15-osios Baltijos trienalės ir „Užuovėjos“ sankabos
…į klausimą: kur tu? Žinau, kur esu, bet nesijaučiu esanti vietoje, kur atsidūriau.36 Jiems erdvė atrodo praryjanti jėga. Erdvė persekioja juos, apsupa juos, suvirškina juos gigantiška „inkorporacija“. Galiausiai ji juos pakeičia. Tuomet kūnas atsiskiria nuo minties, in-dividas pralaužia savo odos ribą ir užima kitą savo pojūčių pusę. Jis mėgina pažvelgti į save iš bet kokio taško erdvėje. Jis jaučiasi tampąs erdve, tamsia erdve, kur negalima padėti daiktų. Jis yra panašus, ne panašus į kažką, bet tiesiog panašus. Ir jis išranda erdves, kurių „konvulsyvi nuosavybė“ yra jis pats.
Esu šių erdvių konvulsyvi nuosavybė – bent kol apžiūrinėju 15-ąją Baltijos trienalę „Ta pati diena“ (kuratoriai Tom Engels, Maya Tounta). Bet ir paskui, baigusi, nes baltas vaiskumas pradangina mane ir kūrinius. Čia vos galima padėti daiktus – turi stengtis, kad beveik nepaliestum nei sienų, nei grindų, nei lubų, nes ten pakibusiuose mėnuliuose spiečiasi raguoti vabalai ir žirklės (Christos Tzivelos). Turi žiūrėti, kad neužpildytum salės, kur atsiras tik nedidelis stačiakampis, iškilimas ar taškas. Taip atsargiai sukonstruota erdvė manęs nepaleidžia, plečiasi viduje, kol susikaupę išoriniai pojūčiai – spalvos, formos, faktūros, kvapai, garsai – persikelia į „kitą pusę“, kad į mane žvelgtų iš kito taško.
Skirtingų kūrinių skleidžiami garsai – švelnus aidėjimas kam nors barkštelėjus krumpliais, šaižus gaudesys išdrįsus paimti plaktuką ir suduoti juo taip, kaip suduodavo Thanasis Totsikas derindamas metalofono garsą su paveikslo spalvos mirgėjimu; šuns lojimas naktį, seno radijo atsidūsėjimai, viltinga kažko pradžios muzika, užsivedusių laikrodžio mechanizmų tarškėjimas; tyla, užtrenkta gatve žygiuojančių protestuotojų skandavimo, pravėrus duris iš gėlėmis alsuojančių kambarių į miestą; lemtingas laikrodžio tik tak, besitreniruojančio lakūno tariami skaičiai birbiant 16 mm filmų projektoriui (Kevin Jerome Everson) – visa tai buvo labai seniai, bet vyksta čia, Šiuolaikinio meno centre (ŠMC). Einant nuo kūrinio prie kūrinio garso šaltinis (ir prasmė) aiškėja, bet ausyse tebetvyro ankstesni garsai, tarsi prašytų tęsinio. Jie vienas kitam netrukdo, audžiasi į subtilų raštą – trimatį, kur pradžia, vidurys ir pabaiga matomi vienu metu, perskaitomi vienas kito kontekste, pasitikrinant. Ar esi teisingame taške? Ar esi vis dar?
Baltijos trienalės erdvė yra eksponatas, nes ilgai remontuotas pastatas pagaliau atsivėrė. Iš išorės parodų rūmai kurį laiką atrodė kaip kosminis laivas – ypač kai iškilo laikinas stogas. Svarstėme: gal pastatas bus didesnis, vidaus architektūra pakeista? Neliks Ozarinsko? Ir neliko. Bet visa kita – tarsi kaip buvę, lyg nieko neįvyko, laikas nepraėjo. Tik tapo balčiau, skaisčiau, tarsi išgryninta. Lyg jau seniai „savo vietoje“ guli senųjų „zelco“ grindų atvertys – ateivės iš praeities, kai kūriniai turėjo sušokti klumpakojį kartu su „marmuriniu“ mirgėjimu. O dabar nebereikia – dabar balta erdvė tyliai priima daiktus, tokia balta, kad baisu paliesti. Tad ir parinkti tik tokie, kurie beveik nepaliečia, ištirpsta ar susikuklinę atkartoja erdvės grynumą, nors iš tiesų tai – Iano Law vaikystės namų tualeto atlieja, kažkaip susisiejusi su Jeano Genet romanu „Gėlių dievo motina“. Nostalgijos virpesius kalibruoja dvi nepilnos stiklinės ant aukštos sienos, kur jų niekas nepasieks.
