Teatras

Aurimas Minsevičius

Pokalbis su menininku Dainium Liškevičium

Tai nebuvo perėjimas. Tiesiog eksperimentas, atsiradimas kitoje erdvėje. Net nepavadinčiau to atėjimu – veikiau apsilankymu, nes nemanau nuolat užsiimti scenografo veikla. Kadaise, senais laikais, turėjau keletą nedidelių projektų teatre, o dabar – keletą didesnių ir rimtesnių su Oskaru. Turiu galvoje „Dugne“ ir „Mirandą“. Tiesiog visą savo vizualiųjų menų dailininko patirtį panaudojau

Daiva Šabasevičienė

Debiutų festivaliui „Tylos!“ Vilniaus Mažajame teatre pasibaigus

Dainų spektaklis „Gaidos“, nors netrunka nė valandos, palieka solidaus kūrinio įspūdį. Tai konceptualus, iškalbingas ir energetiškai paveikus spektaklis. Tai, ką Valentinas Masalskis daro Klaipėdoje, jau tapo visos lietuvių teatrinės kultūros

Kristina Steiblytė

Pokalbis su choreografu Lloydu Newsonu

Nuolat metu iššūkį tam, kas tradiciškai apibrėžiama kaip šokis, t.y. tam, ką, atsižvelgiant į sudėjimą, svorį, amžių, galima šokti ir apie ką galima kalbėti. Turinys, o ne

Milda Brukštutė

Gintaro Varno spektaklis „Bakchantės“

Prieš premjerą kalbų apie Euripido pjesės „Bakchantės“ sudėtingumą tikrai netrūko. Tad peršasi mintis, kad baimė, jog pjesė šiandienos žiūrovų liks nesuprasta, ir paskatino režisierių apsistoti tik ties viena Dioniso, kaip gamtos dievo, puse. Kam jau kam, bet Gintarui Varnui toks

Austėja Adomavičiūtė

„Trio (Johanneso Brahmso, Roberto Schumanno ir Claros Schumann meilės istorija)“ Mažajame teatre

Režisierius pabrėžtinai įžemina istorinių menininkų asmenybes, nupūsdamas nuo jų romantizmo dulkes ir išryškindamas jų santykių buitiškumą. Būtent buitis ir šeimyninis gyvenimas čia tampa menininko genijaus naikinimo mechanizmu. Schumannui pamėginus nusižudyti ir atsidūrus psichiatrijos ligoninėje tarp jo žmonos Claros ir jauno kompozitoriaus Brahmso užsimezga

Daiva Šabasevičienė

Vytautas Šapranauskas (1958–2013)

Vytautas Šapranauskas – ir nepasiekiamas, neprieinamas, ir paprastas, net naivus, amžinąjį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ Chloinės-Genecho vaidmenį atliekantis aktorius su smilga dantyse – visiškas minoras: liūdnos akys ir labai švelnus vidus. „Aišku, kiekvieną personažą, kurį vaidini, savaip įsimyli, tačiau šis mano vaidmuo – iš tų išskirtinių, – apie šį vaidmenį (premjera 1994 m.) sakė Šapranauskas. – Vaidmenį kūrėme per repeticijas. Aš rodydavau viską, ką žinau iš žydų anekdotų, įvairiausių situacijų. R. Tuminas žiūrėjo ir sakė, ko reikia ir ko ne. Svarbiausia mums buvo situacija, kurią vaidinu taip, kaip joje elgtųsi žydas. Juk tą pačią istoriją galima papasakoti ir su gruzinišku, su ukrainietišku ir, beje, su lietuvišku akcentu. Kaip nori galima. Svarbu tik gerai papasakoti anekdotą. Juk ir kiekvieną spektaklį galima suvaidinti kaip anekdotą – labai trumpai. Ir tuo viskas išsakyta. Kodėl Chloinė-Genechas važiuoja į Vilnių? Lipa. Krenta. Vėl lipa – pagaliau įsiropščia. Kam jam ta kelionė? Nežinau. Beje, kodėl mes gyvename? Kodėl čia vaikštome? Kodėl mes, aktoriai, kiekvieną dieną

Daiva Šabasevičienė

„Gronholmo metodas“ Lietuvos rusų dramos teatre

Režisieriui jau antrą kartą Rusų dramos teatre pasiseka. Girgždantis, traškantis, šalčiu dvelkiantis šimtametis teatras, niekada nežibėjęs prašmatnia scenine įranga ar turtingais pastatymais, mielai kviečiasi režisierius. Jame pastaruoju metu telkiasi net kelios kartos talentingų aktorių. Be teatro veteranų šiandien ryškiausią poziciją užima

Rima Jūraitė

Spektaklio kūrėjų mintys prieš „Bakchančių“ premjerą

 

Euripidas buvo jauniausias graikų tragedijos klasikas, bet jo amžininkai kur kas labiau vertino kitų dviejų tragikų – Sofoklio ir Aischilo – darbus. Didžiojo pripažinimo Euripidas sulaukė helenizmo epochoje, o vėliau netgi buvo kaltinamas tuo, kad

Julija Vilkišiūtė

„Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Šaltis pasitinka dar žiūrovams besirenkant į salę. Prieš juos labai estetiškos, net kiek pedantiškos kapinės, už jų – pilkos ir blizgios it metalas užuolaidos (dailininkė Neli Ivančik), pro kurias galėtų išlysti net ir pati Sniego karalienė. Aktoriai sėdi sustingę kiekvienas ant savo antkapio, lyg būtų kapinių skulptūrėlės, rodosi, kad jiems net nereikia kantrybės laukiant, kol ateis laikas atgyti. Scenografija itin raiški. Antkapiai virsta

Ramunė Balevičiūtė

Nauji spektakliai Valstybiniame jaunimo ir Vilniaus mažajame teatruose

Beldžiu į stalą tris kartus, bet atrodo, kad teatro vaikams srityje ledai pajudėjo: viena po kitos „Lėlės“ teatre ir Menų spaustuvėje pasirodė tikrai dėmesio vertos premjeros, originalia iniciatyva pradžiugino „Lėlės“ teatro aktorės – su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru jos surengė teatralizuotą koncertą „Vėjo laiškai“. Praėjusį savaitgalį šią kraitelę papildė dar du nauji spektakliai vaikams: Valstybinis jaunimo teatras pakvietė į Evaldo Jaro režisuotą „Raganiukę“ pagal Otfriedą Preußlerį, o Vilniaus mažajame teatre antrąkart buvo suvaidintas Pauliaus Ignatavičiaus „Dostojevskis vaikams“. Galbūt pagaliau ir šioje teatro sferoje prasidės normalūs kūrybiniai ir gamybiniai procesai?

Evaldas Jaras pastaruoju metu, atrodo, visiškai atsidėjo teatro vaikams kūrybai. Teko skaityti, kad jis net