7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatras

Daiva Šabasevičienė

1991-ųjų sausis teatre

„Barikados“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje

Vasario 21 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio „Barikados“ premjera. Tai jaunų menininkų kūrinys bandant suprasti, kaip kalbėti apie 1991 metų sausio įvykius Lietuvoje. Spektaklio kūrėjai – dramaturgai Goda Dapšytė, Jānis Balodis, režisierius Valteris Sīlis ir dailininkė Ieva Kauliņa, – susipažino Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro kartu su kitų šalių partneriais surengto tarptautinio Baltijos ir Šiaurės šalių jaunųjų menininkų seminaro „BaNd“ renginiuose. Lietuvos nacionalinis dramos teatras pakvietė juos bendradarbiauti įgyvendinant jų kūrybinį sumanymą. Kalbamės su būsimo spektaklio autoriais.

„Barikadų“ kūrėjai prie Seimo 2013 m. vasarą
„Barikadų“ kūrėjai prie Seimo 2013 m. vasarą
Vilmantas Juškėnas

Sėkmės formulės paieškos

Festivalio „Kitoks teatras vaikams“ įspūdžiai

Sausio viduryje „Menų spaustuvėje“ vėl šurmuliavo tarptautinis festivalis „Kitoks teatras vaikams“. Ketvirtus metus organizuojamas renginys žiūrovus dar kartą pakvietė į multimedijos technologijų, šokio, lėlių ir objektų teatro prisodrintų spektaklių fiestą, edukacines dirbtuves, susitikimus su kūrėjais. Nors poros paskutinių spektaklių nepavyko pamatyti, atrodo, festivalis praėjo gana sėkmingai ir pristatė keletą spektaklių, atskleidusių intriguojančius šiandienio teatro vaikams ir jaunimui ieškojimus.

„Ponas Satie – pagaminta iš popieriaus“. D. Matvejevo nuotr.
„Ponas Satie – pagaminta iš popieriaus“. D. Matvejevo nuotr.
„Pašalietis“. D. Matvejevo nuotr.
„Pašalietis“. D. Matvejevo nuotr.
Milda Brukštutė

Tuščios emocijos

Spektaklis „Paprastos beprotybės istorijos“ Klaipėdos dramos teatre

Įvairiausios beprotybės kas dieną aplanko daugybę namų. Ten, kur žmonės bendrauja, kur esama kaimynų, meilės nuotykių ar šeimyninių konfliktų, visuomet yra iš ko pasijuokti. Ne veltui ši mintis skamba ganėtinai banaliai – ji ir yra banali. Juk, tiesiai šnekant, dažniausiai tai visai ne beprotybės, o paprasčiausi buities nuotykiai. Istorijos apie juos, kaip ir anekdotai, labai praverčia tam, kuris moka jas pasakoti ir leidžia laisvalaikį su ne itin pažįstamais žmonėmis. Na, o jeigu tokios istorijos per intymios, o kompanijoje ne paaugliai, tuomet jos labiau tinkamos kinui ar teatrui, t. y. anonimiškesniam pasakotojui ir anonimiškesnei auditorijai.

„Paprastos beprotybės istorijos“. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr. Donatas Žilinskas, Marius Pažereckas, Simona Šakinytė
„Paprastos beprotybės istorijos“. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr. Donatas Žilinskas, Marius Pažereckas, Simona Šakinytė
Ramunė Balevičiūtė

Neįvykęs pokalbis

Federico García Lorcos „Kruvinos vestuvės“ Vilniaus mažajame teatre

Anksčiau skirtinguose teatruose statyti Pauliaus Ignatavičiaus spektakliai jau spėjo jam sukurti vieno savičiausių jaunų režisierių reputaciją. Spektakliai pagal Kafkos kūrinius, taip pat Ewaldo Palmetshoferio „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ pastatymas liudijo ypatingą režisieriaus jautrumą šiuolaikinio jauno žmogaus jausenai – jo nerimui, vienatvei, neapibrėžtumui. Šiuos jausmus ir būsenas Ignatavičius panardindavo į paveikią, šalčiu ir paslaptingumu dvelkiančią atmosferą.

Scena iš spektaklio „Kruvinos vestuvės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kruvinos vestuvės“. D. Matvejevo nuotr.
Inga Burneikaitė-Tuminienė (Tarnaitė), Indrė Patkauskaitė (Jaunoji). D. Matvejevo nuotr.
Inga Burneikaitė-Tuminienė (Tarnaitė), Indrė Patkauskaitė (Jaunoji). D. Matvejevo nuotr.
Kristina Steiblytė

Miltinis pro domino akinius

Antono Čechovo „Žuvėdra“ Juozo Miltinio dramos teatre

Išvados prašosi būti išsakytos pačioje teksto pradžioje. Taigi, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre po šešiasdešimties metų vėl pastatyta Antono Čechovo „Žuvėdra“. Šį kartą jokių skandalų nebus. Žiūrovai žiūrės, kritikai kritikuos, o spektaklis ilgainiui tyliai numirs, taip nieko gero ir neišprovokavęs.

