Sandra Straukaitė pastaruoju metu itin daug kuria teatrui. Dabar ji baigia drabužius spektakliui apie visatos stebuklus „Kosmosas+“, kurį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre repetuoja garsi danų menininkė Kirsten Dehlhom. Nors K. Dehlholm režisuoja spektaklius, operas, netradicinio formato teatro pastatymus ir performansus, skaito paskaitas, dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse, ji visada pabrėžia, kad yra dailininkė. Ką reiškia būti dailininke dailininko teatre? Apie tai ir apie kitus dalykus su Sandra Straukaite kalbasi Daiva Šabasevičienė.
Ką Tau reiškia „Kosmosas+“? Kuo išsiskiria šis spektaklis, kuo jis yra naujas?
Kai buvau pakviesta bendradarbiauti, pirmiausia susipažinau su Kirsten Dehlholm kūryba. Man labai patiko jos darbų vizualioji pusė – kostiumai, jų formos, scenovaizdžiai, šviesa... Tuo metu tai pasirodė labai nauja. Kai pradėjom dirbti, supratau, kad jos kūrybos pagrindinis bruožas ir yra vizualioji kalba. Iki šiol teatre daugiausia dirbdavau su drama, su judesiu, kai didžiausias krūvis atitenka režisieriui, kuriančiam viso spektaklio dramaturgiją. O „Kosmose+“ daugiau veikia vizualinė kalba. Čia mažiau aktorių, režisūros, bet labai daug vaizdinių, suvokiamų „akimis“ – per spalvą, dėmes, dydį, mastelį. Ji iš tikrųjų daugiau dirba kaip dailininkė. Panašiai ir aš dirbu su kostiumais – yra spalva, forma, siluetas... Bet kad tai būtų pagrindinė režisūros savybė – man visiška naujiena.
Dažnai galvodavau, kodėl šviesos sprendimai negali būti kuriami nuo pirmųjų sceninių repeticijų? Kodėl tik paskutiniame etape įsitraukia šviesos, videoprojekcijų dailininkai? Lietuvoje šie darbai atliekami paskutinę savaitę, kai vyksta intensyvios repeticijos. Juk niekam nepakenktų, kad šie komponentai atsirastų iš pat pradžių. Atsiradus sceniniam apšvietimui, vaizdas labai smarkiai pasikeičia. Taip, įmanoma viską įsivaizduoti, ypač daug dirbant teatre. Bet tie, kurie dirba mažiau, daug ko negali nuspėti. Dirbant su šviesom nuo pat pradžių įmanoma pasiekti kur kas optimalesnį variantą.
Dabar aš einu į repeticijas ir stebiu, kas keičiasi, kaip juda, ką daro aktoriai. Antraip mano kostiumai gali būti netikslūs. Pavyzdžiui, žinodami, kad Filosofai sėdės, mes ir kostiumus primatuojame jiems sėdint ant kėdės. Juk svarbu, kaip kris klostės ir panašiai. Tai iš tiesų daug ką keičia: drabužis ant judančio ir ant sėdinčio žmogaus visai kitaip atrodo.
Iš kur vis dėlto šiame spektaklyje atsiranda tikroji dramaturgija?
Aišku, tai yra Kirsten Dehlholm didžioji vizija. „Kosmose+“ labai svarbi pati informacija: apie pasaulio atsiradimą, apie mikro- ir makro-kosmosą. Režisierės tikslas – kuo labiau sudominti kosmosu jaunus žmones. Pamenu savo pirmuosius pamąstymus apie begalines erdves, neturinčias ribų, tvorų. Tai bus labai gražus spektaklis: planetos, saulė... O tarp jų – žmogus, kuris taip pat yra labai gražus: mes juk irgi esame kosmoso dalis.
Dailininkė dailininkės teatre. Kaip jūs susiderinate?
Rodžiau savo darbus, ji sakė, kas jai patinka, labai tiksliai žinojo, ko nori. Piešiau, tikslinau, – taip ir gimė kostiumai. Iš pradžių įsivaizdavau, kad kostiumai ir daiktai turės būti labiau futuristiniai, o, pasirodo, ji labiau mėgsta natūralumą, ką aš taip pat mėgstu. Ji išsireikalavo, kad kostiumai nebūtų kaip fantazija, nes apie kosmosą kalbame esamuoju laiku.
Kiek kostiumo kūrimo procese dalyvauja gyvas kūnas? Ir bendresne prasme įdomu sužinoti, kaip kinta grožio samprata? Kokią įtaką Tau daro aktorius?
Į žmogų aš žiūriu kaip į atskirą asmenybę. Šiek tiek bandau jį patobulinti, bet naudoju jo fizines savybes. Niekada nesiekiau aktoriaus paslėpti po šarvais, formomis, maketais, kad galėčiau pati geriau „suskambėti“. Man svarbu, kad kostiumas šiek tiek „apgautų“ ir kartu kaip nors pakeistų aktorių. Aišku, svarbu ir tai, kad kostiumas būtų patogus.
Ką darai, kai aktorius prašo sukurti „gražų“ kostiumą?
Čia yra problema. Gerai, kad geri aktoriai to neprašo. Keista, kai to kartais prašo vyrai – ir jauni, ir vyresni. Nori būti gražūs. O mums svarbu, kad būtų įtikinama. Ir pagauti, ir pabrėžti, ir kartais sukontrastuoti su veiksmu... Kiekvienas spektaklis – naujas iššūkis, todėl labai įdomu dirbti, vyksta didelė kaita.
Kaip kostiumus derini prie scenovaizdžio?
