7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Besibaigianti Jaunimo teatro jaunystė

Klausimai, kilę po Arvydo Lebeliūno spektaklio „Pabaigos pradžia“

Aušra Kaminskaitė
Nr. 7 (1068), 2014-02-21
Teatras
Vidas Petkevičius, Dalia Brenciūtė. S. Sirutavičiaus nuotr.
Vidas Petkevičius, Dalia Brenciūtė. S. Sirutavičiaus nuotr.

Reklamuojant Arvydo Lebeliūno režisuotą spektaklį „Pabaigos pradžia“ buvo pabrėžta, kad po ilgos pertraukos pagrindinius vaidmenis Jaunimo teatro spektaklyje kuria bene didžiausios jo žvaigždės – Vidas Petkevičius, Dalia Brenciūtė, Antanas Šurna, Danutė Kuodytė ir kiti. Iš tiesų įdomu, kad senstančius ir pasiligojusius žmones vaidina aktoriai, jaunystėje kūrę ryškiausius savo vaidmenis tuose spektakliuose, dėl kurių prie kasos nusidriekdavo ilgiausios eilės (kai kurie paklausti, ar matė vieną ar kitą to laikotarpio spektaklį, išpučia akis ir sako: „Žinoma! Tuo metu buvo gėda būti jo nemačius!“). Naujausia Jaunimo teatro premjera nesurinko pilnos salės ir priminė ne kartą girdėtą klausimą: ar šis teatras vis dar yra jaunimo? Ir kas čia turėtų būti jaunas – vaidinantys aktoriai ar besilankanti publika?

Spektaklis, pastatytas pagal kanadiečių dramaturgo Aarono Bushkowskio pjesę „Nepažįstami tarp mūsų“, pristatytas kaip kūrinys apie Alzheimerio liga sergančius žmones ir jų artimuosius. Nors panaudota tokia aktualija kaip Alzheimerio liga, tai galėjo būti ir kita sunkesnė senatvės forma. Siaurąja prasme tai pasakojimas apie du žmones, kurie dėl ligos nebeprisimena vienas kito ir susitikę vis susipažįsta iš naujo, bet myli vienas kitą, nes jausmai, nepaisant užmaršties, išlieka. Tikrieji spektaklio konfliktai išryškėja sergančių tėvų ir juos globojančių vaikų santykiuose – įdomu tai, kad Alzheimerio pasekmės tik inspiruoja konfliktus, kurių priežastys būna visai kitos, glūdinčios ankstesniuose įvykiuose ir patirtose traumose. Tad šio spektaklio tematika nesiskiria nuo daugelio kitų, pasakojančių apie meilę ir žmonių santykius.
Tai aktorinio teatro spektaklis, bet daugumos personažų linijos atrodo visiškai lygios – jų sceniniuose gyvenimuose neįvyksta ryškių posūkių ir personažams nėra kaip keistis. Scenos veiksmas paremtas ne tiek žmonių dramomis, kiek atmosferos kūrimu. Grojant romantiškai muzikai, aktoriai žaidžia su gėlių žiedais bei popieriniais laiveliais ilgame vandens akvariume scenos priekyje ir kalba ilgesingai žvelgdami į tolį – ir taip didžiąją spektaklio dalį. Antroje dalyje išryškėja, kad scenos jungiamos be aiškaus principo (tiesiog užgęsta šviesa ir pasikeičia aktoriai), viskas greičiausiai eina taip, kaip sudėliojo dramaturgas – truputį to, truputį ano, na, ir dar šito. Tai ne tik blaško, bet ir leidžia keliskart pagalvoti, kad vyksta paskutinė spektaklio scena. Taip spektaklis lieka teksto iliustracija, netapdamas savarankišku konceptualiu kūriniu.
Tiesa, čia susiformuoja du poliai. Vienas jų – tai sanatorija, kurioje gydomi ligoniai. Joje leidžiama gyventi taip, kaip tik norisi, neneigiama nė viena ligonio fantazija, o vienintelė prievarta yra ta, kad negali išeiti kada panorėjęs. Tačiau galiausiai nė vienas iš ten išeiti ir nebenori (tai kiek primena Grigorijaus Gorino „Svifto namus“, kai uždara bendruomenė gyvena pagal savo susikurtas taisykles, nepaisydami pasaulio logikos, ir tai daro sėkmingai). Antrasis polis – tai sergančių žmonių artimųjų pasaulis, vadinamoji „laisvė“, kurioje jie iš tiesų yra suvaržyti taisyklių ir reikalauja to paties susivaržymo iš kitų. Priešprieša kuriama ir per skirtingus vaidybos principus, kuriais remiasi personažų kategorijos – „sveikieji“ žmonės kuriami remiantis grynai psichologine vaidyba, o sanatorijos gyventojai yra kiek pašaržuoti, tiksliau – jų ligos iliustruojamos „paspaudžiant“ tam tikrus bruožus. Ši priešprieša tampa nesusišnekėjimo priežastimi, tačiau konfliktai lieka dramaturgijos lygmenyje – neaišku, ko tiksliai vieni iš kitų nori šie žmonės, tiesiog parodoma, kad „būna tokių, o būna ir kitokių“.
Kodėl prisiminiau klausimą apie Jaunimo teatro jaunystę? Šis spektaklis patvirtina, kad jos šiame teatre lieka vis mažiau. Kažin ar jaunimą sudomins spektaklis apie vyresnių žmonių istorijas. Stebint susirinkusius žiūrovus akivaizdu, kad publikos amžiaus vidurkis čia yra apie 40 metų – galbūt dauguma žmonių ateina prisimindami savo jaunystę. Čia pat norėtųsi paminėti, kad į vieną ryškesnių ir jaunatviškesnių Jaunimo teatro spektaklių – Agniaus Jankevičiaus „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų“ – susirenka ne itin daug žiūrovų. Ir dar – bėda ta, kad jaunųjų teatro aktorių kartoje kol kas nesimato aiškių pretendentų pakeisti ryškiausias vyresnės ir vidurinės kartos „žvaigždes“, kurios, tikėtina, kol kas yra vienas svarbiausių teatro lankomumo garantų.
Greičiausiai šis spektaklis, kaip ir dauguma kitų šio sezono Jaunimo teatro premjerų, taps nesužibėjusia ir niekuo neišsiskiriančia repertuaro dalimi.

 

Vidas Petkevičius, Dalia Brenciūtė. S. Sirutavičiaus nuotr.
Vidas Petkevičius, Dalia Brenciūtė. S. Sirutavičiaus nuotr.
Dalia Brenciūtė, Antanas Šurna. S. Sirutavičiaus nuotr.
Dalia Brenciūtė, Antanas Šurna. S. Sirutavičiaus nuotr.
Vidas Petkevičius, Aldona Bendoriūtė. S. Sirutavičiaus nuotr.
Vidas Petkevičius, Aldona Bendoriūtė. S. Sirutavičiaus nuotr.