Kūrybinės rezistencijos

Šių (2024-ųjų) metų spalio 5–18 d. Šiaulių dailės galerijoje vyko projekto „Jaunas menas: kūrybinės rezistencijos Šiauliuose“ renginių programa, inicijuota kultūrinės veiklos koordinatorės Robertos Stonkutės. Dvi savaites trukęs paskaitų ir kūrybinių dirbtuvių ciklas „Polėkis“, kuriame dalyvavo iš Šiaulių kilę (Geistė Marija Kinčinaitytė, Živilė Minkutė, Paulius Žižliauskas, Adomas Žudys), juose gyvenantys jaunieji kūrėjai (Aistė Dadūra, Emilija Platakytė, Laurynas Nevidonskis, Žygimantas Ruškys, Edvardas Tamošiūnas, Gvidas Venislovas) bei kviestiniai menininkai iš kitų Lietuvos miestų (Pijus Čeikauskas, Tomas Daukša, Mark Eckstrand, Elena Kanarskaitė), skatino įvairaus amžiaus publiką įsitraukti ir pajausti kūrybinį „Polėkio“ pulsą.

Šiame tekste dalinuosi renginių ciklo apžvalga iš kelių perspektyvų – kaip projekto rezidentė, kuri buvo pakviesta dalyvauti renginiuose, sukurti naujus darbus ir pristatyti savo pastarųjų metų kūrybą. Kitas žvilgsnis iš šalies – pamąstymai apie tokio pobūdžio renginių reikšmę Šiaulių kultūriniam laukui. Dvi savaitės prabėgo greitai, tačiau jose įvyko nemažai kibirkščių, leidžiančių įsivaizduoti naujas veiklų kryptis ateityje, kuriomis būtų siekiama pritraukti ir skatinti kultūros ir meno bendruomenės augimą, kūrybinės energijos kaitą mieste. Būdama čia pajutau, jog „Polėkis“ tiesiogiai atliepia dabartinio Šiaulių miesto kultūrinio lauko problematiką ir parodo vieną iš būdų, kaip panašios rezidencijų ir renginių programos gali praplėsti kultūros lauko arterijas mieste.

„Polėkio“ ciklo metu vyko kūrybinės dirbtuvės su Panevėžyje gyvenančiu menininku Marku Eckstrandu, kuris pažindino su stiklo meno procesais. Fotografas Paulius Žižliauskas savo dirbtuvių metu dalyviams suteikė praktinių vaizdo iškraipymo įgūdžių pasitelkiant analoginės fotografijos procesus ir technikas, o menininkas ir tyrėjas Adomas Žudys dirbtuvių metu „Popieriniai kompiuteriai“ apžvelgė kompiuterijos istoriją: Ramono Llullo, Trithemiuso bei Giordano Bruno architektonikos (žinių organizavimo) sistemas ir jų įtaką šiuolaikinei kibernetikai. Živilės Minkutės užsiėmimų metu buvo kviečiama kurti asmenines vėliavas, kurios veikia kaip taikos su savimi ir savi-refleksijos simboliai, sudėlioti iš spalvų, tekstūrų ir audinių. Pijus Čeikauskas kartu su Šiaulių dailės mokyklos moksleiviais bendradarbiavo kuriant naują meninį akcentą ant mokyklos lauko sienų. Menininkas Tomas Daukša kartu su Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos moksleiviais praktikavo sniego žmogaus viliones, kurių metu nagrinėjo ryšį tarp tiesos fabrikavimo ir meno.

Pirmoji renginių savaitė buvo pažymėta Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus galerijoje „S_IN“ atidaryta debiutuojančių fotografų paroda „Kokonas“, kuria apimamas platus projektų spektras – nuo subjektyvaus žvilgsnio į aplinką ir žaismingų eksperimentų iki socialinių problemų, priverčiančių pažvelgti į Šiaulių miesto paribius. Visų šių pradedančiųjų autorių darbus vienija paieškos, kaip pasitelkiant fotografiją galima atverti netikėtą perspektyvą į save, į kitą ar į supančią aplinką. Laurynas Nevidonskis – paslaptingai prisistatantis kaip nuotykių ieškotojas – rodė nuotraukų seriją „Eksperimentai“, kurioje žaidžiama su žiūrovo perspektyvos suvokimu. Jo fotografijose atspindžiai vandenyje paverčia aplinką į vaizdą, kuris virpa, tirpsta ir kinta. Meditatyvus stebėtojo-fotografo objektyvas kviečia atkreipti dėmesį į emocinio santykio su aplinka išraišką per atspindžius, kuriuose koordinatės – viršus ar apačia – nebeturi reikšmės. Aistė Dadūra nuo 2017 m. tęsiamoje portretų serijoje „Alter ego“ žaidžia su fantazijos ir savęs suvokimo ribomis, kviesdama modelius pasitelkti kaukes kaip savotiškas saviraiškos priemones. Fotografijose nuasmenintas kūnas, kaukė ir aplinka yra apjungiami į vientisą erdvę, skirtą performatyvioms tapatybės transformacijoms. Serijoje žvelgiama į persikūnijimą – žaismingus savęs ieškojimus užsidėjus gyvūnus simbolizuojančias kaukes-galvas kaip būdą priešintis visuomenėje vyraujantiems vaidmenims.