Dermė turi būti. Iš pradžių su scenografais apsitariam, o vėliau dirbam. Man ypač patinka dirbti su Gintaru Makarevičiumi. Gal ir dėl to, kad mes vienos kartos. Scenografas turi būti ir konceptualus, ir išmanyti architektūrinius dalykus. Mano užduotis mažesnė. Aš užsiimu „mažąja architektūra“. Vienam žmogui labai sunku kurti viską. Kartais scenografai atsisako kurti kostiumus ir dėl to, kad reikia daug laiko viską suderinti su aktoriais, tiekėjais, siuvyklomis.
Kokios akimirkos sunkiausios?
Su daugeliu aktorių lengva dirbti, bet yra ir pretenzingų žmonių. Be to, prasideda įvairios priešpremjerinės baimės, panika, ir visa tai atspindi kostiumas. Tuomet sakoma: „Kostiumas blogas.“ Tai susiję su psichologija: kai aktorius jaučiasi nelabai tvirtai, jis kaltina kostiumą. Gerai, kai dailininkas moka įtikinti, o jei to nedaro, būna visko.
Kiek Tau svarbus režisierius? Esi dirbusi su pačiais skirtingiausiais.
Labai svarbus. Jis viskam vadovauja. Lietuvių teatras suformavo savo stilistiką ir panašu, kad mes vis norim iš jos išsiplėšti, tuo labiau kad šiais laikais durys atviros, ir visi prisigaudo įvairių pasaulių vėjų. Gal dėl to labai įdomu dirbti su Kirsten Dehlholm. Tai nėra psichologinis teatras, koks vyrauja pas mus ir dar labiau Rusijoje, kur nemažai buitiškumo.
Man labai įdomu dirbti su Jonu Vaitkumi, nes jis yra provokatorius, siekia išjudinti mąstymą. Savo ruožtu Oskaras Koršunovas yra geras vizualistas. Jis, kaip aš sakau, gera „kempinė“, moka į save sugerti visą aplinką: klauso pasiūlymų, prašo aktorių daug bandyti, moka atsirinkti būtent tai, kas tinka vienam ar kitam spektakliui, ir tai daro labai tiksliai.
Neseniai Šiaulių dramos teatre įvyko „Nebylio“ premjera. Kas buvo svarbu galvojant apie Vaižganto personažus?
Norėjau išryškinti lietuvio esmę. Mes su G. Makarevičiumi sutarėme, kad lietuvis yra milinis, medinis, kad jis nuo žemės – tikras. Scenovaizdis irgi minimalus, o kartu daugiaprasmis. Žinant režisierių J. Vaitkų buvo aišku, kad jis vis tiek padarys „kažką kitaip“. Jis visada atranda esmę ir užkabina aktualius dalykus. „Nebylys“ išėjo labai vizualus spektaklis.
Esi nemažai dirbusi užsienio teatruose. Kuo skiriasi Tavo darbo pobūdis Lietuvoje ir užsienyje?
Lietuvoje dirba daug profesionalių žmonių, išmanančių ne tik savo darbą, bet ir patį teatrą. Tai labai svarbu. Kituose teatruose kostiumus siuva taip pat geri siuvėjai, bet tas darbas vyksta daug sudėtingiau. Šalia savęs turėti profesionalus labai gerai: gali daugiau matuoti, keisti. Tik Lietuvoj dar nėra primatavimų sistemos. Vakaruose gauni lapą, kuriame surašyta, kada ir koks aktorius ateis. Lietuvoje tai reiškia – „kada nors užeis“. Ypač prieš premjeras, kai aktoriui neskiriama net penkių minučių prisimatavimui. Kartais nelieka laiko kostiumui, tarytum jis iš oro turėtų pasigaminti. Dėl to šiame darbe atsiranda nemažai streso daugeliui žmonių. Vakaruose gerbiamas kiekvieno žmogaus darbas. Tai priklauso nuo teatro pozicijos.
Tu lygiai prieš dvidešimt metų, 1994-aisiais, sukūrei pirmuosius spektaklius teatre (Hanso Christiano Anderseno „Šešėlį“, rež. Ignas Jonynas, „Šiaurės Atėnų“ teatras, ir „Labas Sonia, Nauji metai“ pagal Aleksandrą Vvedenskį, rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras). Nuo to laiko teatro nepalikai. Kodėl teatras tapo svarbus?
Man teatras įdomus. Teatras duoda daug dalykų – ir supratimo, ir galimybės įsigilinti į pačią įdomiausią medžiagą, įvairius dalykus. Visada mėgau į kostiumus įdėti šiek tiek ironijos. Šiandien gal net užmirštu ją. Reiktų prisiminti.
Kiek teatras keičia Tave kaip menininkę?
Man tai labai padeda: madai padeda teatras, o teatrui – mada. Teatre yra labai daug dalykų, kurie atveria kūrybą: daug eksperimento, vizualumo. Teatre viską gali daryti drąsiai, nebijodamas „žaisti“ ir su spalva, ir su forma. Jame daug įkvėpimo šaltinių. Statant spektaklius labai daug dalykų patiriu ir emociškai, ir psichologiškai. Visas šias „žinias“ apie žmogų aš vienaip ar kitaip panaudoju mados pasaulyje. Negaliu pasakyti, kas daugiau ko gauna. Man atrodo, nauda abipusė.
Sandra Straukaitė. P. Gasiūno nuotr.Scena iš spektaklio „Kosmosas+“. D. Matvejevo nuotr.Scena iš spektaklio „Kosmosas+“. D. Matvejevo nuotr.Scena iš spektaklio „Kosmosas+“. D. Matvejevo nuotr.Scena iš spektaklio „Kosmosas+“. D. Matvejevo nuotr.
