Netikėta, įtraukianti architektūros, girios ir žmonių santykių jungtis

Įvadas – sąvokos

Sengirė muziejuje – netikėtas žodžių junginys, pamaniau, kai gavau kvietimą parašyti šią recenziją. Mėgstu gilintis į temas pradėdamas nuo sąvokų ir apibrėžimų, tad ir dabar taikiau šį metodą. „Sengirė – tai gamtinę brandą pasiekęs, įvairaus amžiaus, įvairiarūšis natūraliai ir be žmogaus įsikišimo atsikuriantis miškas, kurio bent kelios medžių kartos yra natūraliai pasikeitusios“^[1], o „muziẽjus [...] – institucija, visuomenės, mokslo, edukacijos ir laisvalaikio organizavimo tikslais įgyjanti, konservuojanti, tyrinėjanti, populiarinanti ir eksponuojanti žmonijos ir jos aplinkos materialųjį ir nematerialųjį paveldą“^[2]. Įžvelgiu ploną ribą tarp to, kas klesti be žmogaus įsikišimo, ir žmonijos bei jos aplinkos paveldo konservavimo ir eksponavimo.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip priešprieša, tačiau, skaitant tekstus apie parodą, gilinantis į jos šaltinius, bendraujant su Medinės miesto architektūros muziejaus vadove Indre Užuotaite ir, svarbiausia, patyrus pačią parodą, ši netikėta jungtis ėmė atrodyti logiška.

Šiuo tekstu siekiau suteikti galimybę įsitraukti į diskusijas ir apmąstymus tiems, kurie negalėjo aplankyti parodos, ir kartu dokumentuoti šį įvykį.

Apie parodą ir patirtis

„Ribinė sengirė“ buvo bendra Joannos Zabielskos, Almos Bektas ir Zosios Hołubowskos paroda, instaliuota Medinės miesto architektūros muziejuje Vilniuje po to, kai atvyko iš Šiuolaikinio meno muziejaus „Belvedere 21“ Vienoje. Parodos elementai betarpiškai įsiliejo į vilnietiško muziejaus erdves ir skatino susimąstyti, kas buvo parodos dalimi, o kas čia jau egzistavo bei kaip šie elementai susiję tarpusavyje. Muziejaus erdvėse susipynė tokios sąvokos kaip naujos mitologijos, mitinis miškas, gydymo ritualai, skaitmeninė buveinė ir diskusijos apie cenzūrą.

Paroda buvo sudaryta iš įvairių patirčių ir įtraukė skirtingas jusles. Kvapai, garsai, objektai, tekstas, trimatės virtualios realybės erdvės ir jų pagrindu sukurta vaizdo projekcija susijungė į vientisą visumą per girią.

Ryškiausias ir pirmas elementas, pasitinkantis žvelgiant į vidų per langus, buvo menininkės ir gėlių dizainerės Almos Bektas botaninė skulptūra. Kaip minima kūrinio apraše, skulptūra sukurta iš organinių medžiagų ir prisiminimų, surinktų Austrijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Lietuvoje. Kūrinys užpildė erdvę, atrodė, kad auga ir plečiasi joje per įspūdingą šešėlį, o prisiminimai kaip medžiaga nukreipė ne tik į tai, ką galima pamatyti parodos erdvėse, bet ir į skirtingus kultūrinius bei istorinius kontekstus įvairiose šalyse.

Greta skulptūros buvo eksponuojami penki virtualios realybės akiniai (tikriausiai „Meta Quest 2“), juose atsivėrė visai kitokia giria. Užsidėję virtualios realybės akinius lankytojai galėjo panirti į įvairias girios patirtis, sukurtas iš pakeisto mastelio 3D skenavimų, videomedžiagos, garsų, sujungtų programinėje aplinkoje (galbūt „Unity“, „Blender“ ar „Unreal“), kurioje buvo galima judėti. Tai Joannos Zabielskos darbai. Šiose virtualiose erdvėse lankytojai galėjo pažvelgti iš „vabzdžio, paukščio / drono, žmogaus, miško dvasios ir priešgaisrinės antklodės“ perspektyvų, kaip nurodyta kūrinio apraše^[3]. Šios skirtingos perspektyvos buvo ne tik skirtingi žiūros taškai, bet ir skirtingas turinys. Tapę priešgaisrine antklode, lankytojai galėjo atsidurti degančiame miške. Vabzdžio perspektyva leido matyti neproporcingai dideles žvakes, namus be šviesos, Rumšiškių liaudies buities muziejaus vaizdus, o vaizdo įrašas rodė, kaip į duobę leidžiamas karstas. Šie trimačiai vaizdai kėlė nejauką dėl jų grynumo ir neapdirbtumo – vienu metu jie atrodė ir labai konkretūs, ir netikri. Išryškėjo ribiškumas, vyravo jausmas, kad kažkas ne taip, kažkas negerai. Alma Bektas kūrė dialogą su Joanna Zabielska, transformuodama šią virtualią erdvę į apčiuopiamą, įtraukiančią patirtį, papildančią parodą dinamišku sluoksniu bei stiprinančią organinio ir skaitmeninio pasaulio sąveiką.