Žvilgsnis į Šiauliuose esančias socialines problemas, kurios yra susijusios su priešiškumu kitoniškumui, tolerancijos nebuvimu, atsiskleidžia Emilijos Platakytės ir Žygimanto Ruškio fotografijos projektuose. Juose autoriai pasitelkia fotografiją kurti ryšiui su žmogumi, taip siekiant pasipriešinti stereotipiniam mąstymui. Emilijos Platakytės projektas „Šalia esantis svetimas: sikhai mūsų akimis“ drąsiai žvelgia į Šiauliuose gyvenančių ir dirbančių sikhų bendruomenės atskirties problematiką. Fotografuodama sikhus ir besigilindama į jų gyvenimo Šiauliuose patirtis, autorė tai pristato kaip mūsų visuomenės šaltumo, baimės ir neapykantos tam, kas nepažįstama, atspindžius. Sikhų portretai sukurti viešose erdvėse, kuriose autorei tai pat teko liudyti susidūrimą su jiems atvira neapykanta: „Žmonės viešai reiškė pasipiktinimą, kodėl aš juos fotografuoju, be jokio pagrindo kalbėjo apie tariamą sikhų tingumą, nenorą dirbti ir apsileidimą. Neapsieita ir be įžeidžių komentarų apie odos spalvą.“ Parodoje šalia besišypsančių sikhų portretų ir aprašų apie juos išeksponuoti šiauliečių komentarai paliekami socialinių tinklų paskyrose po pačių sikhų nuotraukomis. Šie komentarai veikia kaip pranešimas apie vyraujančią rasizmo problemą ir pastangų trūkumą siekiant suprasti tai, kas mums yra nepažįstama. Šis projektas yra aktualus, inicijuojantis diskusiją ir pastangas kurti žmogiškąjį ryšį su svetimu, kuris galėtų ir turėtų būti priimamas kaip svečias – su pagarba ir atvirumu.

Sikhai dirba kompanijose, kurios yra įsikūrusios Laisvojoje ekonominėje zonoje Zoknių mikrorajone. Šiame mikrorajone kitas parodoje prisistatantis fotografas, Žygimantas Ruškys, tyrinėja paribiuose atsiradusių žmonių gyvenimus. Fotografijų serijoje „Gienka – Zoknių ramstis“ žvilgsnis nukreipiamas į Zokniuose gyvenantį Genadijų, kurio portretai yra papildomi šalia gyvenančių kaimynų pasisakymais apie jį. Šiame projekte, per Genadijaus gyvenimo istoriją, kuris gyvena be elektros ir vandens, o jo pagrindinės pajamos ateina iš taros surinkimo, atskleidžiami trapūs žmogiškieji ryšiai ir kasdieniai ritualai, kurie ir kuria bendruomenę. Zoknių rajone esančios Laisvosios ekonominės zonos paribiuose Gienka išgyvena, nes padeda kitiems, nieko neprašo mainais, o kaimynai jam atsidėkoja savaip: „jie pakrauna jo telefoną, išverda jo atneštus koldūnus ar užpila karšto vandens jo atsineštam puodeliui su kava.“ Jo portretas, atsispindintis Free Economic Zone reklaminiame stende, tiesiogiai kuria ryškų kontrastą tarp nieko bendro su vieta neturinčių tarptautinių kompanijų, kurioms patikėta skatinti ekonominį aktyvumą, ir vietos bendruomenės, kurioje vyksta ne finansiniai, bet žmogiškaisiais ryšiais paremti sandoriai. Grupinės parodos metu „S_IN“ meno projektų erdvėje taip pat įvyko ir jaunojo menininko Gvido Venislovo debiutinis performansas „(Iš)Gyventi“, kuris nugramzdino į jauno žmogaus egzistencinių klausimų srautą: čia emocinis svoris tapo juoda mase, išsiliejusia iš sudužusio indo, kurį bandant iš naujo sudėlioti, aštrios šukių briaunos pažeidžia odos paviršių ir skverbiasi gilyn.