Net rūmų apačioje, prie kasų ir tarnybinių patalpų, ten, kur buvo (ir bus) skaitykla, paliktas plyšys žvilgsniui į praeitį (Michael Kleine). Toji pridengta balta siena, tarsi ten nieko nė nebūtų, tik slėptuvė, kur gali prisėsti ir pasvajoti. Bet netikėtai kažkas šmėkšteli, sutrikdo mintį – atsistoji, priglaudi skruostą prie baltos plokštės ir išvysti apačioje (ar skaitykla buvo taip žemai?), prietemoje (o langai kur?) išrikiuotas skrynias – sunkiasvorius dirbinius, kurie šiems rūmams nepriklauso. Ar priklauso? Juk jie pastatyti anksčiau, nei tapo tarptautinio šiuolaikinio meno užuovėja. Dailės praeitis skryniose, tamsoje, užmiršta kaip dulkės – ne čia.
Supratau, kad pavasarį atvertuose Sapiegų rūmuose matyta paroda „Užuovėja“ (kuratoriai Edgaras Gerasimovičius ir Virginija Januškevičiūtė) ruošė šiam susitikimui su dar viena suremontuota erdve. Ten eksponatai švelniai atspindėjo langus, peršviečiamais ažūrais užsiminė apie rūmų kaip karo ligoninės praeitį, o dar storesni praeities sluoksniai buvo įrašyti sienose, jų dėmėse, dažų nuoplaišose, menančiose kintančių šeimininkų norą ir galimybes dekoruoti, remontuoti, pritaikyti iš protėvių paveldėtus pastatus dabarčiai, o paskui ištikusią istorijos katastrofą ir visa tai sustabdžiusią. Ilgas stop kadras.
---------
Su tomis ambicijomis ir trapumu žaidė Mindaugo Navako skulptūros – masyvūs porcelianiniai tūriai, perrašinėjantys herbuose rastus tikėjimo ženklus, tekstilės faktūras, kolonų formas į santechnikos (nebe)funkcionalumą (kuratorius Paulius Andriuškevičius). Kaip ir nuo aukštų lubų iki žemės nutįsusi Andriaus Arutuniano „auksinė“ juosta, registruojanti lankytojų keliamas oro sroves ir sūkurius, pagaunanti atšvaitą nežinia iš kur ir brėžianti liniją per tada ir dabar, tarsi laikas būtų sustojęs – ta pati diena. Ją dabar Šiuolaikinio meno centre nepastebimai braižo, taškuoja, pažymi nerimastingai keliaujantys Elenos Narbutaitės lazerių spinduliai. Jos kūrinius atpažįstu – net nereikia ieškoti kataloge. Suseku ir tris Gintaro Didžiapetrio nuotraukėles iš kažkokių miestų, susijusias tik per rikiuotės ritmą: iš geležies nukaltos tvoros gėlės ir smaigaliai (už jų pravažiuoja automobilis); kareiviai pilkoje aikštėje (ir bokštai su smailėmis); kailiniuota moteris skaito knygą šiapus baliustrados – tai tik mieste įstrigusios dienos raštas.
Kitų autorių pavardžių reikia ieškoti pasitelkus žemėlapį. Suradau. Viską perskaičiau. Bet parodos įspūdis nepasikeitė. Tad vargu ar dabar rašant tekstą verta naudotis ta erdvės visumą skaldančia medžiaga (nors padorumo dėlei skliausteliuose kartais, kad per daug neprišiukšlinčiau, įrašiau pavardes – tai teksto postprodukcija). Pačiam tekstui ir parodos suvokimui reikalingesnė pasirodė šūsnis lapų, padėta ant stalo parodos beveik centre (Simon Lässig). Buvo ir kėdė prisėsti bei tyrinėti. Vienuose lapuose – ištraukos iš kažkokių knygų, bet dalis teksto išbraukyta – matai tik juodas cenzoriaus linijas. Kituose – atšviestos nuotraukos, tik fragmentai: sukryžiuotos rankos, pažastis, diržas ant juosmens, tolstanti galva, šešėliai, kažkas kažką degina (cenzoriai? nusikaltėliai? ar iš viso yra ryšys?). Kažkas slepiama. Trauma. Vaikystės siaubai. Amžini. Vis priartėjantys. Vis ta pati nesibaigianti diena.
Tuose lapuose perskaityti fragmentai netikėtai sujungė kūrinių patirtis į prasminę struktūrą, kurią čia ir bandau išdėstyti. Bet nesiseka, nes ji nesuręsta iš sąvokų.
– Excuse me, – sako prie manęs priėjusi mergina. – Somebody has dropped a wallet over there, but maybe itʼs an artwork?
– I think it might be an artwork because there are only some frayed visit cards inside.
Ji nueina, o aš galvoju, kad reikia atidžiau pažiūrėti, kas ten. Juk išdrįsau vieną kartą pakelti tą numestą piniginę, tikriausiai galima ir vėl, net jei tai – kūrinys. Einu per didžiosios salės „operacinę“ link juodojo taško, pakeliu. Atverčiu. Tikrai – aptriušusios kortelės. Ant kiekvienos – ne adresas, ne pavardė, bet kelios eilutės. Ianas Law čia paslėpė aštuonis iš minėto Genet romano vertimo išmestus fragmentus. Pvz.:
vidury lauko
ieškanti gerklė giedojo
krintančia kadencija
sukomponuota iš laukinių
miglotų fragmentų
Kaip ir visa paroda, pagalvojau. Toje erdvėje pasimetę laukiniai fragmentai kartais būrėsi į teminius telkinius, bet nebūtina visuose pabūti – kartais užtenka atspirties taško, o tada jau suki savo dieną. Manoji prasidėjo vaikystės prisiminimu rūsyje. Ten vaikai neša karstelį – rimtai, lyg būtų tikri laidotuvininkai, nors taip negali būti, na, ir viena mergaitė vis žvilgčioja į išmanųjį telefoną, turbūt neištvėrusi rimties ir laukimo. O filmą sukūrusio Josefo Dabernigo teta, vargonininkė ir muzikos mokytoja, Anni Dabernig šypsosi – tokios geros laidotuvės. Po penkių dienų ji pati mirs. Tai sužinau tik kitą dieną, jau namie skaitydama katalogą, kur taip pat parašyta, kad ekrane matomi namo išorės fragmentai – tvora, langai, laiptai, durys – priklauso kitam namui iš kitos šalies, o moters balsas pasakoja jos vyro Bruno Pellandinio monologą, kuriame irgi yra laidotuvės – tikros. Ir turbūt geliančios. Kokia painiava! Netikri prisiminimai išdidėja iki perviršio, o fotografija ir kinas pririša prie tikrumo, verčia tikrai prisiminti, atgaminti, susigrąžinti, ko gal nebuvo, bet dabar jau bus kaip tavo, žiūrove, patirta trauma.
„Kodėl tu nesimokai, vaike Ernestai?“ – „Nebeisiu į mokyklą, nes ten moko man nežinomų dalykų, o tai užima per daug laiko.“ Panašiai atsakinėjo devynmetis Ernestas Jeano-Marie Straubo ir Danièle Huillet filme „En rachâchant“, rodomame trijuose televizoriuose. Neužsirašinėjau. Nes delnais virš kaktos pasidariau stogelį nuo saulės, trukdžiusios įžiūrėti pilką vaizdą. Išsinešiau tik berniuko išgalvotą rašašinavimą – metodą mokytis to, ką intuityviai jau ir šiaip žinai. Jokių paaiškinimų nereikia. Jie – tik kitų priemonės užimti mūsų laikui. Kad jį išeikvotume per daug sudėtingai galvodami. O juk nieko naujo neatsitinka. Tik pojūtis. Sukimasis tamsoje, svyravimas šviesoje ir laukimo būsena. Kuri staiga pasibaigia lyg išjungus televizorių.
Meldžiau vaikystės ir ji vėl sugrįžo, o aš jaučiu, kad ji tokia pat sunki našta, kokia buvo tada, ir kad amžėjimas visiškai nepasitarnavo jokiam tikslui.
