Arūnas Sakalauskas (Abramas), Eglė Gabrėnaitė (Debora). D. Matvejevo nuotr.
„Teatras tampa sterilia mūsų praeities saugykla, patogiu būdu vengti dabarties, ekstremalių situacijų ir nukrypimų nuo normos“, – teigė Martinas Sperras XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Kažin ar jis galėjo pagalvoti, kad jo paties pjesė kada nors padės teatrui įgyvendinti šiuos žodžius.
Kaip teigia Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga, pasirinkti Martino Sperro pjesę „Medžioklės scenos iš Žemutinės Bavarijos“ paskatino Garliavos įvykiai. Tačiau dabar tai – iš visų pusių apsvarstyta, nuvalkiota istorija... Dirbtinis aktualumo siekimas, rodos, vis paskatina teatrą nuolat saugiai vilktis paskui įvykius ar reiškinius (emigracija, homofobija ir pan.) ir tapti tokia pačia kaimo davatka, kokias matome Rolando Atkočiūno spektaklyje. Teisiančia kitus ir skelbiančia aiškius, nedviprasmiškus atsakymus.
Aštuoniolikmečio Martino Sperro iš Bavarijos dar 1966-aisiais parašyta pjesė turi aiškų moralinį užtaisą. Joje teisiami žmonės, nepriimantys kitokių nei jie patys, tie, kurie drąsiai teisia kitus, šaiposi iš jų ir skelbia pikantiškas, nebūtinai tikras naujienas. Rolandas Atkočiūnas kartu su latvių scenografu Mārtiņu Vilkārsiu veiksmą iš kaimo aikštės perkelia į šiuolaikinę virtuvę. Šis sumanymas gal ir būtų vertas įvairiausių apmąstymų, jeigu nebūtų sužavėjęs dar prieš dešimtmetį, kai Jūratė Paulėkaitė sukūrė panašią scenografiją Oskaro Koršunovo spektakliui „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Beje, šįkart toji virtuvė atrodo ne tiek konceptualiai, kiek iliustratyviai, nes buvo naudojama ir taip aiškiai niekinamų apkalbų įspūdžiui sustiprinti.
Šis sprendimas suėdė ir didžiąją dalį režisieriaus dėmesio. Besirūpinant televizoriumi ar krapais buvo nepastebėta, kad pagrindinio vaidmens – Abramo – atlikėjas Arūnas Sakalauskas taip ir liko be jokių aiškesnių tikslų. Nė nemaniau, kad į šį aktorių žiūrėti gali būti taip nuobodu. Pati situacija gana panaši į Koršunovo „Katedroje“ Mariaus Repšio vaidinamą abstraktų, jokį Lauryną. Šie veikėjai, išsiskirdami iš minios, netikėtai tapo niekuo.
Atkočiūnas aklai nesekė tekstu ir įvedė tam tikrų pokyčių į Sakalausko vaidmenį. Taip scenoje, kurioje Abramas glosto ir bučiuoja šiek tiek pamišusį Lotą (Vainius Sodeika), pats Lotas elgiasi pernelyg lipšniai Abramo atžvilgiu. Tik vėliau dėl vaikį ištikusio epilepsijos priepuolio veiksmas pasisuka kita linkme ir Abramas, nors yra niekuo dėtas, apkaltinamas beveik išprievartavimu. Tokiu būdu dar labiau sustiprinamas kaimo žmonių bukumas ir visiškai ištrinami Sakalausko vaidinamo asmens kontūrai. Režisieriui visai nesvarbu, kas ar koks jis, svarbu tik tai, kokia yra masė. Juk gilintis į ją visai nepavojinga, visa jos psichologija iš pat pradžių matoma kaip ant delno.
Spektaklyje vengiama pavojingesnės minties – čia vis nuolat parodijuojami blogieji, užtat nė nebandoma gilintis į Deboros (motina) ir sūnaus santykius. Eglės Gabrėnaitės Motina tokia pati neapčiuopiama kaip ir jos sūnus, kaip ir jų bendravimas, kuris tėra išskydęs Sperro teksto atkartojimas. Kitiems aktoriams vaidinant šaržuotus tipus, šie priversti suktis psichologiniame žanre – vaidinti nevaidindami ir būti nebūdami. Režisierius apskritai atsisako rinktis vieną ar kitą stilistiką. Tarkim, Seniūno (Rimantas Bagdzevičius) ir Seniūnės (Oneida Kunsunga) meilės scena kuriama metaforiškai (seniūnė mėto į orą lėkštes, o seniūnas į jas šaudo), o štai Martos (Rasa Samuolytė) nužudymas – ilgo smaugimo imitacija, aktorius paliekant tiesiog grumtis ir voliotis scenoje. Rodos, viskas, kas prašyte prašosi subtilumo, spektaklyje buvo palikta likimo ar aktoriaus valiai arba dar blogiau.
Tiek nuo tiesmukumo, tiek ir nuo buvimo jokiems pavyksta pasprukti tik Rasai Samuolytei ir Giedriui Savickui (Jokūbas, Marijos samdinys). Jie kenčiantys ir kankinantys, sukti ir atlaidūs, paprasčiausiai įvairialypiai ir neslopinantys vienų ar kitų savo savybių, kad būtų aiškiau. Todėl jie – gyvi. Todėl jųdviejų susitikimo ir nevykusio koketavimo scena sukelia daugiausia žiūrovų juoko. Nes niekas čia nebado pirštu ir nesako „pokštas“ arba „blogai“, nes galų gale bent šioje vietoje galima pailsėti nuo tiesmuko juokinimo ir moralizavimo. Nes čia neskamba nei bažnytinis berniukų choras, verčiantis susimąstyti apie tokioje vietoje augančią naują kartą, nei kiaulių kriuksėjimas (kompozitorius Algirdas Martinaitis).
Taip smarkiai režisierių užsipuoliau gal ir nepelnytai. Nemanau, kad šis spektaklis yra prastesnis už kitus pastaruoju metu LNDT pasirodžius spektaklius. Tiesiog kaip tik per šią premjerą atsargaus, pavėluoto socialinio teatro man jau tapo ne daug, o per daug. Kaip ir tų aiškių moralinių užmačių, su kuriomis jau teko taikytis tiek Koršunovo ir Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme“, tiek Koršunovo ir Justino Marcinkevičiaus „Katedroje“, tiek Yannos Ross ir Gabrielės Labanauskaitės „Raudonuose batraiščiuose“, tiek Jono Vaitkaus statytame Henriko Ibseno „Visuomenės prieše“... Atrodo, kad LNDT išsikėlė sau tikslą ne klausti, o teisti: teisti tuos, kurie jau ir taip seniausiai yra nuteisti.