„Polėkis“ buvo uždarytas baigiamąja kviestinių rezidentų paroda „Nektaras“, kurioje pristatyti rezidencijų metu sukurti darbai. Parodoje balansuojama ant ribų paslankumo: tarp iliuzijos ir tikrovės, konspiracijų ir tikėjimo, romantinių santykių komercializavimo ir meilės sau paieškų, gundančio plastiko medžiagiškumo ir geologinio laiko klosčių. Neretai parodos, sudarytos iš rezidencijų metu sukurtų darbų, gali pasirodyti kaip surinkta dėlionė, kurios dalys iki galo nesusijungia. Tačiau šios parodos rezultatas nustebino dėl netikėtai išryškėjusių bendrų krypčių ir klausimų, kurie persipina ir papildo. Živilės Minkutės pasiūtos vėliavos, lėtai plevėsuojančios miesto pėsčiųjų bulvare, kvietė praeivius užeiti į Šiaulių dailės galerijos erdves. Karinių konfliktų kontekste tai yra ir pakvietimas susimąstyti apie vėliavų prasmes bei bendromis jėgomis nuausti socialinius „audinius“, kurie yra atsparūs konfliktų kuriamai nesaugumo ir nestabilumo atmosferai. Minkutė kviečia iškelti vėliavas ne ribų nubraižymams, bet asmeninių kelionių ir vidinės taikos su savimi įvietinimui, paverčiant vėliavas į simbolius, nurodančius į užuovėjas. Minimali, į atminties trapumą orientuota Pauliaus Žižliausko fotografijų serija tyrinėja asmeninį santykį su gimtaisiais Šiauliais, kuris su laiku keičiasi, o kadaise kurti stiprūs ryšiai nugula į prisiminimus. Bandydamas atkurti santykį su miestu autorius klaidžioja po skirtingus etapus, kurie išreiškiami per fotopopieriaus jautrumą šviesai, nedidelius nespalvotos juostelės ir skaitmeninės spaudos fragmentus, kuriuose ribos tarp fikcijos ir tikrų išgyvenimų išsitrina.

Parodoje eksponuojami ir nuo 2019 m. Adomo Žudžio vykdomo tyrimo projekto elementai: čia mirusio Spaudos Ąžuolo dalys, Šiaulių miesto savivaldybės patikėtos menininkui, įgauna naują paskirtį – kuriamas medinis kompiuteris. Į ekspoziciją įtrauktos ir dirbtuvių metu sukurtos kriptogramos, kuriose, naudojantis Trithemiuso tabula recta kodavimo lentele, nagrinėjamas klausimas, ką dirbtuvių dalyviams kompiuteriai reiškia šiandien. Sudėliotas minčių ir objektų „žemėlapis“ kviečia tyrinėti informacijos valdymo sistemų ištakas ir įtakas. Spekuliavimu, kas yra žinojimas, o kas tikėjimas, užsiiminėja ir Tomas Daukša: parodoje pristatomi artefaktai iš dirbtuvių su moksleiviais, kurių metu vyko sniego žmogaus viliojimas paremtas tikromis praktikomis. Išeksponuotas šunų ėdalas ir kiti elementai, kurie ir kuria pasakojimą apie sniego žmogaus egzistavimą, provokuoja lankytojus atkreipti dėmesį į tai, kaip tiesa gali būti fabrikuojama.

Elena Kanarskaitė pratęsia lankytojų viliones geismo mašinoje, kurioje susiduriama su tobula moterimi. Ji paremta menininkės tyrimu, kuris buvo vykdomas „Tinder“ pažinčių programėlėje. Sufabrikavusi tobulo vyro profilį ir tokiu būdu surinkusi bei išanalizavusi informaciją apie moterų profiliuose pasikartojančius elementus, menininkė pasitelkė gautus duomenis sėkmingos ir patrauklios moters įvaizdžio sukūrimui. Įėję į geismo mašinos vidų, susiduriame su tobula moterimi, kurios išvaizda remiasi stereotipais, o jos pasikartojančios frazės, bandant užmegzti ryšį su ja, nurodo į šaltą, nuasmenintą objektą. Projekte nagrinėjamas sintetinis individualumas, susvetimėjimas ir reifikacija – žmogaus sudaiktinimo reiškinys, kurie yra neatsiejami nuo tokių programėlių kaip „Tinder“ funkcijų ir dizaino. Tokiose terpėse artumo paieškos yra įpintos į kapitalistinį žaidimą, kuriantį pažadą, jog papildomai investavus laiko ir lėšų, galima greičiau susirasti romantinį partnerį. Prie geismo mašinos įėjimo išeksponuoti tobulos, bet sintetinės moters Monikos susirašinėjimai su ja susidomėjusiais asmenimis iki absurdo išryškina tokių platformų įtaką mąstant apie žmogų kaip objektą, daiktą, funkciją ir plokščią, bet gundantį atvaizdą.

