7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie tapsmą

Mintys Teatro dieną

Audronis Liuga
Nr. 13 (1027), 2013-03-29
Teatras
„Katedra“. D. Matvejevo nuotr.
„Katedra“. D. Matvejevo nuotr.

Nacionalistinės pakraipos Vengrijos politinė valdžia pagaliau pasiekė tai, ko labiausiai geidė kultūros sferoje – paėmė į savo rankas Nacionalinį teatrą. Paprasčiausiai išvarė pastaraisiais metais teatrui vadovavusį charizmatišką liberalų maištininką, aktorių ir režisierių Róbertą Alföldi ir jo vadovu paskyrė ministro pirmininko Viktoro Orbáno asmeninį draugą ir artimiausią patarėją kultūros klausimais Attilą Vidnyánszkį. Visa tai vyko atvirai ir ciniškai, nekreipiant dėmesio į iškiliausių, tarptautinį pripažinimą pelniusių Vengrijos teatralų protestus ir laužant rankas savo vadovą gynusiam Nacionalinio teatro kolektyvui. Naujai paskirtas vadovas pirmoje viešoje kalboje pareiškė, kad sieks atkurti „didį Nacionalinį teatrą, kurio tikroji paskirtis – tapti šventa vieta, gimusia iš tautos sielos. Nacionalinis teatras buvo sukurtas ir gyvavo remdamasis dešiniųjų idėjomis, ir mes visi matėme, ką kitaip galvojantys su juo padarė.“ Be platesnių komentarų aišku, kur glūdi tokios retorikos šaknys. Liūdniausia, kad ji atspindi šiandieninę Vengrijos kultūros politiką, kurios negali įtakoti kultūros bendruomenė. Labiausiai priešinasi teatro žmonės. Šio pasipriešinimo centras kurį laiką buvo Nacionalinis teatras. Dabar jis paklupdytas. O iš nepriklausomų teatro menininkų beveik atimtas finansavimas, nes, anot valstybės kultūros sekretoriaus, – jie turi patys save išlaikyti. Žinomiausi teatralai dirba užsienyje arba pasirodo savo šalyje tik remiami tarptautinių fondų ir festivalių.
 

Bet kokios gi „kitaip galvojančiųjų“ idėjos, kurias valdantieji siekia užgniaužti? Pasirodo, buvęs Nacionalinio teatro vadovas R. Alföldi ne tik yra gėjus, bet ir pagrindinio šalies kultūros židinio repertuarą orientavo į įvairių mažumų – tautinių, seksualinių, kultūrinių – likimus šiuolaikinėje Vengrijoje. Ir visa tai vyko milžinišką prabangų laivą primenančiame iš marmuro lietame moderniame Nacionalinio teatro pastate, kurio politinis įvaizdis yra kone toks pat kaip mūsiškių Valdovų rūmų. Esu matęs keletą Alföldi ir jo kūrybinio bendražygio, rumunų kilmės amerikiečių režisieriaus Andrejaus Serbano spektaklių. Meniniu požiūriu jie nepaliko didelio įspūdžio. Bet jų temos ir išraiškos priemonės turėjo aiškų tikslą – atverti šalies visuomeninio gyvenimo piktžaizdes ir formuoti liberalią pilietinę visuomenę. Nacionalinio teatro spektakliai provokavo priešingas reakcijas, atspindinčias susiskaldžiusios šiandieninės Vengrijos visuomenės nuotaikas. Viena vertus, teatras nesiskundė žiūrovų lankomumu, o jo kolektyvo dauguma palaikė vadovo veiklą. Kita vertus, teatro spektakliai susilaukdavo viešų jiems nepritariančių politikų pasisakymų ir net jų pakurstytų demonstracijų prie teatro pastato su atvirais grasinimais jo vadovui. Žodžiu, R. Alföldi vadovaujamas pagrindinis Vengrijos teatras buvo tapęs ne šiaip aktyviu kultūros židiniu, bet politinės kovos arena. Ir tai unikalus atvejis šiuolaikinėje Europoje, kai valstybinis teatras meta atvirą iššūkį savo valstybės politikai.
 
Suprantama, kad Vengrijos nacionaliniame teatre įvykdytą perversmą kaip akibrokštą civilizuotame pasaulyje emocionaliai pasmerkė liberaliai mąstanti kultūrinė bendruomenė šalyje ir už jos ribų. Tačiau atmetę emocijas pasvarstykime, – ar negalėtų kažko panašaus atsitikti ir Lietuvoje? Apie tai, kad mūsų politikai gali atvirai nepaisyti išpažįstamų europietiškos valstybės normų, paliudijo pernai aplink Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ vykusios batalijos siekiant uždrausti spektaklio rodymą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir net teisti jo organizatorius. Kai tam tikros politinės pakraipos liaudies išrinktieji, remdamiesi krikščioniškos moralės ir nacionalinių vertybių argumentais, kiršina visuomenę ir nuteikia ją prieš šiuolaikinį meną, negalima atmesti, kad kada nors Lietuvos nacionalinio dramos teatro meninės krypties klausimas atsidurs politikų darbotvarkėje. Prie to prisideda ir homofobinės kritinės recenzijos bei žurnalistiniai straipsniai nacionalistinės pakraipos periodinėje spaudoje. Todėl kad ir kaip kurioziškai atrodytų Vengrijos atvejis, jis nėra mums visai svetimas. Šis atvejis kelia ir siauresnį, teatro meno ir jo visuomeninės misijos santykio klausimą. Ką turime omenyje sakydami „visuomeninis teatras“, „politinis teatras“? Atsakymas nėra vienareikšmiškas.
 
Spektaklyje „Angelai Amerikoje“, simboliškai vainikuojančiame R. Alföldi darbą Nacionaliniame teatre, jis, vaidindamas nuo AIDS mirštantį personažą Priorą, siekia sukelti publikos pritarimą savo kovai ir užuojautą savo, kaip menininko, likimui. Salę užpildžiusi publika išreiškia savo solidarumą ilgomis ovacijomis. Šitaip teatras priartėja prie politinės manifestacijos, kurioje išaukštinamas opozicijos lyderis ir pasmerkiami jį gniaužiantys valdantieji. Publika, kuriai ką tik buvo suprantamai parodytas gėris ir blogis, gali skirstytis ir tęsti politinę kovą.
 
Toks visuomeninės teatro misijos supratimas, kokį pademonstravo R. Alföldi vadovaujamas Vengrijos nacionalinis teatras, yra veiksmingas ginklas prieš politinį bukumą ir cenzūrą. Tačiau meniniu požiūriu jis atgyvenęs. Šiuolaikinis menas, ir ypač teatras, kaip socialiai jautriausia jo sritis, negali tiesiog piršti akivaizdžių tiesų. Visuomeninis teatras šiandien turėtų apeliuoti į žiūrovą ne pateikdamas jam paruoštus vertinimus, bet provokuodamas jį mąstyti, ieškoti atsakymų į spektaklyje keliamus klausimus. Tam teatras turėtų pasitelkti naują meninę kalbą, atsigręždamas į savo tradicijas (XX a. pradžios avangardą, Bertoldą Brechtą) ir kūrybiškai perimdamas vertingas šiuolaikinio vaizduojamojo meno, kino pamokas. Galvodamas apie tokio visuomeninio teatro pavyzdžius, pirmiausiai prisimenu tą patį Castellucci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ ir Krzysztofo Warlikowskio „Apollonia“, kurio lietuvių publika turbūt nebepamatys. Abu menininkai savo kūryba nieko neteigia, bet kelia klausimus ir provokuoja rasti individualų santykį su tuo, kas rodoma. Patys įsitikinome, kad tokia pozicija gali sukelti audringą visuomenės reakciją.
 
