Nerti į teatro gelmes

Ką teatras gali duoti šiandienos žmogui? Atsakymo į šį svarbų klausimą buvo bandoma ieškoti vasario 10–14 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre vykusiame edukaciniame festivalyje jaunimui „Nerk į teatrą“. Festivalio metu buvo galima kartu pašėlti su VDU vaidybos studentais, susipažinti su teatro erdvėmis, kuriose kasdien dirba ir kuria teatro menininkai, pamatyti užkulisius. Vieni įdomesnių renginių – diskusija su režisieriumi Artūru Areima apie tai, koks teatras yra reikalingas šiandien, bei kūrybinės dirbtuvės su aktoriais Vytautu Gasiliūnu, Jūrate Aniulyte, režisieriumi Gyčiu Padegimu ir kompozitoriumi Tomu Dobrovolskiu. Per dirbtuves buvo atliekami įvairūs vaizduotę, kūrybiškumą skatinantys pratimai, kalbama apie socialinių problemų sprendimą pasitelkus į pagalbą teatrą, lavinama atmintis, koncentruojamas dėmesys, medituojama ir susipažįstama su garsų specifika.

 

Dirbtuvių renginiai buvo labai įdomūs, naudingi, ne veltui jaunimas aktyviai dalyvavo ir nebijojo kalbėti apie save. Tokie festivaliai kaip šis tikrai reikalingi, nes skatina jaunus žmones suprasti ir pamilti teatro meną. Taip pat tokias dirbtuves reikėtų rengti mokyklose, taip būtų galima spręsti patyčių ir daugelį kitų opių problemų.

Festivalyje parodyti Kauno publikai nematyti kūriniai – Klaipėdos universiteto choreografijos absolventų kartu su „PADI DAPI Fish“ šokėjais kurtas šokio spektaklis „Akvariumai“, taip pat du LMTA ketvirto kurso vaidybos studentų vaidinimai „Trys seserys“ ir „Dekameronas“ (dar parodytas naktinis A. Areimos „Plėšikų“ seansas). Daugiausia darbo juose įdėjo į teatro meno subtilybes dar tik pradėję gilintis jauni žmonės ir būtų neteisinga šiuos darbus vertinti itin griežtai.

 

„Akvariumai“ (choreografė Aušra Krasauskaitė) – netradicinis šokio spektaklis. Atlikėjai pasirinko netradicinę erdvę – pirmame stiklinio pastato (Bokšto, Kęstučio g. 86) aukšte įsikūrusio „Sofa Travel“ biuro patalpas. Vaidinimą galėjo stebėti visi, kas tik nori, spektaklis buvo puikiai matomas iš lauko pusės. Biuras jame virsta savotišku žmonių akvariumu. Siužetas, jei taip galima pavadinti, gana paprastas: vaizduojamas kasdienis biuro darbuotojų gyvenimas, jų mechaniški, diena iš dienos atsikartojantys judesiai, vieną dieną suvokiant, kad kažkas blogai. Šokėjai Darius Bartulis, Dovilė Binkauskaitė, Urtė Bareišytė, Auksė Mikalajūnaitė, Mantas Černeckas šiuos biuro-akvariumo „gyventojus“ įkūnija kalbėdami šiuolaikinio šokio kalba. Išoriškai atrodantys vienodai, it belytės būtybės, jie sulėtintai juda tarsi robotai nuo vieno darbo stalo prie kito. Komunikacija tarp jų tokia pat mechaniška, o jei ir gimsta kažkoks šiltesnis bendravimas, jis greit „ištirpsta“ bejausmėje, dirbtinėje aplinkoje.

 

Antroje spektaklio pusėje veikėjai, tai suvokdami, bando išsivaduoti iš šios juos įkalinusios aplinkos. Jie pradeda judėti laisviau, griauti (tiesiogine to žodžio prasme) biuro interjerą, vartyti stalus, mėtyti į orą tvarkingai sudėtų popierių pluoštus, versti žemėn spausdintuvus, kompiuterių monitorius, klaviatūras ir kitus daiktus. Šios „žuvytės“ pradeda šėlti ir blaškytis vis atsitrenkdamos į stiklines sienas. Matant šį vaizdą darosi kiek nejauku, nes ištirpsta realybę ir fikciją skirianti ir taip šiame kūrinyje trapi linija, lieka neaišku, ar šokėjai svaido išties šiam konkrečiam biurui priklausančią techniką, ar tai tik butaforiniai seniai nebenaudojami daiktai. Antra, veiksmą stebint anapus šio biuro stiklinių sienų ir kvėpuojant grynu oru, tampa nejauku žiūrėti, kaip veikėjai, žvelgdami tau į akis pagalbos prašančiu žvilgsniu, ima rankomis daužyti stiklą.

 

„Akvariumuose“ plėtojama nepatogi tema labiausiai paveikia ne dėl šokėjų gerai atlikto darbo, o dėl vaidinimui pasirinktos tikro biuro erdvės. Jeigu reikėtų spektaklį perkelti į teatro sceną, vargu ar kūrėjų siunčiama žinutė nepasiektų adresatą, nes susidurtų su teatrine fikcija. O kai akvariumas virsta ne tik biuro, bet ir kitų erdvių, galiausiai kai kurių emocijų metafora, ji kur kas efektyviau pasiekia žiūrovus.

 

Kituose dviejuose spektakliuose buvo įdomu stebėti, kaip gana skirtingus vaidmenis atlieka tie patys LMTA studentai. Kursui vadovavo ir diplominį spektaklį „Trys seserys“ režisavo LMTA docentas Aidas Giniotis. Kurso pedagogai: Ieva Stundžytė ir Agnius Jankevičius. Jauniesiems aktoriams pavyksta atskleisti savo personažų charakterius, perteikti norimas pasakyti esmines mintis bei išlaikyti žiūrovų dėmesį. Pjesę bandyta šiek tiek interpretuoti: nėra kai kurių personažų, kai kurie dialogai patrumpinti, sukeisti vietomis. Scenos centre stovi tik senas fortepijonas, virstantis funkcionalia dekoracija: už jo kartais „pasislepia“ aktoriai, padedami sceniniai daiktai, juo grojama, ant jo ir sėdamasi, užlipama, taip pat jis virsta ir jauniausios sesers Irinos išsakytų žodžių – „mano siela kaip brangus fortepijonas, kuris užrakintas, o raktas pamestas“ – atspindžiu. Be to, fortepijonas tampa vieninteliu muzikos šaltiniu.

 

Bandyta pjesę ir šiek tiek sušiuolaikinti, aktoriai neišeina į užkulisius, o atsisėda ant abiejose scenos pusėse sustatytų kėdžių. Jie stebi scenoje vaidinančius kolegas, todėl į juos norisi žvelgti kaip į aktorius, o ne personažus. Kai kurios mizanscenos kelia asociacijas su kitų Lietuvos teatro režisierių spektakliais, pastatytais pagal šią ar kitas Čechovo pjeses. Tačiau tiek siekis šią pjesę perteikti naujai, tiek dabarties atspindžiai spektaklyje yra labai minimalūs, neparodant, kaip patys aktoriai regi šią pjesę savo kartos akimis.

 

Turint galvoje, kad tai diplominis darbas, aktoriai spektaklyje tiesiog atskleidžia tai, ką jie išmoko per studijas – įsijausti į vaidmenį, mokėti komunikuoti su žiūrovais, su kolegomis bei jų personažais, atskleisti daugiasluoksnę Čechovo pjesės tematiką. Jauniesiems aktoriams pavyksta atverti Čechovo pjesėms būdingą draminį psichologizmą, kai vaizduojamas „apnuoginto nervo“ žmogus, parodomas jo dvilypumas. Pjesė itin dėkinga siekiant atskleisti, kaip aktoriai moka perteikti skirtingas emocijas: džiaugsmą ir liūdesį, taurumą ir primityvumą, meilęir neapykantą, nuoširdumą ir veidmainystę, viltingą susitikimo akimirką ir gniuždantį išsiskyrimą.

 

Išsiskyrė Andrejaus Prozorovo ir Mašos personažai. Manto Zemlecko Andrejus spektaklio pradžioje yra svajojantis, jo akyse žiba viltis, jis trokšta būti mokslininku, profesoriumi. Tačiau kai veda Natašą (Severina Špakovska), šios svajos po truputį dūžta, šeimyninis gyvenimas jį nuvilia, jis prasilošia, užstato savo ir seserų namą, pradeda gerti, jo akys apsiblausia. Eglės Grigaliūnaitės Maša, pamilusi papulkininkį Veršininą (Vaidas Maršalka), išlaisvina viduje giliai paslėptą gyvenimo džiaugsmą. Atrodo, tiek nedaug tetrūksta iki visiškos laimės, tačiau likimas juodu išskiria, Maša kenčia. Aktoriai įtikinamai ir gyvai perteikia vidinius veikėjų pokyčius.

LMTA ketvirto režisūros kurso studentės Eglės Kižaitės režisuotas „Dekameronas“ pagal Giovanni Boccaccio – visiškai kitoks kūrinys, tad įdomu buvo stebėti, kaip „Trijose seseryse“ suvaidinę tokius dramatiškus, „sunkius“ vaidmenis tie patys aktoriai šioje komedijoje virsta linksmintojais. Trumpame spektaklyje papasakojamos kelios meilės istorijos. Paprastai, tačiau itin komiškai. Scenoje nėra jokių dekoracijų, tik balta širma, prieš kurią yra suvaidinama vis kita scena. Grodami ir dainuodami istorijas pasakoja trys meilės angelai.

 

„Dekamerone“ didžiausią įspūdį palieka tie patys aktoriai – Mantas Zemleckas, suvaidinęs vieną iš Amūrų, ir Eglė Grigaliūnaitė, įkūnijusi vienuolę motinėlę. Pagyrimo verti ir Dano Kamarausko aktoriniai sugebėjimai – jo personažai išties juokingi.

 

Kodėl, kaip yra klausiama „Trijose seseryse“, mes, vos pradėję gyventi, pasidarome nuobodūs, pilki, neįdomūs, tinginiai, abejingi, nenaudingi, nelaimingi?.. Teatras reikalingas tam, kad mums primintų šiuos esminius žmogiškos būties klausimus.