Eksperimentinių fotografijų serijoje, sukurtoje rezidencijos metu, Edvardas Tamošiūnas tiesiogiai prisiliečia prie sintetinio paviršiaus, naudodamas dumplinį 4x5 colių fotoaparatą, kad užfiksuotų plastiko medžiagiškumą fotografiniame paviršiuje. Kiekvienas atspaudas sukurtas ranka, užtepant šviesai jautrią emulsiją ant popieriaus. Jei Kanarskaitės geismo mašinoje sutikome sintetinę merginą, šioje serijoje esame akistatoje su žmogų primenančia būtybe, o gal ateiviu, kuris yra apsuptas plastiko sluoksniais. Ši plastikinės būtybės studija nurodo į intymų ir komplikuotą santykį tarp žmogaus ir aplinkos. Senąja technika padarytos fotografijos sustabdo žvilgsnį, kuriame atsispindi katastrofinės ateities nuojautos. Panašios nuojautos rezonuoja ir su mano fotografijos darbais, sukurtais fotolaboratorijoje rezidencijos metu, kurie iš pirmo žvilgsnio dėl jų medžiagiškumo primena fotografinius dokumentus, ištrauktus iš mokslinio archyvo, išgyvenusio postapokaliptinį scenarijų. Kelias dienas trukusio proceso rezultatas – fotografijų serija „Harmoningi drebėjimai II“, kurioje sustingusios lavos raukšlės ir atsivėrę plyšiai nurodo į nuolatos besikeičiantį ir gyvą Islandijos kraštovaizdį. Kadrai užfiksuoti Reikjaneso pusiasalyje – tai aktyvi vulkaninė zona, kurioje 2023 m. ugnikalnių išsiveržimai vyko kas kelis mėnesius. Šioje vietoje geologinis laikas skaičiuojamas tarp naujai susikūrusių kraterių, lavos laukų, išdegusių samanų ir požeminių lavos urvų. „Harmoningi drebėjimai II“ yra „Super 8“ kamera užfiksuoto filmo tuo pačiu pavadinimu, tęsinys, kuriame objektyvas seka geologinių raštų koordinates. Analogine technika sukurtuose atvaizduose kraštovaizdžio detalės tampa sugrįžimo atgal į Žemę lokacijomis. Galimybė vėl grįžti prie darbo fotolaboratorijoje leido įsižiūrėti į kiekvieną sustingusios lavos klostę, kuri nurodo į neišsenkančią geoterminę energiją. Ji neišsenkanti, kaip ir kūrybinė energija. Ji apeina nustatytas ribas, ieškant kūrybiškų būdų pasipriešinti procesams, kurie nepastebimai formuoja mūsų santykį su savimi, kitu ir aplinka, paverčiant juos objektais, daiktais ir ištekliais.

Šiauliuose kelis dešimtmečius vyko pagrindiniai šiuolaikinio meno renginiai, tokie kaip šiuolaikinio meno festivalis „Virus“ bei medijų meno festivalis „Enter“, kuriuos organizuodavo Šiaulių dailės galerija. Ilgus metus tai buvo pagrindiniai įvykiai, kurių laukdavau, kaip ir dauguma miesto gyventojų, moksleivių bei Šiaulių universiteto studentų. Šie kultūriniai renginiai, kvietę susipažinti su alternatyviomis meno formomis, provokuojančiu žvilgsniu, užsienio atlikėjais ir menininkais, metai po metų formavo kūrybinį miesto polėkį. Nors projektai vyksta ir toliau, sujungus ir perdavus Šiaulių universitetą ir jo patalpas Vilniaus universitetui, mieste Menų fakulteto nebeliko, kaip ir meno krypčių dėstytojų ir studentų. Atvykstančių gyventi į Šiaulius kūrėjų palaipsniui sumažėjo, tad ir kultūros laukas, į kurio formavimą įsijungtų jaunoji studentų karta, ėmė trauktis.Tokie reiškiniai kaip „Jaunas menas: kūrybinės rezistencijos Šiauliuose“ daro apčiuopiamą poveikį meno bendruomenei, kuri ieško būdų save išjudinti ir atsinaujinti.Siūlomų veiklų gausa, intensyvumu ir įtraukančiomis dirbtuvėmis projektas veikia kaip pranešimas, jog minties polėkis – kūrybinės energijos kaita yra reikalinga ne tik miesto reprezentacinėms reikmėms, bet ir pačiai bendruomenei. Rezistencija šiuo atveju, nurodo į platesnį veiksmų, minčių ir reikšmių lauką, kuriame vyksta pasipriešinimas kūrybinės energijos redukcijai.

Straipsnio publikaciją dalinai finansuoja Šiaulių miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba.