7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kikilis, nežinąs, apie ką jo japoniška giesmė

„Juoko akademija“ Jaunimo teatre

Dovilė Zavedskaitė
Nr. 9 (1023), 2013-03-01
Teatras
Sergejus Ivanovas (Dramaturgas), Kostas Smoriginas (Cenzorius). D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Ivanovas (Dramaturgas), Kostas Smoriginas (Cenzorius). D. Matvejevo nuotr.

Ir atėjome į Jaunimo teatrą. Ir atsisėdome patogiai, minkštai. Ir kiekvienai rankai po ranktūrį gavome. Ir pažiūrėjome (tragi?)komediją apie kultūros cenzūrą 5-ojo dešimtmečio Tokijuje (kultūros cenzūra Japonijai pažįstama dėl 1932–1945 m. šalį valdžiusio militaristinio režimo). Ir saulė raudona buvo, ir japoniški hieroglifai, ir kardas samurajiškas. Viskas kaip reikiant. Tik juoktis progų nesuradome. Gal humoro jausmo neturime?
 

Vasario 22–23 d. Valstybinis Jaunimo teatras pristatė „Juoko akademiją“, pastatytą pagal šiuolaikinio Japonijos dramaturgo, aktoriaus, teatro ir kino režisieriaus Koki Mitani pjesę. Spektaklį statė režisierius iš Rusijos, Samaros teatro vadovas Viačeslavas Gvozdkovas. Veiksmo centre – septyni Tokijo policijos saugumo tarnybos cenzūros skyriaus karininko Macujo Sakisakos (Kostas Smoriginas) ir jauno dramaturgo Hadzimio Cubakio (Sergejus Ivanovas) susitikimai cenzoriaus kabinete. Situacija neįmantri: Cubakis prašo leidimo statyti komediją, o Sakisaka, žinoma, jo neduoda. Dramaturgas pasiryžta kruopščiai įgyvendinti visus cenzoriaus prašymus, o cenzorius vis labiau įsitraukia į kūrybą: jis ne tik pataria, ką išbraukti, ką įterpti, kaip perrašyti, bet ir galų gale pradeda vaidinti rašomas scenas, idant būtų atrastos taikliausios komedijos išraiškos priemonės. Vaisingi susitikimai trunka ištisą savaitę, kol dramaturgas pašaukiamas į frontą. Būtent tada – kai kūryba nebetenka reikšmės – Cubakis pateikia geriausią pjesės variantą.
 
Scenoje – vien funkcionali išlankstoma užtvara, virstanti tai cenzoriaus kabinetu, tai suoliuku prie sienos, tai ilga pakyla, tai dramaturgo naktinių kūrybinių kančių metafora (scenografijos ir kostiumų autorius – Vladimiras Fireris). Šioje kamerinėje aplinkoje besisukantis aktorius Sergejus Ivanovas, regis, jaučiasi lyg nesavas: jo personažas – nuolat keistai kikenantis ir prisitaikėliškai linguojantis galva dramaturgas – neleidžia Ivanovui atsiskleisti kaip aktoriui, todėl neretai atrodo, kad jam, sakytum, scenoje nei patogu, nei itin įdomu. Dėl to ir visas jo buvimas čia bespalvis, pilnas dirbtinai išgąstingo trypčiojimo ir pačiam nejuokingų pokštų (prajukti nepadeda net įnirtingas pečių kilnojimas). O štai Kosto Smorigino sukurtas vaidmuo – ko gero, vienintelė spektaklio stiprybė: jis gana įtaigiai vaidina tiesų, rimtas pareigas einantį, tačiau drauge nuoširdų, kuklų, susitvardantį, juokų nė kiek nesuprantantį cenzorių. Nors iš pirmo žvilgsnio svarbesnė yra su cenzūra susidūrusio dramaturgo linija, įdomiau stebėti Smorigino vaidmens, atskleidžiančio kiek išbaigtesnį, pilnesnį charakterį, raidą.
 
„Jeigu nueisite į zoologijos sodą, visada juoksitės iš beždžionių, mažiau iš meškų. Niekada nesijuoksite iš vėžlio ar gyvatės. Mes juokiamės tik iš tų, kurie yra panašūs į mus pačius“, – žmonijos juokinimo paslaptį manosi įspėjęs Koki Mitani. Ir iš tiesų – į premjerą susirinkusiai neįnoringai publikai neprireikė nei gyvačių, nei vėžlių: ji leipo juokais nuo kiekvienos „beždžionės“ – stereotipiškos, lengvai sukramtomos, į nieką neįvyniotos. Stebint to vakaro žiūrovų elgesį (tą daryti laiko buvo apsčiai) buvo galima nesunkiai prieiti prie išvados, kad mūsiškei publikai ypač patinka darnūs sąskambiai (tėvynė – birbynė, trùpinis – grupinis), žodžių žaismas (trys seserys – seserys tries, gyvas lavonas – gyvas balvonas ar flakonas), bet užvis labiausiai mes džiūgaujame (įsijautę net katučių paplojame) išgirdę ką nors iš apatinių srities – tiek jau to, apsieisime be detalių.
Šiai komedija save vadinančiai pjesei akivaizdžiai trūksta gyvybės, ji lipdoma nuspėjamai, pripildant kiekvieną sceną neišraiškingų pasikartojimų ir pilkų pasisakymų nieko nenutylint. Stringa ir patys dialogai – jie šaukte šaukiasi daugiau gyvumo, natūralumo pačioje kalboje. Galbūt dėl to ir spektaklis sunkiai išjuda, o įsivažiavęs taip ir neįklimpsta – nei į menininko kūrybos ir jos cenzūros problematiką, nei į kūrybiškumo prigimties temą (juk ir komedija šias sferas gali aptarti taikliai, įžvalgiai ir sumaniai): jis straksi kaip tas kikilis, gerai nežinodamas, ką čiulbėti.
 
Ir iš tiesų keista: kas jau kas, o lietuvių teatralai šia – cenzūros apribotos kūrybos – tema tikrai turi ką pasakyti. Ko gero, bėda ta, kad spektaklį statė ne lietuvis, puikiai išmanantis Lietuvos kultūros istoriją ir jos nevienareikšmius sąryšius su cenzūra, o kviestinis rusų režisierius. Galbūt prie mūsų priartinta pjesė būtų įgavusi kokio nors žavesio, galbūt būtų gimusi kokia nors koncepcija. O dabar spektaklis – nuogas, nesudabartintas, neaktualus, užsidaręs pats savy. Kitaip tariant, nuobodus – ir nėra čia ką pridurti.

 

Sergejus Ivanovas (Dramaturgas), Kostas Smoriginas (Cenzorius). D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Ivanovas (Dramaturgas), Kostas Smoriginas (Cenzorius). D. Matvejevo nuotr.