Šita paroda – tai sugrįžimas į pirminį būvį, kai leidaisi tiesiog veikiama šviesos, vaizdų, garsų be išankstinio žinojimo, be sąvokų, be mokslinių laipsnių. Kad patirtum, nereikia mokytis nei dailės istorijos, nei teorijos, nes švariai sukonstruota erdvė veikia pojūčius tiksliai kaip laikrodis. Bet, aišku, reikia. Nes vos padėtų daiktų atrodys per mažai. O žinios padeda taikliai įterpti ŠMC skulptūrų sodelį tarp išgalvoto pastato maketo kolonų (Kaarel Kurismaa). Įžvelgti nufotografuotos apšvietimo įrangos, raktų, fotopopieriaus blizgesio ir plaukų pasirengimą amžinybei, kai dirbant niekas neišmetama (Eiko Yamazawa). Arba ramiai pabūti šalia „operacinės“ atvertame garaže, kur naktį būriuojasi avys, loja šunys, staugia vilkai, o mintys blaškosi tarp skerdyklos ir bukos minios, kuri bėgs, kur šunys lieps, o dabar avys tamsoje žvalgosi į jas filmuojančius menininkus ir po truputį dingsta – kaip mes, pavargę nuo amžino stoviniavimo vis tą pačią dieną (Aria Dean ir Laszlo Horvath).
Stengiausi prisiminti tuos atkaklius avių skaičiavimus, kol vaikystės lova tapo kvadratinė (Bradley Kronz). O štai Malevičiaus juodą kvadratą kažkas išgulėjo ir pavertė ugniasiene, saugančia nuo patirties trapumo (Tom Burr). Vaikystėje norėjai piešti ant televizoriaus ekrano, nes rodomi vaizdai – kažką vapantys partiniai politikai, perdėti ekonominiai pasiekimai, netikros žinios – buvo beprasmiai (Ewa Partum). Blyksint naktiniam miestui skridai į kosmosą, kuris sukosi lėkštėje it kiaušinis, o antenos buvo tik medinių dievų palikti stulpai. Tave, visa tai apžiūrinėjančią, filmavo kamera, įtaisyta išsižergusiame medžio kelme (Maria Toumazou), – tarsi gimdos žvilgsnis, kviečiantis sugrįžti į tą pačią vietą, iš kurios atėjai.
…fantazijos nėra mimetinės – jos yra atsitiktiniai ir pasyvūs būdai apsigyventi aplinkoje ir ją sukurti, joje prisirišimai ne visada optimistiškai rodo į pluoštelį transcendentinių pažadų, bet į kažką kitą, kažką pakeliamo, kas sulaiko ne tik praradimo neišvengiamumą, bet ir praradimą, kuris neišvengiamai tiesiog…
Ir vis randi – neišvengiamai – blizgesį, žybsnius ten, kur tarsi nieko neturėtų būti. Įsivaizduoji juos net tada, kai objektas jau nebeveikia, nes nuo atidarymo jau praėjo šiek tiek laiko. Erdvė sensta ir sendama pasiglemžia kūrinių gebėjimą būti. Galiausiai sustoji ties filmu (Nick Bastis), žadančiu ypatingą nuotykį: šaligatviu eina mergina, praeina kareivius, kurie vilki slepiamąja uniforma, bet čia tik geni medžius. Kažkas turi eiti visiems nupirkti cigarečių – ar kažko kito, neprisimenu. Bet į pokalbį įsiterpia pauzė, kurioje – lyg ir nusivylimas nevykusia meile, lyg ir liga ar net mirtis. O mergina eina toliau, apačioje eina filmo titrai, tuoj tuoj bus, bet ji vėl praeina pro tuos pačius kareivius, o aš nežinau, ar taip jau buvo, ar tik aš nepastebėjau, ir gal tai jau kiti kareiviai arba kita jų diena. Žiūriu vėl. Ji vėl eina ir vėl kareiviai, ir vėl pokalbis, titrai, bet lyg ir kitaip. Kitas žodis, kita pauzė paraleliai jungiasi su kitu merginos žingsniu. Filmas tuoj prasidės, bet tik tam, kad suktųsi ratu ir viliotų tuo panašumo (ne)pasikartojimu. Kad būtų pažadas, nes dar tik prasideda naujasis šių rūmų gyvenimas.
ilsėtis kaip vabzdžiui
taip meistriškai mokančiam būti
15-oji Baltijos trienalė veikia iki 2025 m. sausio 12 d.
Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)
„Užuovėja“ veikia iki gruodžio 31 d.
Sapiegų rūmai (L. Sapiegos g. 13, Vilnius)
Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė






