Visa tai svarbu ne teoriškai, bet praktiškai formuojant šiandienį Lietuvos nacionalinio dramos teatro meninį veidą. Stengiuosi, kad jis būtų įvairus, bet prioritetą teikiu visuomeniškai aktyviam, socialiai angažuotam teatrui. Pirmiausia todėl, kad manau, jog šiandienėje supaprastintų reginių kultūroje teatras turėtų išlikti sudėtingesne, aktyvia ir nepatogia meninės komunikacijos forma. Ne užsisklęsdamas savyje ir režisieriaus vaizduotėje, bet priešingai – atsiverdamas visuomeninio gyvenimo reiškiniams. Tokio teatro pasigendu šiandienėje Lietuvos panoramoje. Pavieniai mūsų režisierių bandymai kalbėti aktualiais šiandienos klausimais arba istorinės atminties temomis ne itin džiugina. Pastebiu du kraštutinumus: arba gilesnės minties stokojančios socialinės provokacijos, arba atminties revizija pasitelkus supaprastintą istorijos vertinimą ir pasenusias estetines priemones.
 
Nesakau, kad Nacionalinis dramos teatras daug nuveikė plėtodamas visuomeniškai aktyvaus teatro kryptį. Žengti tik pirmieji žingsniai. Ne blogiau, o kartais ir geriau už rašančius kolegas matau, kas nepasisekė, bet pastebiu ir neįvertintus (arba nuvertintus) šio teatro gyvenimui svarbius žingsnius. Prisiimu atsakomybę ir už spektaklį statančio režisieriaus pakvietimą, ir už statomą pjesę, nes dažniausiai ją siūlau pats. Turiu savo požiūrį, kodėl vienas ar kitas literatūros kūrinys šiandien teatrui gali būti įdomus ir svarbus. Žinoma, tai subjektyvus požiūris, nesistengiu jo primesti režisieriui. Pasiūlymas savotiškai provokuoja dialogą. Pirmiausia dialogą su režisieriumi, o paskui ir su kūrybine grupe. Tai dialogas apie kūrinyje keliamus klausimus ir jų sąsajas su mūsų gyvenimu. Galbūt spektaklio kūrėjų mintys pasuks kita linkme, nei aš iš anksto tikėjausi parinkdamas kūrinį. Svarbu, kad jos būtų meniškai argumentuotos.
 
Kai LRT laidos „Kultūros savaitė“ žurnalistė, apžvelgusi naujos LNDT premjeros „Medžioklės scenos“ spaudos konferenciją, pakviečia radijo klausytojus žiūrėti ne aktualijų laidą, o meną, kyla klausimas – kodėl tokia priešprieša? Mat žurnalistei nepatiko, kad pristatydamas spektaklį teatro meno vadovas prisiminė Garliavos įvykius. Pabrėžusi, kad patys spektaklio kūrėjai nėra linkę sureikšminti šių įvykių kūrybiniam procesui, ji daro išvadą, jog šitaip teatras siekia pigaus populiarumo.
 
Išties teigiau, kad pasirinkti Martino Sperro pjesę „Medžioklės scenos iš Žemutinės Bavarijos“ mane pastūmėjo vadinamieji Garliavos įvykiai. Nematau juose teisiųjų ir neteisiųjų. Jie kelia gilesnius klausimus, į kuriuos nerandu atsakymų. Kodėl kova už vertybes tampa tų pačių vertybių paniekinimu? Kaip kaltinimo žodis virsta akmeniu, kuris žudo arba luošina žmones? Ir kaip suaugusiųjų karas veikia jo centre atsidūrusio vaiko sąmonę? Minėtoje pjesėje, nors ir parašytoje prieš daugelį metų remiantis kitokiais įvykiais, analizuojamas panašus visuomeninis fenomenas. Kitas klausimas, kaip jį mato spektaklio kūrėjai. Koks jų santykis su pjesės problematika ir kokias menines priemones jie renkasi?
 
Teatro visuomeninis angažuotumas neįsivaizduojamas be jam atsidavusių aktorių. Džiaugiuosi, kad Nacionaliniame dramos teatre tokių yra ne vienas. Žinoma, daug ką reiškia teatro trupę papildę nauji vardai, be kurių neįsivaizduočiau šiandieninio LNDT. Ir ypač be vieno didžiausių pastarojo meto atradimų – Mariaus Repšio. Manau, šio aktoriaus asmenybę atskleidė ne kritikų ir žiūrovų išliaupsintas Vandalo vaidmuo „Išvaryme“, o būtent Laurynas „Katedroje“.
 
Galiu suprasti apie „Katedrą“ rašiusiųjų priekaištus teatrui ir spektaklio kūrėjams dėl netinkamai parinktos pjesės, senamadiškos jos estetikos, – tai, kaip sakoma, skonio reikalas. Tačiau nesuprantu, kodėl liko nepastebėtas M. Repšio vaidmuo jame. Manau, tai vienas iš nedaugelio atvejų šiandieniniame mūsų teatre, kai aktoriaus prigimtis ir asmenybė formuoja spektaklio prasmes. Prasmes, kurios peržengia estetinius vertinimus. Režisierius Andrejus Tarkovskis yra sakęs, jog dažnai pamirštame, kad menas yra kažkas daugiau negu estetinis reiškinys – tai poelgis. M. Repšio sukurtas Laurynas, laužantis lietuvių istorinio herojaus vaizdavimo stereotipus, mums paprastai ir nesureikšmindamas sako tą patį.
 
Kasmet artėjant Teatro dienai kyla šurmulys dėl „Auksinių scenos kryžių“ komisijos vertinimų. Šįmet didžiausias akibrokštas – atsisakyta moteriškų vaidmenų atlikėjų nominacijų. Gal kai kurių komisijos narių žodžiuose, kad Lietuvos teatrų spektakliuose nebuvo ryškių įsimintinų moteriškų vaidmenų, ir yra tiesos, bet negaliu patikėti, kad jų neatsirado nors vienai iš dviejų kategorijų nominacijų. Seniai kalbama, kad Teatro dienos minėjimas vis labiau tampa ne teatralus vienijančia švente, bet varžybomis dėl apdovanojimų ir nugalėtojų paskelbimo ceremonija. Galima suprasti, kodėl teatrai, užuot suvažiavę į bendrą minėjimo vakarą, vis dažniau švenčia namuose. Tai rodo, kad su Teatro dienos minėjimu susieta „Auksinių scenos kryžių“ formulė nėra gyvybinga ir ją reikėtų taisyti, į pirmą planą iškeliant ne premijų teikimą, o šventinį renginio scenarijų. Jį galėtų papildyti apdovanojimams nominuoti Lietuvos teatrų spektakliai ir kūrybiniai susitikimai Nacionaliniame dramos teatre. Pats LNDT yra pasirengęs atnaujinti Teatro dienos šventės idėją. Ar tam pasirengusi Kultūros ministerija?
 
Seniai praėjo laikai, kai teatralų tikslai buvo bendri, kai jie kalbėjosi nevaržomi skirtingų požiūrių arba interesų. Šiandien kiekvienas veikia kas sau, paisydamas savų interesų. Yra grupių ar grupelių, formuojančių kokią nors konsoliduotą nuomonę (kartais tai jaučiu skaitydamas kolegų straipsnius), bet jos tarpusavyje nesišneka. Pastebiu tendenciją, kad spektaklių recenzijose dominuoja vertinimai, paremti rašančiųjų individualiu skoniu, o ne analitiniais argumentais. Ir pats vertinimas užgožia reiškinio analizę. Gilesnio kritinės minties diskurso stoka, deja, teatrą nuskurdina.  Bet gal nereikia dėl to apgailestauti. Viskas turi vykti natūraliai. Susidaro įspūdis, kad teatro gyvenime dabar vyksta kažkoks fermentacijos, tapsmo procesas. Ir tai teikia vilties.
 
 

 

„Katedra“. D. Matvejevo nuotr.
„Katedra“. D. Matvejevo nuotr.