Scena iš spektaklio „Žuvėdra“. Nuotrauka iš J. Miltinio teatro archyvo
Scena iš spektaklio „Žuvėdra“. Nuotrauka iš J. Miltinio teatro archyvo
Scena iš spektaklio „Žuvėdra“. Nuotrauka iš J. Miltinio teatro archyvo
Scena iš spektaklio „Žuvėdra“. Nuotrauka iš J. Miltinio teatro archyvo
Scena iš spektaklio „Žuvėdra“. Nuotrauka iš J. Miltinio teatro archyvo
Scena iš spektaklio „Žuvėdra“. Nuotrauka iš J. Miltinio teatro archyvo
Kora Ročkienė

Užstalės pjesė

Majakovskio teatre – spektaklio „Kantas“ premjera

 

Gruodžio pabaigoje Maskvos Vladimiro Majakovskio teatre įvyko spektaklio pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Kantas“ premjera. Režisierius Mindaugas Karbauskis savo žiūrovus pavertė filosofo užstalės dalyviais. Naują pastatymą recenzavo ne vienas rusų leidinys, dauguma atsiliepimų buvo teigiami ar net liaupsinantys. Skaitytojų dėmesiui pateikiame šiek tiek su jais disonuojančią jauno kritiko Glebo Sitkovskio nuomonę, išspausdintą dienraštyje „Vedomosti“.

 

Scena iš spektaklio „Kantas“
Scena iš spektaklio „Kantas“
Scena iš spektaklio „Kantas“
Scena iš spektaklio „Kantas“
Julija Vilkišiūtė

Grąžinant praeitį

Arbatvakaris „Lig Tave sulauksim...“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje

Dr. Jurgis Šlapelis ir jo žmona Marija – tautinio atgimimo veikėjai, paskyrę gyvenimą gimtosios kalbos bei Lietuvos nepriklausomybės puoselėjimui ir saugojimui. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje vykstantys arbatvakariai – tai renginiai, kuriuose, pasitelkus teatrinę kalbą, bandoma sugrąžinti žiūrovą į XX a. pradžią ir leisti jam pabuvoti viename iš tuo metu rengtų slaptų ar pusiau slaptų susibūrimų.

Tulevičiūtė (Marija Šlapelienė). K. Sipario nuotr.
Tulevičiūtė (Marija Šlapelienė). K. Sipario nuotr.
Eglė Tulevičiūtė (Marija Šlapelienė) ir Virginija Kuklytė (Dukra). K. Sipario nuotr.
Eglė Tulevičiūtė (Marija Šlapelienė) ir Virginija Kuklytė (Dukra). K. Sipario nuotr.
Arbatvakario „Lig Tave sulauksim...“ dalyviai. K. Sipario nuotr.
Arbatvakario „Lig Tave sulauksim...“ dalyviai. K. Sipario nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Lietuviška ibseniana

Audronė Girdzijauskaitė. Ibsenas Lietuvos teatro veidrodyje (1918–1998). Vilnius, Rašytojų sąjungos leidykla, 2013, p. 328.

 

 

Prieš pat Kalėdas teatro žmonėms ir visiems kultūros puoselėtojams Audronė Girdzijauskaitė padovanojo didelę dovaną – knygą „Ibsenas Lietuvos teatro veidrodyje (1918–1998)“. Henrikas Ibsenas yra lyg didžiulė dramaturgijos viršukalnė, į kurią veda daugybė paslaptingiausių kelių, tarp jų pasiklysta ar nuo jų nuklysta ne vienas režisierius. Girdzijauskaitės knygoje per Ibseną atskleidžiama aštuoniasdešimties metų Lietuvos teatro istorija, tapusi profesionalaus teatro pamatu.

 

Knygos viršelis
Knygos viršelis
Milda Brukštutė

Teatrinė tyla

Dar vieni teatro metai

 

Šiais metais pradėjau meluoti. Ne, nesakiau priešingai, nei galvoju, tiesiog išsižiodavau, kaip man atrodė, nieko negalvodama. Regis, viskas, kas buvo šiais metais pristatyta, apgobta kažkokia „nieko neįvyko“ skraiste. Nori nenori, apninka nuobodulys bandant šią skraistę paprasčiausiai gražiai pateikti. Bėda ta, kad už nieką nesinorėjo iki galo kovoti. Lyg teatras gyventų kažkokį uždarą, tik sau pačiam svarbų, nieko bendro su tikruoju (ar, tiesiai šnekant, su manuoju) neturintį gyvenimą. Veikiausiai užtektų bent kas pusmetį pamatyti sau artimą teatro premjerą, kad galėtum laisviau, ne darbui, o savo malonumui prisiminti ir visas kitas. Tereiktų sau pačiam turėti neginčytiną atspirties tašką, dėl kurio viskam būtų suteikta vienokia ar kitokia prasmė. Rodosi, pastaruoju metu kaip tik šis taškas kažkur ir prapuolė.

 

Scena iš spektaklio„Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio„Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
Kristina Steiblytė

Neužmigti teatre

Eksperimentas: įtikėjimas Kalėdų seneliu

 

Baigiasi dar vieni metai. Ir vėl rašau laišką Kalėdų Seneliui: „Mielas Kalėdų Seneli, šiemet buvau labai gera, todėl prašau padovanoti man įdomių eksperimentinių spektaklių, kad daugiau niekada niekada neužmigčiau teatre.“ Bijau, kad ir šiemet prašymas nebus išklausytas ir teks džiaugtis kojinėmis, muilu ar kažkuo kitu, telpančiu po egle.
 
Negaliu pykti. Pati puikiai suprantu, kad eksperimentuoti, išmėginti ką nors nauja teatro scenoje nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Regis, ko gi reikia: sudedi kūrėjų komandą ir naują idėją į krūvą, ir štai turi, ko prašei. Tačiau... naujos idėjos, o neretai ir nauji žmonės į teatrų scenas patenka ne taip jau ir lengvai (nors tokių dovanų vis dėlto gauname). Be to, kyla ir paties naujumo klausimas: kas gali būti laikoma mėginimu kurti ką nors nauja, eksperimentu?

 

„Nematomi monstrai“
„Nematomi monstrai“
  < PUSLAPIS IŠ 143  >>> Archyvas