Per šias virtualios realybės patirtis lankytojai galėjo patirti dar keletą perspektyvų. Tapę miško dvasia, jie stebėjo Kaną Kitty atliekant gydomąjį ritualą – buto šokį skaitmeniniame miške. Japonų šokio forma, garsėjanti fiziniu brutalumu ir intensyvių emocijų tyrinėjimu, tapo priemone tyrinėti fizinę ir dvasinę sferas virtualaus miško kontekste. Tapę žmogumi, lankytojai patyrė fragmentą to, ką jaučia pabėgėliai, atsidūrę tarp sienų, tarp karo, žeminimo ir naujų galimybių. Joanna Zabielska sukūrė šią patirtį per interviu su pabėgėliais ir jų mintis, užrašytas žinutėse, kurias buvo galima skaityti vienoje iš skaitmeninių erdvių ir videoprojekcijoje. Ali iš Libano ir Firas iš Palestinos – jų vardai ir šalys, iš kurių jie bėgo, tapo konflikto ašimi tarp parodos autor*^[4] ir „Belvedere 21“ kuratorių komandos, kurie ištrynė Ali ir Firas tapatybę. Vilniuje jų tapatybę ir žmogiškumą liudijo Bitos Bell eilėraštis, skirtas pabėgėliams, kurį buvo galima skaityti ir girdėti tyliai skambantį iš kolonėlės grindyse.

Kitą sengirės pjūvį per garsus atskleidė Zosia Hołubowska kompozicijoje „ilgintis to, ko niekada nepažinojau (skirta F)“. Čia susipynė slaviškoji ir baltiškoji mitologija per sukarpytus ir apdirbtus liaudies dainų įrašus, aktyvuojamus judesių jutikliu.

Nagrinėjant kūrinius atsivėrė itin daug skirtingų temų: mirtis, tradicijos, tikėjimas, prisiminimai, karas, neviltis ir savižudybės, pabėgėlių krizė ir saugumo paieškos – visa tai sujungta per girią.

Išvados – nuorodos ir siekiai

Skirtingas temas parodoje susiejo tirštas^[5] girios aprašymas. Giria tapo ne tik vieta atsikvėpti, nusiraminti ar atgauti jėgas, bet ir istorinių bei kultūrinių kontekstų liudininke. 3D modeliai įkūnijo istorijas apie nuskenuotas vietas: Aokigaharos mišką Japonijoje, garsėjantį dideliu savižudybių skaičiumi, bei miškus Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, įkūnijančius pabėgėlių patiriamus iššūkius. Organiniai daiktai iš Bosnijos ir Hercegovinos, užminuotų ir iki šiol nesaugių miškų, pasakojo Jugoslavijos karų istorijas.

Projektas „ribinė sengirė“ tyrinėjo gydomąją gamtos galią pasitelkdamas virtualų mišką. Meninink* per mitologiją ir buto šokį sukūrė erdvę apmąstymams ir gydymui pasaulinės krizės laikotarpiu. Susidūrimas su cenzūra „Belvedere 21“ ir platesnis pabėgėlių krizės kontekstas bei meno institucijos tylėjimas šiuo klausimu paskatino meninink* atsiimti savo darbą, paskelbti „raginimą nedelsiant nutraukti ugnį“^[6] ir perkurti parodą Vilniuje.

Praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų, vis dar buvo aktualus teiginys, jog „gaublys mažėja tiems, kurie jį valdo, o nuskriaustiems asmenims, pabėgėliams, joks atstumas nėra toks ypatingas ir svarbus, kaip keli žingsniai per sienas ar pasienius“^[7]. Atsiliepiant į šią situaciją, projektas skatino ieškoti naujų mitologijų, naujų pasakojimo formų, pagrįstų švelnumu, įtrauktimi, lygybe ir rūpinimusi vieni kitais.

Paroda veikė iki lapkričio 9 d.

Medinės miesto architektūros muziejus (Polocko g. 52, Vilnius)