Teatras

Milda Brukštutė

Antono Čechovo „Vyšnių sodas“ Jaunimo teatre

Režisierius Algirdas Latėnas vėl (jau ketvirtą kartą) ėmėsi Antono Čechovo dramaturgijos. Prisiminus kad ir nuostabiąją Aušros Pukelytės Sonią šio režisieriaus spektaklyje „Dėdė Vania“, tai atrodė visai neblogas, o ir šio teatro aktoriams nemažai žadantis sumanymas. Vis dėlto šiame tekste norėtųsi pasiaiškinti, kodėl naujausiame režisieriaus spektaklyje „Vyšnių sodas“ nebuvo dėmesį prikaustančių vaidmenų. Kodėl tragiškiausioje scenoje, kai Viktorija Kuodytė sako paskutinį dvarininkės Liubovės Andrejevnos Ranevskajos monologą, pirmoje eilėje suskambus telefonui ir, negana to, pasigirdus „alio“, žiūrovų salėje nuskambėjo ne koks nors priekaištingas atsidūsėjimas, o gana supratingas juokas.

Audronis Liuga

Nustebino ir suglumino kino kritiko Lino Vildžiūno replika „Grafomanijos legitimacija“ apie spektaklį „Mūsų klasė“, publikuota „7 meno dienose“, ir vėlesnis jo interviu, paskelbtas „Lietuvos ryte“. Nustebino ne kritiko nuomonė apie spektaklį – ją gerbiu kaip vieną iš skirtingų nuomonių, lydėjusių lietuviškąją „Mūsų klasės“ premjerą, – bet pateikti argumentai. Ir nors replika buvo adresuota spektaklio režisierei Yanai Ross bei jos darbą įvertinusiai „Auksinių scenos kryžių“ komisijai, ją suprantu ir kaip iššūkį Nacionaliniam dramos teatrui, išleidusiam ir rodančiam, kritiko nuomone, vertybiniu požiūriu ne tik abejotiną, bet net reakcingą spektaklį. Formuodamas šio teatro meninę programą, pasiūliau Y. Ross statyti „Mūsų klasę“. Todėl dabar, prisiimdamas atsakomybę už rezultatą, noriu pateikti savo nuomonę.

Daiva Šabasevičienė

Pokalbis su dramaturge ir režisiere Saara Turunen

Balandžio 24 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje įvyks pjesės „Sudužusios širdies istorija“ („Broken Heart Story“) premjera. Jos autorė ir režisierė – Saara Turunen (g. 1981). Baigusi Helsinkio teatro akademiją, jaunoji kūrėja šiuo metu dirba kaip dramaturgė ir teatro režisierė įvairiose Suomijos ir kitų šalių scenose. S. Turunen garsėja tiesmuku, kartais net stačiokišku stiliumi, o labiausiai ją dominančius dalykus – moteriškumą, seksualumą ir meną – analizuoja savotiška ir provokuojančia teatrine kalba. Jos pjesėse puikiausiai dera žaismė ir agresija, tame pačiame laike ir erdvėje susiduria fantastiškas pasakų ir sintetinis šiuolaikinės populiariosios kultūros pasauliai. S. Turunen kūryba gali vienu metu žavėti ir erzinti, nes poetiniai įvaizdžiai pjesėse neretai perteikiami kasdieniška ir net šiurkščia kalba.

Linas Vildžiūnas

„Auksinį scenos kryžių“ geriausiai metų režisierei teatrologų komisija šiemet skyrė Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasę“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastačiusiai Yanai Ross, ir tai nori nenori verčia kelti klausimą apie teatro kritikos profesinį prestižą bei atsakomybę. Komisijos sprendimas – tai ne pavienio kritiko nuomonė, ne jo subjektyvios simpatijos ar antipatijos, tai oficialus valstybinis įvertinimas, kuriuo galima mojuoti kaip pergalės vėliava.

Helmutas Šabasevičius

„Kosmosas+“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje

Agota Stašytė

 

„Kosmosas+“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje

 

Kovo 21 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre atsivėrė kosminė erdvė: „Didysis sprogimas šeimai – spektaklis apie Visatos stebuklus“. Režisierė Kirsten Dehlholm kartu su savo komanda naktinį dangų įrašė žiedais uždaroje patalpoje. Ausį kutenant garso bangoms, švytinčios „Kosmoso+“ žvaigždės, planetos, asteroidai ir niekas akinte akino. Didžiulė pasaka, pilna kvantinių fluktuacijų ir iškreipto erdvėlaikio, pasekta kaip paskaita su gausybe vaizdų ir faktų Hotel Pro Forma planetariume.

Milda Brukštutė

Teatro dienai atėjus

Supratusi, kad su pokštais nieko nebus, tikėjausi atsispirti nuo Kirsten Dehlholm režisuoto spektaklio „Kosmosas+“, nes jis – viena paskutinių, o ir nemažai žadanti šiuo metu pasirodžiusių premjerų. Po šio reginio, kadangi jau buvau nusprendusi neburbėti, pamaniau, kad vis dėlto geriau paieškosiu šventiškų idėjų ore, tikėdamasi, kad anuo reikalu pasirūpins kokie nors kosmoso arba vaikų teisių gynėjai

Kristina Steiblytė

Mintys po „Linksmosios Einšteino laboratorijos“

Nors premjera įvyko dar vasarą, spektaklį „Linksmoji Einšteino laboratorija“ Lietuvos rusų dramos teatre pavyko pamatyti visai neseniai. Vaikams pasakojama apie fiziką, o pagrindinis veikėjas čia (akivaizdu!) – Albertas Einšteinas. „Linksmoji Einšteino laboratorija“ mintis galėjo pasukti įvairiomis kryptimis. Pavyzdžiui, apie pasikliovimo technologijomis ir vaizduote santykį. Apie žmonijos istorijai svarbius obuolius (pradedant tuo, kurį paragavus buvo lemta išsikraustyti iš rojaus, ir baigiant taip pat prakąstu, puošiančiu ne vieną kompiuterį). Apie mokslo ir religijos santykį: veikti kartu ar vienam prieš kitą. Apie teatrą vaikams apskritai. Arba apie naująjį, šiuolaikinį lietuvių cirką.

Kora Ročkienė

Rimo Tumino „Nusišypsok mums, Viešpatie“

(...) Akmentašio Efraimo Dudako sūnus suimtas Vilniuje – jis šovė į generalgubernatorių. Tai nieko neįprasto, juk Rusijos imperijoje 1900-ieji ir į gubernatorius šaudo daugelis. O Šmulės Senderio – Efraimo kaimyno iš vieno Lietuvos miestelio – sūnus išvyko į Ameriką ir ten jis, baisu pasakyti, turi automobilį! Tik jo vaikų vardai keisti – Džordžas ir Eva. Namo jis beveik nerašo. O vargeta Avneris Rozentalis neturi vaikų ir jo protas nusilpo: kadaise Rozentalis turėjo bakalėjos parduotuvę, razinų ir cinamonų kvapas penktadieniais sklandė virš miestelio. Bet jo parduotuvė sudegė.

Sigita Ivaškaitė

Vilniaus teatro „Lėlė“ premjera „Tiktaktika“

Visada žinojau, kad su žadintuvais pyktis neverta. Visuomet buvau ir esu linkusi išklausyti jų skambėjimo iki galo, kartais jiems net atsibosta groti ir nutyla patys. Taip visi galime dirbti savo darbą: žadintuvai žadinti, o aš miegoti. Neslėpsiu, yra tekę kelis kartus pakelti ranką prieš uoliai skambėjusį budintoją, na, bet kam nepasitaiko...