Adrenalinas į muziejų raumenis

Savo pasakojimą noriu pradėti nuo šūktelėjimo: kaip gerai šiais laikais dirbti muziejuje! Pastaruosius kelerius metus muziejų specialistams sudarytos pakankamai geros galimybės tobulintis, pasinaudojant netgi dviem kvalifikacijos kėlimo būdais – Martyno Mažvydo bibliotekos programa „Kompetencijų biblioteka“ ir Lietuvos nacionalinio muziejaus vizitų į užsienio muziejus programa „Marta“. Pirmoji skirta bendrosioms kompetencijoms ir siūlo plačią amplitudę mokymų vadovams bei specialistams (nuo viešo kalbėjimo įgūdžių stiprinimo iki lyderystės emocinės gerovės kūrimo organizacijoje). Antroji skirta profesinių žinių tobulinimui ir tinklaveikai – vykstama į Europos ir JAV muziejus, pažindinamasi su jų veikimo principais, patiriamais iššūkiais, naujovėmis, viskuo, kas vadinama gerąja praktika, iš kurios būtų galima pasimokyti ir ką nors pritaikyti Lietuvos muziejuose. Šios jau antrus metus baigiančios kompetencijų kėlimo programos veikia kaip adrenalino injekcija į Lietuvos muziejų raumenyną. Nors greitų rezultatų muziejų sektoriuje nebūna, be to, pokyčiai priklauso nuo daugybės veiksnių, gautas adrenalinas skatina kitaip pasižiūrėti į savo veikimo sritį, mažina inertiškumą, sėja naujų idėjų sėklas ir apskritai skatina atrasti vieniems kitus. Tai mokymosi metai, bent jau man rodantys, kaip keičiasi muziejų laukas, ir didėjant jo alkiui ateityje bus galima sulaukti įdomių dalykų.

Šio teksto tikslas – pasidalinti savo patyrimais ir pamąstymais apie gautą adrenalino injekciją Niujorko muziejuose, kuriuos teko aplankyti šį rudenį kartu su „Marta“. Nenoriu to ypač sureikšminti, nes šiais laikais visi keliauja daug, tačiau norėtųsi reflektuoti ir patį „Martos“ mokymosi koncepto išskirtinumą, kai muziejų aplankymas tėra viena iš proceso dalių. Gal po kokių penkerių–dešimties metų, kai visos sėklos bus sudygusios ir kils nuostaba, iš kur visa tai, bus naudinga atgaminti, kaip atrodė jų dirvos ruošimo ir jų sėjimo procesas.

Taigi pirmiausia numatomos vizitų kryptys, temos, pagal kurias atitinkamai suorientuojama tikslinė grupė: ar vizitas labiau skirtas edukatoriams, rinkinių kuratoriams, parodų rengėjams, ar architektams. Skelbiamas konkursas, į kurį muziejai gali deleguoti mokytis pasirengusius ir motyvuotus darbuotojus. Motyvuoti jie turi būti ne tik pakeliauti, bet ir vėliau dalintis parsivežtomis žiniomis su kitais muziejų kolegomis. Dar prieš kelionę, bendradarbiaujant su „Kūrybinių jungčių“ fasilitatoriais, vyksta pasiruošimas, mokomasi išgryninti rūpimus klausimus kartu atrinktų dalyvių grupėje. Tuomet – pati kelionė į muziejus, kurios metu grupė tampa panaši į viską sugeriančią kempinę. Ir tik po to prasideda kelių savaičių trukmės sugertos informacijos sunkimas ir apdorojimas grupėse, pagal dizaino mąstymo (angl. design thinking) metodą sustruktūruojant gyvus įspūdžius ir informaciją į rišlius pasakojimus, kurie turės būti pasakojami pasidalinimo patirtimi dieną, į salę susirinkus daugiau nei pusšimčiui muziejininkų.

Kaip jau supratote, aš irgi buvau kempinėlė Niujorko muziejuose, kaip ir dar dvylika mano kolegų. Nenoriu to sureikšminti, nes Niujorke visi yra bent kartą pasijutę kempinėlėmis. Bet čia metas pradėti pagaliau pasakoti, ką aplankėme ir kokios informacijos prigėrėme ar buvome prigirdyti. Savaime suprantama, kad Amerikos muziejų kontekstas, tradicijos ir apskritai egzistavimas visiškai kitoks negu Europos. Neturėdami valstybės išlaikymo, jie sukasi kaip verslo mašinos, pardavinėjančios estetines patirtis, prasmės pojūtį ir šiuo metu visuomenei aktualiausias idėjas.

