio miesto gyventojas, dirbantis eilinei stambiai korporacijai, kasdien susiduriantis su paprasčiausiais išgyvenimo „šiais“ sunkiais laikais klausimais ir vis jaučiantis miesto ir kaimo gyvenimų susipriešinimą. Toks žmogus, kokį rašytojas sukūrė 7-ajame dešimtmetyje, yra atpažįstamas ne vien mūsų šiandienoje, bet ir suomių spektaklyje.
 

Baltos ir sterilios scenos kampe matome daiktais užpildytą stiklinį namelį, lyg šiltnamį (scenografijos ir šviesų autorius – Pekka Pitkänenas), kuriame gyvena, „auga“ Markovaldo. Aišku, gyvena jis ne tik užsidaręs – kasdien jam tenka išeiti į darbą, keliauti per miestą, kuriame jo vienintelė mėgstama vieta yra parko suoliukas. Markovaldo portretą iš fizinių, garsinių, kalbinių, daiktinių detalių žiūrovui susikurti padeda Suomijoje gyvenantis ir kuriantis lietuvių šokėjas, choreografas Andrius Katinas bei Leila Kourkia. Atlikėjai scenoje nemažai kalba ir nors pasirinkti tekstai dažnai komentuojami gana iliustratyviais judesiais, trūkinėjanti pasakojimo forma išlaiko pusiausvyrą nesukeldama erzelio.
 

Švarios, gana paprastos ir vis pasikartojančios choreografinės kombinacijos, profesionaliai atliekamos šokėjų, kuria besikeičiančių metų laikų įvaizdį. Kartais jos įgauna ir konkretesnes reikšmes, pavyzdžiui, Katino ir Kourkia duetas, trunkantis „vieną cigaretę“. Šis epizodas ironiškai, su lengvu absurdo prieskoniu, judesiu pasakoja, atrodytų, beviltišką Markovaldo bandymą svetimoje miesto aplinkoje išlaikyti gyvą augalą. Vyras jį saugo, laisto, o šis vis prašosi cigaretės dūmo.
 

Varžytinių scena savotiškai įrėmina visą spektaklį. Iki jos atlikėjai tiek iš galimų fizinių, emocinių bruožų, tiek iš kiekvieno mažiausio daiktelio ar net aplinkos/miesto vaizdų (animacija – Anne Savitie) kūrė Markovaldo. Kokį? Abstraktų ir labai tikslų, artimą kiekvienam iš mūsų, nes galų gale pačių susikurtą. Šioje scenoje ateina laikas jį sugriauti, išrinkti dalimis. Siūloma pirkti ir stalą, „per žemą valgyti, per mažą pasidėti laikraštį“, ir tokius dalykus kaip „atsiminimai apie sniegą, kuris užklojo viską“ tik už 50 centų. Matyti, kad suomių publika aukcione dalyvauti nelinkusi, o lietuviai aktyvūs. Gal net per daug. Keistas jausmas apėmė išgirdus, kad kažkas nusipirko, tegu ir simboliškai, Markovaldo atsiminimus... Jei visi daiktai buvo vienaip ar kitaip iki galo netinkami naudojimui, tai vien todėl, kad ir jis pats iki galo netinkamas miestui, bet jo atsiminimuose viskas buvo gerai.
 

Iš tiesų reikalas atrodo paprastas: sukonstruoti ir išrinkti dalimis Markovaldo. Sukurti jį už knygos ribų, o vėliau vėl į ją sugrąžinti, tačiau juo netapti. Scenoje nieko įspūdingo neįvyksta, kartais net jautiesi užliūliuotas atpasakojimo. Vis dėlto tas per aukcioną apėmęs jausmas leidžia tau pačiam suprasti, jog įvyko tai, kas svarbiausia: Markovaldo tau tapo svarbus, gal jį net pamilai. Katino ir Kourkia atliekama ilgametės italų estrados žvaigždės Patty Pravo daina „La bambola“ ne tik primena apie knygos autoriaus tautybę, bet ir įneša 7-ojo dešimtmečio nuotaiką, sakytum melancholišką, bet niekuomet – liūdną.
 

Tuo ir patraukia spektaklis, sąmoningai kalbantis apie visus, esančius čia tam, kad pradingtų, esančius kažkur čia, kur iš tiesų galbūt jiems net ne vieta. Vieni gali liūdėti, kentėti dėl savo padėties, kiti gali būti tokie kaip Markovaldo ir pasistengti išbandyti viską, ką vaikštant skirtingais metų laikais mieste pasiūlo aplinkybės. O svarbiausia, visada pagalvoti apie tai, kad kaip ir Markovaldo, mums iširus, ne vieną kartą pasikeitus metų laikams, atsiras kas nors, kas atsimins mus, o gal ir mūsų pačių atsiminimus. Tik gal geriau jų nepirktų...