Klaipėdos kadrai

Klaipėda man augant buvo didžiausias miestas. Jame buvo įmanoma viskas. Kol Vilnius egzistavo tik televizoriaus ekrane, o Kaunas – kaip krepšinio aikštelė, Klaipėdoje slėpėsi rūbai, kuriuos vilkėsiu rugsėjo pirmąją, Prano Domšaičio kūryba, čiuožinėjimas su tėčiu ledo arenoje, be abejo, jūra, akmenukų ieškojimas su mama. Daug vaikiškos romantikos susikaupė šiame mieste, tiek, kad tik neseniai pasijutau jo niekad ir nepažinusi. Žinojusi jį kaip talpą, ne kaip veikėją.

Šią vasarą nusprendžiau dienai nuvykti į Klaipėdą. Pirmą kartą kaip suaugęs žmogus. Klaipėdietei draugei užkroviau naštą man aprodyti miestą savomis akimis. Pakaitinusios kojas paplūdimyje traukėme pažiūrėti (jau uždažyto, bet dar per dažus šiek tiek šviečiančio) jos pirmo grafitti. Tuomet nukeliavome į ypatingo keistumo boulingą, įsikūrusį pramoninės erdvės trečiame aukšte, žaidėme senus žaidimus (kurių aparatus teko paspardyti, kad veiktų), drauge atradome netoliese įsikūrusį klubą pavadinimu „Giza“, kuris buvo uždarytas, o vėliau ji man parodė, kur būdami paaugliai leisdavo laiką klaipėdiečiai. Dabar ten žolėm ir piktžolėm apaugęs laukas su pavargusiu gluosniu, anksčiau vadintas bohema (pagal kadaise šalia veikusį barą). Gretimais Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC). Visa ši jos ekskursija priminė tam tikrą asmenišką archeologinį kasinėjimą.

Sugrįžau į Klaipėdą rudenį. Šįkart nusiteikusi patirti dar kitokį archeologinį ir (as)meninį procesą. Jį parengė KKKC organizuoto projekto „Reiškinys M“ kuratorė ir menininkė Paulina Pukytė, pasiūliusi skaityti miestą kaip tekstą. Iš 18 kūrinių sudėliotas meninis miesto tyrimas kitaip supažindino ir su miesto istorija, ir su būdais skaityti ją. Privertė matyti jį kitų akimis, pakelti ar nuleisti jas vietose, kuriose tokia mintis ir nebūtų kilusi. Ekskursija vyko važiuojant autobusu, tad tarp kiekvieno kūrinio jos dalyviai gaudavo keleto minučių intarpus pokalbiams ar mintims. Taip visa tapo organiškai fragmentiška, tarsi kadrai. Visus juos aprašyti būtų sunku, išskirsiu asmeniškai ryškiausius.

1 kadras. Susitikimo vieta

Susitinkame „Klaipėdos energijos“ teritorijoje, netoli Danės. Pradiniu tašku tampa „Pastatas M“ – vienas iš nebenaudojamų šiluminės elektrinės pastatų, tądien ryškiai raudonai rėkiantis raidę „M“. Pukytė būtent čia ir praneša, kad skaitysime miestą kaip tekstą, kad „M – tai ne tik miestas, bet ir menas, mokslas, mitas, meilė, metafora“. Projekto kuratorė pasakoja, kad miesteliuose ar kaimuose vietų paskirtys yra tiesiog žinomos, o miestuose jos turi būti užrašytos – raidėmis mums turi būti pranešta apie turgų ar kapines. Kol Pukytė šneka apie tai, labai garsiai, tačiau nerišliai girdisi kažkur tolėliau vykstančio renginio kalbos. Miestas pilnas žodžių, kurie nepaliaujamai sruvena mums į pasąmonę ir kuriuos nakčiai ateinant sapnuojame kaip nepaaiškinamus sapnus.

2 kadras

Vienas ryškiausių kūrinių ir pasakojimų – Liucijos Teodoros Mikučionytės „Aisbergas“, esantis Naujojoje Uosto g. 5. Įvietintas kūrinys atkreipia dėmesį į istoriją iš 1912 m. apie pirmąjį Lietuvos kapitoną Liudviką Stulpiną. Rašoma, kad „vesdamas laivą Birma per Atlantą, kapitonas Stulpinas išgirdo pagalbos prašymą iš skęstančio Titaniko, įsakė nedelsiant pakeisti kursą ir nuskubėjo gelbėti Titaniko keleivių“. Stulpino laive skęstantiesiems buvo ruošiamos lovos bei maistas, tačiau dėl koordinatėse įsimaišiusios klaidos kapitonas ir jo laivas neįstengė nuvykti į pagalbą laiku, o bandant kreiptis į netoliese buvusį laivą gautas atsakymas „shut up“ (nutilk). Nors kapitonas į pagalbą nespėjo, nufotografavo patį ledkalnį, kurio nuotrauka eksponuojama viename iš pastato (jame 1923 m. dirbo Stulpinas) langų. Kituose dviejuose languose šviesa perduodami Morzės signalai, vienas jų skirtas „Titanikui“, kitas – „shut up“. Iš už užkaltų durų taip pat girdima Antono Lukoszevieze’s muzika, kuri, kaip pastebi kita ekskursantė, primena skęstančio laivo garsus. O visas pastatas „šiandien pats atrodo kaip niūrus vienišas ledkalnis“. Visą šį kūrinį vadinčiau tobulu įvietinto meno pavyzdžiu.

3 kadras

Sugrįžtame prie Danės. Pirmiausia prie Pukytės rastos situacijos „Neapvalus apskritimas“. Čia Upių uosto keleivinės stoties pastatas, ankstyvojo modernizmo architektūros pavyzdys, su dailiais apskritais langais, Klaipėdos kontekste primenančiais laivą (nors gal šiek tiek ir Arno Funko projektuotą Aleksandros Iljinienės namą Kaune, taigi laiku nukeliantis net ir į tarpukarį). Pukytė atkreipia dėmesį, kad ne visi langai šiame pastate vis dėlto išlaikė tobuląją apskritimo formą, vienas jų laikui bėgant tapęs ovalu, o šis pokytis įvykti galėjęs tik su tokia galinga jėga kaip laikas ir griūtis.

Paėję kiek toliau bandome susipažinti su Konstantino Bogdano instaliacija „Nematomas“. Tačiau labiau susipažįstame su pasukamojo tilto darbuotojais, kurie, kaip galima nujausti, šiek tiek skeptiškai žvelgia į būrį žmonių, norinčių pamatyti kūrinį, „įstrigusį“ po jų tiltu. Bogdano kūrinys pasirodo tik tuo metu, kai tiltas yra sukamas, kitu atveju tiltas jį slepia. Galimybę išvysti kūrinį apsunkina ir tai, jog viena jo dalis matoma būnant vienoje kanalo pusėje, o kita – kitoje, taip pat pabrėžiama, kad atėjus šaltajam metų laikui pasukamasis tiltas naudojamas vis rečiau, taip dar sumažinant galimybes matyti kūrinį. Didžiausia atrakcija čia tampa savitai draugiški tilto prižiūrėtojai ir mūsų noras pamatyti nematomą, noras, kone verčiantis mus galva tiesiai į kanalą, bandant įgyvendinti neįgyvendinamą užmojį. Kūrinys yra tiek nematomas, kiek ir numanomas.

4 kadras

Nuo centro kiek nutolę Aurido Gajausko pastebėjimai „Akmuo ant vartų“ ir „Skylė tvoroje“. Važiuojame į Minijos ir Rusnės gatves, kur randame būtent akmenį, užstačiusį vartus, ir skylę tvoroje, užkimštą dideliu medžio kelmu. Virš aukštos tvoros matome iškylant surūdijusį metalo laužo kalną, šalia akmens, užstojusio vartus, – numestą išgertą „fleškutę“ ir šiukšles. Tarsi surežisuotai pradeda šiek tiek lynoti. Tampa visapusiškai niūru.

Prieš keletą savaičių konferencijoje girdėtas Pauliaus Jevsejevo pranešimas „Daiktinė peizažo nejauka“ labai tinkamu laiku atvėrė mano akis į tokio tipo situacijas ir žmogaus formuojamo daiktiško, neretai abjektiško pasaulio ir peizažo apraiškas. Dar neseniai nebūčiau su tokiu entuziazmu priėmusi rastų situacijų kaip lygiavertiškai meninių, tačiau stovint Rusnės gatvėje aplankė stiprus ir svarbus prisiminimas. Vienas pirmųjų vizualaus pasaulio, kaip numanomai literatūriško, suvokimų. Kai buvau maža, vykdavome į Klaipėdą iš Šilutės pro turgaus pusę. Šalia geležinkelio pervažos stovintį namą buvau praminusi liūdniausiu pasaulyje vaizdu, kaskart pamačiusi jį jausdavau akyse besikaupiančias ašaras. Tuo metu, matyt, įsivaizdavau tame name vykstant negerus dalykus, besikuriant sunkų gyvenimą, bet pamenu, kaip nuolat laukdavau tos akimirkos, kai jį pamatysiu. Labai panašiai priverčia jaustis ir Gajausko pastebėjimai, ir rašytojo Vido Morkūno (kurį kaip pavyzdį Jevsejevas minėjo) aprašomas pasaulis. Dar maža nesupratau, kad tai, ką pastebiu, ir kad išvis pastebiu ir išjaučiu, yra man dar nesuprantamas, neaprašomas meno kūrinys. Ir šįkart važiuodama iš Klaipėdos į Šilutę atkreipiau į jį dėmesį. Nebegraudino, bet jaučiausi, kad praėjus kone dvidešimčiai metų pagaliau supratau, kas vyko mano mažoje galvoje, ir su tuo liūdesiu atsiskaičiau. Taigi menas, į kurį dar neseniai žiūrėjau skeptiškai, man būnant vaiku buvo ir mano pačios kuriamas.

5 kadras

Vienu paskutinių taškų tampa nežinomos menininkės Sofijos Baldauskaitės rasta situacija „Grąžintas bakenas“ (bakenas – laivakeliuose naudojamas pavojų perspėjimo ženklas). Sustoję ties itin aukšta uosto tvora einame link bakenų, kurie išdėstyti tarp uosto ir sovietinių daugiabučių. Baldauskaitė šiais objektais šneka apie miesto įvaizdžio formavimą bei mitų kūrimą (šnekama apie pavogtus bakenų atvaizdus, atsidūrusius Klaipėdos miesto herbe), tačiau mane patraukia tai, kas mieste vyksta neplanuotai. Kol einame, pastebiu priešais uosto tvorą (įsivaizduojamai) saldžiai saulėkaitoje miegantį benamį. Žvelgiant iš toliau kyla mintis, kad gal jis – kūrinio dalis, taip jau būna kartais menui sumaišant žvilgsnį ir protą. Bet galiausiai atsiduriame prie bakenų. Šalia vieno jų pastatyta kačių šėrykla. Tuoj pat išlenda juodu kostiumu, baltais marškiniais pasipuošęs katinas ir taip pat saldžiai mėgaujasi ir saule, ir atklydusia minia bei jos dėmesiu. Tiek benamis, tiek katinas tampa savotiškos idilės atvaizdais, nes į tai, kas yra toliau jų miego ar juos šildančios saulės, tuo momentu nesigilinu. Miesto pragaištis ir privilegija yra galėjimas praeiti, atsiriboti nuo tikrųjų istorijų, nes jų aplinkui paprasčiausiai per daug.

6 kadras. Išsiskyrimo vieta

Išsiskiriame Lietuvininkų aikštėje. Gausus ekskursantų būrys po daugiau nei dvi valandas trukusios ekskursijos neskuba skirstytis. Kaip ir buvo galima nuspėti, daugiausia klausimų sulaukia 4 kadre minėtos rastos Gajausko situacijos. Kaip tvora ar skylė joje gali būti menas? Visai neseniai pati to būčiau klaususi su kreiva šypsena, tačiau miestas man suteikė galimybę susidurti su galybe požiūrių ir išmokti pažinti, suprasti bei priimti tai, kas būtų atrodę nepriimtina. „Reiškinys M“ tampa meilės ode miestams, nuolat mokantiems, neretai invaziškai lendantiems po mūsų oda ir į mūsų sapnus, neleidžiantiems pasiduoti ramybei.

Miestas yra dingstis (tokiu vardu Tomas Martišauskis pavadina vieną atrastą bevardę gatvę Klaipėdoje). O meno kūrinys yra pastebėti.

„Reiškinį M“ Klaipėdos mieste galima pažinti iki lapkričio 17 d.