Teatras

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Spektaklis vaikams Kauno valstybiniame lėlių teatre

Režisierės Agnės Sunklodaitės spektaklyje „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje“ (pagal Liudviko Jakimavičiaus kūrinį tokiu pat pavadinimu) pasakojama apie tai, kaip Žiogas Zigmas su savo žiogų armija padeda kunigaikščiui Vytautui laimėti Žalgirio mūšį. Spektaklis ypatingai nenustebina, bet norėtųsi režisierę ir kitus kūrėjus pagirti už pastangas einant naujos sceninės kalbos link. Spektaklyje pasirinkta lietuviška pasaka pasakojama nestandartiškai, naudojant vaidinimą papildančias videoinstaliacijas, veiksmo metu bandant mažuosius žiūrovus įtraukti į vaidinimą – juos ne tik kalbinant tiesiogiai, bet ir naudojant „teatro teatre“ principą.

Daiva Šabasevičienė

Pokalbis su spektaklio „Kosmosas+“ kostiumų dailininke Sandra Straukaite

Sandra Straukaitė pastaruoju metu itin daug kuria teatrui. Dabar ji baigia drabužius spektakliui apie visatos stebuklus „Kosmosas+“, kurį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre repetuoja garsi danų menininkė Kirsten Dehlholm. Nors K. Dehlholm režisuoja spektaklius, operas, netradicinio formato teatro pastatymus ir performansus, skaito paskaitas, dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse, ji visada pabrėžia, kad yra dailininkė. Ką reiškia būti dailininke dailininko teatre? Apie tai ir apie kitus dalykus su Sandra Straukaite kalbasi Daiva Šabasevičienė.

Milda Brukštutė

Du Klaipėdos jaunimo teatro spektakliai

Po paskutinių Klaipėdos jaunimo teatro gastrolių Vilniuje paaiškėjo vienas dalykas – Valentino Masalskio suburtas kolektyvas vietoje anksčiau buvusio pavadinimo „Trupės P.S.“ gerokai tradiciškesnį pasirinko ne šiaip sau. Akivaizdu, kad statant spektaklius „Kita mokykla“ ir „Sudie, idiotai!“ iš anksto buvo apsispręsta nebetilpti į kūrybines paraštes ir tapti stropiais tikrojo teatro gamintojais – į viską, o ypač į save, žiūrėti kur kas rimčiau nei „Paukštyno bendrabučio“ premjeros laikais.

Viktorija Ivanova

Pokalbis su režisieriumi Miku Žukausku

Besimokydamas kino režisūros Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vienu metu ėmiau kiek praleidinėti paskaitas. Tuomet viena dėstytoja pareiškė, kad jei mano lankomumas bus toks ir toliau, mano ateitis – lėlių teatre. Likimo ironija, tačiau man labai maloni. Čia galima eksperimentuoti, darbuotojai labai palaiko. O į spektaklio premjerą tikrai pakviesiu ir tą dėstytoją. Be pykčio, su džiaugsmu, kurį jaučiu būdamas su lėlininkais. Ir dar norėčiau pridurti: žmonės, manantys, kad Vilniaus teatre „Lėlė“ spektakliai yra kuriami tik su lėlėmis ir tik vaikams, klysta.

Kristina Steiblytė

Premjera Nacionaliniame dramos teatre

Apie sudėtingesnes traumines patirtis kalbėti, sako, sunku, o kartais ir neįmanoma. Ne tik todėl, kad nesinori dar kartą susidurti su praeityje patirtu sukrėtimu, bet ir todėl, kad tai apskritai sunku prisiminti, nuosekliai papasakoti. Tad neretai stipresnių trauminių patirčių (išgyventų karų, trėmimų, susidūrimų su mirtimi) prisiminimai išreiškiami fragmentiška kalba arba pasitelkiant humorą. Galima paminėti, pavyzdžiui, fragmentiškus, sumontuotus, siurrealius ir ironiškus dadaistų darbus, kurtus po susidūrimo su karu ir visiškai nusivylus civilizacija, ar Balio Sruogos „Dievų mišką“, kur ironija, juokas padeda kalbėti apie išgyventus sunkumus.

Daiva Šabasevičienė

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Kita mokykla“

Aušra Kaminskaitė

Klausimai, kilę po Arvydo Lebeliūno spektaklio „Pabaigos pradžia“

Reklamuojant Arvydo Lebeliūno režisuotą spektaklį „Pabaigos pradžia“ buvo pabrėžta, kad po ilgos pertraukos pagrindinius vaidmenis Jaunimo teatro spektaklyje kuria bene didžiausios jo žvaigždės – Vidas Petkevičius, Dalia Brenciūtė, Antanas Šurna, Danutė Kuodytė ir kiti. Iš tiesų įdomu, kad senstančius ir pasiligojusius žmones vaidina aktoriai, jaunystėje kūrę ryškiausius savo vaidmenis tuose spektakliuose, dėl kurių prie kasos nusidriekdavo ilgiausios eilės (kai kurie paklausti, ar matė vieną ar kitą to laikotarpio spektaklį, išpučia akis ir sako: „Žinoma! Tuo metu buvo gėda būti jo nemačius!“).

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Edukaciniam teatro festivaliui Kaune pasibaigus

Ką teatras gali duoti šiandienos žmogui? Atsakymo į šį svarbų klausimą buvo bandoma ieškoti vasario 10–14 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre vykusiame edukaciniame festivalyje jaunimui „Nerk į teatrą“. Festivalio metu buvo galima kartu pašėlti su VDU vaidybos studentais, susipažinti su teatro erdvėmis, kuriose kasdien dirba ir kuria teatro menininkai, pamatyti užkulisius. Vieni įdomesnių renginių – diskusija su režisieriumi Artūru Areima apie tai, koks teatras yra reikalingas šiandien, bei kūrybinės dirbtuvės su aktoriais Vytautu Gasiliūnu, Jūrate Aniulyte, režisieriumi Gyčiu Padegimu ir kompozitoriumi Tomu Dobrovolskiu. Per dirbtuves buvo atliekami įvairūs vaizduotę, kūrybiškumą skatinantys pratimai, kalbama apie socialinių problemų sprendimą pasitelkus į pagalbą teatrą, lavinama atmintis, koncentruojamas dėmesys, medituojama ir susipažįstama su garsų specifika.

Milda Brukštutė

Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ Vilniaus mažajame teatre

 Grožis vis dėlto – skonio reikalas. Daug apie jį neprišnekėsi, o ir argumentų jo buvimo arba trūkumo įrodymui saujomis neprirankiosi. Arba galima šį žodį pakeisti kuo nors kitu, arba ne. Pavyzdžiui, dažnai sakoma, kad Vaižganto kalba graži, bet vietoj to galima sakyti vaizdinga, turtinga ir panašiai – tai ir yra jos grožio įrodymas. Grožio supratimas – gana išsemta tema, ir nieko naujo čia neverta ieškoti, o ir to, kas visiems žinoma, kartoti nederėtų. Tačiau niekaip negaliu nuo šio savaime dar nieko nereiškiančio būdvardžio atsitraukti, kai bandau įsigilinti į Gabrielės Tuminaitės režisuotas Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“.

Lina Klusaitė

Apie Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Jobo knyga“