Jaunas kino režisierius Mikas Žukauskas kartu su bendraminčiais – dailininku Antanu Dubra ir kompozitoriumi Arturu Bumšteinu – suvienijo jėgas ir kuria spektaklį vaikams Milošo Macoureko pasakų motyvais. Kovo 15, 16 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ – spektaklio „Tiktaktika“ premjera. Įvairiaspalviai netikėčiausių pavidalų personažai atgyja sukompiliavus skirtingų čekų autoriaus Milošo Macoureko pasakų veikėjus į vieną istoriją.
Trumpame pokalbyje su Miku Žukausku bandome keliais štrichais nupiešti jo atsiradimo lėlių teatre eskizą.
Kaip Tavo kūrybiniame kelyje atsirado teatras „Lėlė“ ir kaip jame jautiesi?
Besimokydamas kino režisūros Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vienu metu ėmiau kiek praleidinėti paskaitas. Tuomet viena dėstytoja pareiškė, kad jei mano lankomumas bus toks ir toliau, mano ateitis – lėlių teatre. Likimo ironija, tačiau man labai maloni. Čia galima eksperimentuoti, darbuotojai labai palaiko. O į spektaklio premjerą tikrai pakviesiu ir tą dėstytoją. Be pykčio, su džiaugsmu, kurį jaučiu būdamas su lėlininkais. Ir dar norėčiau pridurti: žmonės, manantys, kad Vilniaus teatre „Lėlė“ spektakliai yra kuriami tik su lėlėmis ir tik vaikams, klysta.
Apskritai labai džiaugiuosi kūrybiniu procesu – seniai norėjau tokios patirties. Baigęs akademiją dirbau iš esmės tik su dokumentika ir videoprojekcijomis, buvau pasiilgęs darbo su aktoriais. O teatre dar teko pažinti ir dailininkų dirbtuves, sužinoti, kokios jos svarbios – esu dėkingas visiems teatre dirbantiems dailininkams, iš jų niekada negirdėjau žodžio „neįmanoma“, nors kartais juos netikėtai užpuolam naujomis idėjomis...
Tu ir vaikai: kaip esi susijęs su kūryba vaikams ir apie vaikus?
Spektaklis „Tiktaktika“ – pirmas mano, kaip profesionalaus režisieriaus, darbas su aktoriais. Kaip kūrėjas dar esu visai vaikas ir džiaugiuosi, kad savo kūrybinį kelią pradedu nuo spektaklio vaikams. Niekada neplanavau dirbti su vaikais ar kurti jiems. Bet paskutinius kelerius metus didžioji mano darbų dalis būtent su tuo susijusi: vedu kūrybines dirbtuves apie kiną moksleiviams, neseniai sukūriau dokumentinį filmą „Ūcia lylia“ apie vaikų auginimo tradicijas Lietuvoje. Filme pasakojama apie vaikų auginimą Lietuvoje nuo XIX a. pab. iki maždaug XX a. vidurio. Važinėjome po visą Lietuvą ir tiesiog kalbėjomės su žmonėmis, daugiausia senoliais, klausėmės jų pasakojimų, patirčių, šiuo atveju, vaikų auginimo tema. Tikimės filmą platesnei visuomenei pristatyti balandžio mėnesį.
O galiausiai – pasiūlymas kurti spektaklį vaikams. Nors tai ne kruopščiai apgalvotas pasirinkimas, o labiau susiklosčiusios aplinkybės, esu įsitikinęs, kad viskas mūsų gyvenime vyksta neatsitiktinai. Jau buvo pats metas padirbėti kuriant spektaklį su Antanu Dubra, spektaklio dailininku. Mes abu vienu metu buvome ypač susižavėję čekų animatoriaus Jano Švankmajerio darbais: jo filmų atmosfera, personažais, savitu siurrealistiniu pasauliu. Švankmajerio dėka atradome vienas kitą kaip galimus kūrybinius partnerius, ir kai jis gavo pasiūlymą kurti spektaklį vaikams „Lėlėje“, pasikvietė mane kaip režisierių.
Kaip atradote Milošą Macoureką ir jo pasakų motyvų bei veikėjų koliažą, kuriuo paremta spektaklio fabula?
Kurti spektaklį pagal Macoureko pasakas pasiūlė Antanas. Buvo be galo įdomu rinktis iš įvairiausių čekų autoriaus sukurtų siužetų, dėlioti mozaiką iš skirtingų pasakų personažų ir kurti vientisą istoriją. Pasakų personažai labai spalvingi ir charizmatiški, ką reiškia vien operų arijas dainuojantis vandens čiaupas, skraidantis kilimas, mergaitė su dviem galvomis, iš namų pabėgę makaronai ir taip toliau... Manau, vaikams svarbu matyti kasdienybėje veikiančius daiktus, buities detales per macourekiškos fantazijos prizmę. Tai lavina ir jų pačių kūrybingumą bei vaizduotę.
Iš kur atsirado čekų autoriaus pasakose nefigūruojantis „Tiktaktikos“ pavadinimas?
„Tik tak“ – be abejo, labiausiai su laikrodžiu susiję garsai, o žadintuvas yra pagrindinis šio spektaklio veikėjas. Tiksėjimas ir skambėjimas – tai laikrodžio gyvenimo tikslas ir misija. Bet daiktai gyvena savo gyvenimą, o žmonės savo – nelabai jiems patinka anksti keltis, o už tai atsako... Aišku kas – žadintuvas. O žadintuvas, kaip ir bet kas, išmuštas iš savo šventos misijos vykdymo, imasi taktikų. Laikrodžio taktika yra tik-tak-tika.
