Dvi kryptys

Man rašant šio teksto juodraštį Lietuvos piliečiai rinko naują valdžią. Jį redaguodama jaučiu – pirminį atokvėpį, kad Seime nebus daugumos prorusiškų partijų, keičia štai toks suvokimas: bent ketverius metus politiką diktuos trečia pagal dydį antisemitų partija, kurios vadui negalioja Konstitucinio Teismo sprendimai. Jau aišku, kam reikės vėl ateiti balsuoti po dviejų savaičių ir iš ko rinktis. Ir vėl aštru, vėl jausmas, kad sprendžiamas Lietuvos likimas, vėl neapykanta sunkiasi į paviršių reikalaudama aukos. Niekada nesuprasiu kodėl. Galbūt šių rinkimų reikšmė paaiškės tik vėliau, išryškės po keleto dešimtmečių, kam nors iš archyvų ištraukus šios dienos puslapį ir pasakius: „Štai, tą dieną prasidėjo istorinis virsmas, atvedęs į mūsų dabartį. Ar tada žmonės tai suprato?“ Galiu tiems ateities žmonėms paliudyti: suprato ir aktyviai dalyvavo mėgindami išlaikyti šalies „traukinį“ ant tų pačių bėgių, kurių kryptis – žmogaus teisių garantija visiems, taip pat ir mažumoms, demokratija ir žodžio laisvė, susitarimais ir teise grįstas pasaulis, kuriame ir tegali egzistuoti ne itin didelė Lietuva.

Matau panašų suvokimą akyse amerikiečių, 1968 m. birželio 8 d. atėjusių palydėti Roberto F. Kennedy (1925–1968) palaikus iš Niujorko į Vašingtoną vežančio traukinio. Juos fotografavo tuo traukiniu važiavęs fotožurnalistas Paulas Fusco (1930–2020). Kaip ir dera tokia proga, žmonės rimti, nors graži vasariška diena. Tačiau olandų menininką Reiną Jelle Terpstrą sudomino pats traukinys, ir jis ėmė ieškoti traukinio vaizdo, o tai reiškė, kad užsimojo archyvuose rasti jį lydėjusių žmonių nuotraukas – „kitą žvilgsnį“.

Užrašiau kabutes, nes šį žodžių junginį aptikau kitoje mini parodoje Vilniuje. Radvilų rūmų dailės muziejuje įkurtą Šedevro kambarį iki spalio pabaigos užėmė Laima Kreivytė ir jos įkurta grupė Cooltūristės. Ten, be kita ko, jos rodo 2012 m. kūrinį „Kitas žvilgsnis“. Jis taip pat atsirado patyrinėjus vaizdo archyvus, praeityje ieškant nutylėtos queer arba LGBTQ+ bendruomenės perspektyvos. Atkreipus dėmesį į šį bendrumą dingtelėjo, kad mūsų rinkimai ir jų nulemsiami politiniai virsmai dar stipriau sujungia šias dvi nesusijusias parodas. O gal ir susijusias – abiejose užčiuopiamas nerimas kaip tik dabar įgyja aiškesnius kontūrus.

Žvilgsnis į (ne)vilties traukinį

Nušautas Robertas F. Kennedy buvo tik senatorius, ministras ir kandidatas į prezidentus. Ne pirmas nužudytas Amerikos vadovas. Ir ne pirma žlugusi viltis. Kiek teko skaityti ar žiūrėti dokumentinių filmų apie Amerikos istoriją, su šiuo žmogumi buvo siejama demokratiškesnio, socialiai teisingesnio gyvenimo viltis. Būdamas teisingumo ministru jis kovojo prieš mafiją, organizuotą nusikalstamumą ir palaikė afroamerikiečių kovą už pilietines teises. Bet vienas palestinietis jį nušovė esą už tai, kad per 1967 m. šešių dienų karą RFK palaikė Izraelį. Teisingesnio gyvenimo išsiilgusių žmonių viltis žlugo. Kai dabar įsitempę laukiame, už kurį prezidentą nubalsuos amerikiečiai, neatlėgsta jausmas, kad ir vėl kaupiasi neapgręžiamas posūkis. Nežinia, kokias šio laiko nuotraukas tyrinės ir ieškos kito žvilgsnio ateities žmonės. Bet dabar aišku, kad tas traukinys tapo ano laiko nevilties simboliu, o jo pravažiavimas – istoriniu įvykiu susirinkusiems palydėti politiko palaikus žmonėms.

Traukinio atvaizdų ieškojęs Terpstra susirinkusiems Prospekto galerijoje pasakojo, kaip jam pavyko surasti kai kuriuos Fusco nufotografuotus žmones, su jais pasikalbėti, atrasti jų žvilgsnį. Jis ėjo į archyvus, bibliotekas, rašė žinutes socialiniuose tinkluose, važiavo tais pačiais bėgiais traukiniu, išlipdamas stotyse ir klausinėdamas. Šį bei tą surinko. Rado pluoštelį laiškų, dabar eksponuojamų stende, rado žmonių fotografuotą traukinį, rado net vieno tuomet paauglio, dabar benamio, nufilmuotą laukimą žvalgantis pro langus iš viršaus.

Tai – tik nuotrupos, bet ir jų pakanka, kad pajustume įvykio reikšmingumą. Kai kuriuos tuomet vaikų ir paauglių, o dabar pagyvenusių žmonių prisiminimus Terpstra cituoja ant sienos rodomose skaidrėse. Galime pasiskaityti ir ant stalo po stiklu išdėliotus laiškus, parašytus dailyraščiu. Pavyzdžiui: „Televizijos žiūrovai laidotuvių mišiose klausėsi gražios Leonardo Bernsteino muzikos, girdėjome malonų Andy Williamso balsą, o vėliau turėjome išgirsti jūrų pėstininkų orkestrą, choralo grupę ir kitus. Tačiau niekur nebuvo pasiūlyta tokia širdį glostanti ir kilniadvasė dovana kaip būrelio vaikų ir drąsaus vadovo, kurie, nepaisydami karščio, troškulio ir fizinių nepatogumų, grojo ir grojo, duodami, ką galėjo, tai dienai ir ta proga“, – rašo ponia George O. Bullerdick mokyklos orkestro, grojusio Peno centrinėje stotyje (Naujasis Džersis), vadovui.

Nors Terpstra ieško žmonių žvilgsnio į traukinį – ir jį randa, suklijuoja jo nuotraukas kaip ikonas, – vis tiek įdomiausia žiūrėti į pačius žmones, kurie irgi yra tose nuotraukose. Taip pat ir keliose eksponuojamose, jau istorinėse ir patį Terpstrą suintrigavusiose Fusco fotografijose. Nuotraukos – mažesnės ir didesnės, stačiakampės ir kvadratinės, spalvotos ir ne, užfiksuotos įvairiais fotoaparatais – išdėstytos palei juodą „geležinkelio“ liniją, vingiuojančią per visas galerijos sienas. Galbūt jos atrodys niekinės, „nemeniškos“, liudijančios tik nepažįstamų žmonių minios buvimą tame rezignacijos kelyje – Amerikos kelyje į ateitį. Ir vis dėlto net paprasčiausia nuotrauka geba įtraukti, jei tik prieini ir įsižiūri į veidus. Ten – tokie pat kaip mes, nebūtinai liūdni, nes diena tam per graži, bet dalyvaujantys, stebintys virsmą, žvelgiantys į savo praradimą, galbūt veikiantį ir mūsų dabartį.

Kitas žvilgsnis – paslėptas šešėliais

Roberto F. Kennedy palaikų palydėjimas buvo viešas renginys, traukiniu važiavo oficialus fotografas, kurio užduotis buvo liudyti viešą gedulą, žmonės fotografavo nesislėpdami ir nesigėdydami. Nes, nors ir turinti savų problemų, Amerika – laisva šalis. Laimos Kreivytės ir Cooltūrisčių „Kitas žvilgsnis“ slapstosi veidrodžiuose ir televizijos ekranuose, nes jis užfiksuotas Rytų Europos nelaisvės, totalitarinių režimų laikais. XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje vengrų režisierius Károly Makkas (1925–2017) kūrė filmą „Another Way“ („Kitas žvilgsnis“, 1982) pagal vengrų rašytojos Erszébet Galgóczi (1930–1989) autobiografinį romaną „Kita meilė“ apie dvi žurnalistes, bet jokia vengrų aktorė nesutiko vaidinti. Tai nestebina. Galiausiai pakviestos lenkės Grażyna Szapołowska ir Jadwiga Jankowska – jos išdrįso ir suvaidino lesbietišką meilės istoriją. Paskui Jankowska Kanų kino festivalyje gavo palmės šakelę už geriausią moters vaidmenį.

Cooltūrisčių filmas „Kitas žvilgsnis“ kaip tik ir rodo apdovanojimo įteikimo epizodą, kai Jankowska sutrikusi, regis, raudonuodama užlipa į sceną, renginio vedėja ją globėjiškai apkabina (kaip galingieji Europos Vakarai nuskriaustus Rytus). Bet tame apkabinime gali įžvelgti ir daugiau – ypač kai kalbame apie įprastumą pažeidžiantį filmą. Tada vaizdas apsukamas, rodomas tarsi veidrodyje, galima pažvelgus kitaip, dar kartą patyrinėti judesius, ieškant atsakymo į sukirbėjusį klausimą, ir taip iki galo neįsitikinti. Tame pačiame ekrane rodomos ir paties filmo ištraukos. Kažką ideologiškai teisingo kalbanti žurnalistė (Jankowska) kolegės stebima per veidrodėlį. Toks slaptas žvilgsnis galėtų gąsdinti, nes tai – visuotinio persekiojimo laikai. Bet po truputį aiškėja, kad slaptumo priežastis – uždraustas geismas, kad veidrodėliu moteris gaudo mylimą veidą. Paskui jau restorano veidrodyje padavėja (ir turbūt muzikantas) stebi abi moteris, kurios kalbasi, išgeria vyno, apsikloja kelius kailiniais ir bučiuojasi. „Šešėlių kambaryje“ aplink ekraną dar eksponuojami išplaukę sudvigubinti kadrai, pabrėžiantys situacijos neaiškumą ir dviprasmybę.