Lankėmės Niujorko miesto muziejuje, Metropolitano meno muziejuje, MoMA, MoMA PS1, Whitney Amerikos meno muziejuje, Guggenheimo muziejuje, Rugsėjo 11-osios memorialo muziejuje ir net ukrainiečių diasporos įkurtame Ukrainos meno muziejuje. Mane labiausiai domino, kokį naratyvą kuria muziejai, kokią ir kieno istoriją pasakoja ir kaip tai susiję su šių dienų JAV aktualijomis. Taigi bandysiu koncentruotai išdėstyti esminius pastebėjimus, kurie galbūt gali duoti naudingo peno ir mąstant apie Lietuvos muziejuose siūlomus pasakojimus bei reprezentuojamus balsus ar apie tai, kaip galima prisidėti prie jų įvairėjimo.

Gal kai kam ir nebus nauja, tačiau svarbu trumpam sugrįžti į 2020 m. gegužę, kai prasidėjo didelį rezonansą tiek JAV visuomenėje, tiek už šios šalies ribų sukėlęs judėjimas už juodaodžių teises „Black lives matter“. Muziejai, būdami tiesiogiai priklausomi nuo jų vartotojų, niekada nebūna neutralūs. Iš karto po George’o Floydo atvejo muziejuose prasidėjo tebejaučiami pokyčiai, iš esmės tapę nuolatine pastanga griauti didįjį pasakojimą, kuriame dominuoja baltieji. Galima sakyti, kad šis judėjimas paspartino jau ir taip kelis dešimtmečius vykusį muziejų dekolonizacijos procesą. Muziejai, atliepdami jiems keliamus lūkesčius, o ir kai kurių darbuotojų iniciatyvas, protesto pareiškimus dėl patiriamo rasizmo darbo vietose, paskelbė įtvirtinantys „Įvairovės, lygybės ir įtraukties“ (Diversity, Equity, Inclusion – DEI) principus (arba planą, polisą). Pagal jį išsikelti tikslai skelbia siekį, kad visi darbuotojai ir savanoriai būtų mokomi kovoti su rasizmu; būtinybę sukurti už įvairovę muziejuje atsakingo specialisto poziciją, įdarbinti BIPOC (Black, Indigenous, People of Color) kandidatus į skyrių vadovų ir vyresniųjų vadovų pareigas, taikant nustatytas kvotas; skirti dėmesį ir finansinius išteklius darbuotojų gerovei. Taip pat būtinybę stiprinti parodų, renginių ir leidinių programas, nagrinėjant sudėtingus ir anksčiau nereprezentuotus pasakojimus, kurti įvairove paremtą naują kanoną, įvairinti kolekcijas.

Jau nuo mūsų pažinties su Niujorko miesto muziejaus ekspozicija, pristatančia Niujorko istoriją, pastanga rodyti juodaodžių, o ypač vergų indėlį į miesto statymą ir kultūrinį peizažą buvo akivaizdi (ekspozicijoje – vergovę liudijantys artefaktai, archyvinė medžiaga ir kt.). MoMA parodoje „Meistraujant modernybę“ (Crafting Modernity), skirtoje Lotynų Amerikos dizainui 1940–1980 m., pirmą kartą istorizuojamas lotynų amerikiečių kilmės dizaino kūrėjų indėlis ir mąstymo išskirtinumas, kuriame balansuojama tarp tradicinių amatų bei medžiagų panaudojimo būdų ir vakarietiško modernumo sampratos pritaikymo. Metropolitano muziejuje prie XIX a. portretų, vaizduojančių indėnus, atsirado išplėstinės etiketės, perteikiančios indėnų perspektyvą, jų interpretaciją, siekiant parodyti dekolonizuotą žvilgsnį. (Nors didžioji ekspozicijos dalis grįsta tradiciniu „baltojo“ istoriniu chronologiniu pasakojimu.)

Radikaliausius kuratorystės pavyzdžius išvydome Whitney muziejuje. Performuotoje ilgalaikėje ekspozicijoje vietoj amerikietiško abstrakčiojo ekspresionizmo herojaus Jacksono Pollocko didžiaformatės drobės pakabinamas jo žmonos, daugeliui mažiau žinomos tapytojos Lee Krasner kūrinys. Toks kuratorinis sprendimas iliustruoja pastangą išdrįsti deheroizuoti didžiojo tapytojo mitą, pripažįstant, kad sėkminga dailininko karjera buvo iš esmės tikėjimo jo herojiškumu pasekmė. Simboliška, kad būtent toje vietoje, kur anksčiau išdidžiai kabojo Pollocko darbas, dabar eksponuojamas pirmasis didelio formato vyro šešėlyje tūnojusios žmonos kūrinys, nutapytas iš karto po jo mirties, kai tik dailininkė pagaliau galėjo pradėti naudotis jo dirbtuve (Pollockas drausdavo jai ten net įeiti).

Greta šio iliustratyvaus pavyzdžio galėtų būti ir daugybė kitų, nes iš esmės visa nuolatinė ekspozicija yra performuota, atliekant tą patį veiksmą – ardant amerikiečių šiuolaikinio meno istorijos pasakojimą ir įsiuvant anksčiau pražiūrėtus moterų menininkių, LGBTQ+ atstovų ar kitų marginaliais laikytų kūrėjų istorijų fragmentus. Galima būtų sakyti, kad nieko čia labai stebinančio, tačiau to paties Whitney organizuojamoje šiuolaikinio Amerikos meno bienalėje „Net geriau nei tikrovė“ (Even Better Than the Real Thing) eita dar radikalesniu keliu – tarp dalyvių nėra nė vieno baltojo vyro. Tai pavyzdys, kai selekcija tampa iš tiesų radikali ir gali kilti teisėtas klausimas: ką šiais laikais daryti menininkui, jei jis yra baltasis vyras? Ar neprieinama iki kito kraštutinumo ir naujo tipo cenzūros?

Iš tiesų šie klausimai, susiję su gražiais ir teisingais įvairovės siekiais, kyla natūraliai ir juos kelti netgi norisi tyčia. Jie kyla kaip reakcija į jaučiamą vyraujantį naujai formuojamą kitą Didįjį pasakojimą, atstovaujantį naujoms vertybėms bei lūkesčiams, kurie nėra vienareikšmiški ir reikalauja kritinio mąstymo. Galvodama apie viską aprėpiantį įvairovės, lygybės, įtraukties principą, kuris visuose šiuose muziejuose veikia kaip pagrindinis veiklos orientyras, svarsčiau, kaip viskas suvienodėja ir menas tampa sukaustytas naujų tiesų ir naujų normų. Iš tiesų gal tai laikas, kai siekiant geriausių tikslų kyla grėsmė menininko laisvei, ir tai nėra apibrėžta tik amerikietiškos geografijos.

Idėjos pasižymi takumu. Štai praėjusį pavasarį dalyvaujant Dailės akademijos studentų darbų gynimuose su kolege teko susigrumti dėl vienos studentės darbo, kuriame jauna autorė leido sau vaizduoti tik daugiausia vyriškų bruožų turinčias herojų figūras. Kolegei, komisijos narei, kuri taip pat menininkė, kilo abejonių, ar toks kūrinys gali būti vertinamas gerai, ar neturėtų jame būti reprezentuojama lygybė (bent jau dalis veikėjų turėtų būti moterys) ir gamtinė įvairovė (ne vien žmonės, bet ir gyvūnai, pagal visą antropoceno eroje užgimusį naują ikonografinį kanoną). Tąkart kėliau klausimą – o kur pasidėjo menininko laisvė? Kur maištas prieš ideologinį įrėminimą, galios žaidimus, kuriuos žaidžia visi verčių nustatyme dalyvaujantys nariai (meno kuratoriai, galerininkai, pirkėjai ir kiti rinkos dalyviai)? Ar dabar geru laikome tik tą meną, kuris paklūsta taisyklėms ir yra etiškai teisingas? Ar nėra tai kažkuo panašu į (savi)cenzūros reiškinį, vyresnės kartos patirtą sovietmečiu?

Grįžę su šia kuratorinių praktikų Niujorko muziejuose tyrinėjimo patirtimi, spalio pradžioje skaitėme viešus pranešimus muziejų kolegoms. Kvietėme diskutuoti ir kėlėme klausimus, kaip būtų galima siekti balanso tarp skirtingų pasakojimų ir nenueiti į kraštutinumus. Diskutuojant su muziejininkais kilo įvairių minčių. Pavyzdžiui, koks reiškinys visuomenėje turėtų įvykti, kad Lietuvos atminties institucijos imtųsi performuoti savo pasakojimus ir kolekcijų kaupimo strategijas tokiu mastu, kaip tai įvyko Amerikoje po Georgeʼo Floydo mirties? Ar Lietuvos muziejams labiau pasisekė, kad jie gali laikytis savo pasirinkto pasakojimo ir nejaučia visuomenės spaudimo atkurti lygybės ir įvairovės tiesas? Kokio pokyčio reikia Lietuvos muziejų pasakojimuose?

Nenorėčiau sakyti, kad šie klausimai buvo iškelti pirmą kartą ir priblokštų naujumu. Kad jie būtų iškelti, visai nereikia vykti anapus Atlanto. Tačiau man atrodo svarbu išlikti atidumo ir kritiškumo režime ir šiuos klausimus kelti profilaktiškai. Muziejai ir čia nėra neutralūs, jie negyvena vakuume, juose reprezentuojami pasakojimai iš lėto smelkiasi į kolektyvinę pasąmonę ir mezga ryšį su gyvenimu. Taigi pasakotojas visuomet turi galią. O gautas adrenalinas į kritiškumo raumenį verčia apmąstyti kiekvieną pasakojime vartojamą žodį.