Visos filmų ištraukos labai trumpos: „Bučinys“ trunka 4 minutes 3 sekundes, „Veidrodis“ – 1 minutę 6 sekundes, „Kitas žvilgsnis“ – tik 32 sekundes. Pačios ištraukos – tarsi žvilgčiojimai į veidrodėlį skubant pasislėpti. Vos pagaunamas geismas. Ir konvulsyvus kartojimas norint paliesti bent akimis, ištirti, suprasti – kartu, įsisąmoninus draudimą geisti, visa tai matyti, turėti. Nors „Kitą žvilgsnį“ jau mačiau 2012 m., dabar supratau, kad geriausia tas ištraukas žiūrėti šešėlių okupuoto Šedevro kambario tamsoje – tarsi buduare, kur parodoma ir kita patriarchalinės sistemos sukonstruoto didžiųjų genijų Olimpo pusė: kas liko kultūros šešėliuose, į ką nekrypo šedevrus tapančių dailininkų akys, nes tam nebuvo užsakovo, nes „to nebuvo“. Ir tik veidrodyje galima pastebėti žvilgsnio atsaką, atsargų meilės siuntinį per prietarų užtvaras. Bežiūrint prabėgančius vaizdus šešėliai virsta atrastaisiais atvirkščiai atspindėto laiko šedevrais.

Šiuo straipsniu susieti menininkai archyvuose ieško to, kas buvo praleista. Bet Terpstrą domina tai, kas buvo matoma, apšviesta birželio saulės, o Kreivytė įsteigia tai, ko neturėjo būti ir kol kas dar nėra daugumos mūsų šalies piliečių pasaulio konstrukcijoje. Nebuvo nei gėjų, nei lesbiečių, nes tai – dabarties išsigalvojimas, kaip pasakytų kai kurie politikai, už kuriuos šiandien balsuoja nemaža dalis žmonių. Ir, aišku, šie trapūs ir migloti įrodymai jų neįtikins, juo labiau kad jie tik fikcija, priešingai nei Terpstros atrastos traukinio nuotraukos, filmai ir laiškai – tikri dokumentai. Bet už tos fikcijos glūdi tikras pačios menininkės žvilgsnis – geidžiantis ir atpažįstantis kitų geismą. Ir kartu liudijantis tokio ieškojimo pažeidžiamumą, nes galima tai įžvelgti tik slapta, per veidrodžius ir tik per laiko atstumą.

Gal todėl ir lyginu „Šešėlių kambarį“ su Terpstros tyrimu apie Roberto F. Kennedy traukinio palydas – ir ten, ir ten tvyro pažeidžiamumo nuojauta. Juk RFK buvo nužudytas, kad nebegalėtų remti Izraelio, – o tai aktuali problema ir dabar. Sovietmečiu netradiciškai gyvenantys žmonės, šiuo atveju moterys, buvo užčiaupiami bauginimais – ir dabar jie tebėra nepageidaujami piliečiai, kuriems geriau leisti emigruoti nei suteikti galimybę kurti šeimas.

Abi parodos kuria liūdesio pasiją liudydamos, kad draudimai, daugumos ar galingųjų primetama valia neigti mažumos teises tai atslūgsta, tai vėl priartėja, bet niekada neišsibaigia. Nežinau, ar šios dvi parodos mano mintyse atrastų viena kitą, jei gyventume kitokiu laiku, ne pasaulinio nerimo šešėlyje. Jei vėl negrėstų priverstinė tyla kasdien matant neteisybes.

Todėl neatsispiriu pagundai pabaigoje pacituoti Cooltūrisčių teksto (rašyto Akvilinos Cicėnaitės ir eksponuojamo Radvilų rūmuose), pradžią: „Šešėlių kambarys yra tai, kas nutylima, kas lieka paraštėse, užkaboriuose, privačių kambarių tamsoje, blausiuose veidrodžių atspindžiuose. Čia matoma tampa tai, kas nematoma, konstruojamas alternatyvus žvilgsnis – apnuoginantis ir aprengiantis, nekontroliuojamas ir neribojamas absoliutaus žinojimo galios, suvokiantis interpretavimo atsakomybę ir sykiu atviras geismui bei nepažinumui. Tai prieblandos zona – tarp būtojo ir esamojo laiko, tarp to, kas buvo, bet liko neįžodinta, ir to, kas galėjo būti.“

Sveiki atvykę į prieblandos zoną – čia galima kol kas prisiglausti. Ir pasikalbėti apie tai, kas mums svarbu.

Reino Jelle Terpstros paroda veikia iki spalio 26 d.

Prospekto galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

„Šešėlių kambarys“ veikia iki spalio 30 d.

Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius)

Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė