Žavingosios Temzės kerai

Temzė slėpininga upė. Drumzlini žemutinės upės vandenys savose įsčiose gramzdina paslaptingą miesto istoriją. Ši užliūliuoja, bangų simfonijoje bene užhipnotizuoja praeivius, gyventojus, miesto svečius. Temzė – gūdi upė. Galinga ir negailestinga potvyniui artėjant, kai keičiasi upės tėkmė, kai įnešamos naujos jūros druska dvelkiančios srovės, ji užriaumoja it į visas puses besitaršantis laukinis žvėris. Bangos mušasi viena į kitą nesusitardamos, kurion pusėn tekėti. Toks šėlsmo šokis, gausmas trunka vos keletą valandų ir, sutekėjus Šiaurės jūros sūrymams, Temzė nurimsta. It apsvaiginta, nutukinta, prikimšta savyje netelpančių galonų vandens, tampa tyli. Vėl ima liūliuoti ir švelniai brauko apstatytas betono vagas. Kur ne kur sužvangina kriauklių karoliais ir įminga. Iki saulės laidos, atoslūgio, kai taip pat greit, kaip išpampo, ima ir sulysta, nusenka, nusikrato sunkios naštos ir atidengia purvo krantus – žiurkėms ir aukso ieškotojams.

Ši įsiaudrinusi, temperamentinga karštakošė turi magišką galią užgniaužti kvapą, kiekvieną prošal einantįjį bent akimirkai sustabdyti ir priminti Londono didybę. Kaskart eidama Fosterio Tūkstantmečio tiltu miestą atrandu vis iš naujo. Po mano kojomis šniokščia tamsūs vandens ratilai, vienoje pusėje kyla Tate Modern kaminas, kitoje stūkso storulis Švento Pauliaus katedros kupolas, o rytų panoramoje puikuojasi Tauerio tiltas ir it strėlė dangų veria „Šukė“ (The Shard). Šis vaizdas, šie galvą apsukantys upės burtai įkvėpimu tapo daugeliui menininkų, Temzės portretą fiksavusių skirtingiausiose medijose.

Neabejotinai geriausiai pažįstami upės portretai sukurti paties impresionizmo tėvo – Claudeʼo Monet (1840–1926). Jo tapytas XIX a. pabaigos Londonas iš drobės išnyra ūkanotu melsvų bei rausvų šešėlių kraštovaizdžiu. Švelniose, potėpiuose it pačios upės bangose užliūliuojančiose drobėse miestas skęsta rūke, industrinio pasaulio dūmų kamuoliuose ir pasirodo protarpiais ryškesnis, protarpiais blyškus, vos atpažįstamas, protarpiais visai išnyksta ten, kur susitinka žemė ir dangus. Monet pasaulis poetiškas, pripildytas rimties, lėtumo ir gelmes virpinančių šviesos atspindžių. Parodoje „Monet ir Londonas. Temzės vaizdai“ Courtauld galerija (The Courtauld Gallery) pirmą kartą eksponuoja menininko darbus, sukurtus tarp 1899–1901 metų jam viešint Londone.

Pirmą ir vienintelį kartą ši serija buvo pristatyta prieš 120 metų Paryžiuje, kur eksponuoti 37 darbai. Parodos sėkmę liudijo iškart po atidarymo nakties prasidėję gausūs kūrinių pardavimai, kurie galiausiai sutrukdė Monet užmačioms Temzės seriją pristatyti ir jos gimtajame mieste. Skolinti ką tik įsigytų kūrinių niekas nesutiko, o keleto neparduotų nepakako parodai sudaryti. Kurį laiką Monet dar darbavosi prie Londone užsimestų eskizų, tikėdamasis iš naujo atkurti seriją, bet vis atidėliojama paroda galiausiai taip ir neįvyko. Paroda Courtauld galerijoje įgyvendina Monet norą ją parodyti Londonui ir pirmą kartą po daugiau nei šimtmečio serija vėl eksponuojama kartu. Čia surinkta 21 drobė, trečdaliu mažiau nei anuomet Paryžiuje, tačiau pakankamai, kad lankytojus perkeltų į slėpiningą Londono praeitį ir magišką Monet potėpių pasaulį.

Temzės vaizdų serija seka tris motyvus: Vaterlo tiltą, Charing Cross tiltą ir tuo metu dar visai naujai horizonte iškilusį neogotikinį Parlamento pastatą. Ilgai planuoton kelionėn į rūkuose skęstantį ir mitais apipintą romėnų miestą Monet apgalvotai išsiruošė šaltuoju sezonu. „Aš taip myliu Londoną! Bet tiktai žiemą. Gražus jis ir vasarą, su savo parkais, bet tai neprilygsta jo rūko grožiui žiemą, nes be rūko Londonas nebūtų toks įstabus. Tik rūkas jam suteikia nepaprasto gylio. Tik šiame paslaptingame apsiauste tie didžiuliai, tolygūs pastatų blokai virsta grandioziškais“, – rašė jis. Išsinuomojęs du kambarius (vienas jų virto studija) „Savoy“ viešbutyje, Monet darbus pradėjo tiesiai iš savo naujosios studijos balkono. Pasisukus dešinėn pūpsojo Charing Cross, pasisukus kairėn – Vaterlo tiltas.

Iš drobių besiliejantis tirštas rūkas miestą supančioja mįslingu šydu. Melsvų ryto atspalvių dvelksmas jas apvelka poezijos apsiaustais, įnirtingų rausvų atspalvių lavinos joms suteikia tik gamtai būdingo, gerklėje gumulą paliekančio dramatizmo. Kiekvieną drobę galima nagrinėti atskirai, galima joje paskandinti žvilgsnį, lyg pati upė būtų atgijusi ir raibuliais įtraukusi patiklų lankytoją, bet žvilgsnį nukreipus į visumą, kurioje susijungia Temzės portretai skirtingose vietose ir skirtingu laiku, įvyksta transformacija, Monet pasaulis įsiurbia, pasiglemžia ir bent akimirką regisi, kad išėjus iš Courtauld galerijos ir pasukus prie čia pat įsitaisiusio Vaterlo tilto Temzė nusimargins šimtais Monet spalvų potėpių, miestą užguls tiršta rūko tankuma ir krantinė vėl ims pulsuoti it paties pasaulio centras. Šis miesto portretas tampa toks realus ir tikras, kad akimirką, rodos, net gali užuosti seniai iš kraštovaizdžio ištrintų fabrikų deginamų anglių kvapą.

Kaip tyčia, parodos atidarymo dieną Londonas nutviekstas saulės, o sakydama kalbą kuratorė Karen Serres juokauja, kad Monet būtų labai nepatenkintas tokiu oru. Menininkas tikriausiai nusiviltų ir kardinaliai pasikeitusiu Temzės krantinės įvaizdžiu. Išgujusi industrinę praeitį ši virto švaria, civilizuota, ramia vieta. Vietoj tuzino valčių ir laivų, reguliariai kursuojančių keliskart per dieną, šiandien praplaukia vos vienas kitas, vietoj didžiulių fabrikų išstypusiais kaminais dabar įsitaisę stikliniai daugiabučiai. Nebeliko ir to Monet drobėse taip jaukiai apgyvendinto rūko, vakaro ūkanos, kurios tikslesnis įvardijimas šiandien būtų smogas. Miestas atsivalė nuo industrijos, purvo, o kartu ir nuo menininko įkvėpimo objekto.

Tačiau savitą mistiką ir paslapties šydą Temzė tebeišlaiko mums neriant giliau, žemyn, į pačias miesto įsčias. Būtent taip padarė menininkė Jana Winderen (g. 1965), kartu su Tony Myattu sukūrusi povandeninių Temzės garsų instaliaciją, eksponuojamą Gamtos istorijos muziejuje (Natural History Museum). Winderen užčiuopia visai kitokį Temzės ir paties miesto aspektą, o klausydama menininkės hidrofonu įrašytos kelionės upe, paprastai prieinamos tik nematomiems gelmių gyventojams, mintimis keliauju į Monet pasaulį, užsimerkusi matau jo potėpių raibuliavimą, tirštą senojo miesto smogą, Londono tiltus. Tarsi upė būtų sugėrusi visą miesto praeitį.

Gūdi, sapniška povandeninė kelionė upe užlieja arkinių lubų išlenktą, tamsintų langų gaubiamą salę. Ši panėšėja į milžinišką nuotekų vamzdį, žinoma, tik be nuotekų, be jokio vandens, vietoj šių – juodas kilimas ir sėdmaišiai, kuriuose įsipatoginusius lankytojus Temzės garsai gramzdina giliau ir liūliuojančiai tai ramina, tai trikdo, tai virpina juntant per visą salę ir sėdinčiojo kūną pereinančią žemų dažnių vibraciją. „Tiek triukšmo gali sukelti tik laivas“, – sako kartu su manimi instaliacijos pasiklausyti atėjęs draugas. Laivo ūžimas paslepia bet kokį kitą garsą, jis lyg koks tironas užima visą eterį, į save sugeria bet kokį kitą garselį ir užpildo salę dusliu, žemu dažniu. Klausausi laivo įsibrovėlio tolygiai gilėjančio garsumo ir galvoju, kokius garsus skleidė 2006 m. tūžmingų jūros bangų įsuptas ir galingos upės srovės išvengti nesugebėjęs aukštakaktis snapuotasis banginis. Jo šešis metrus siekiantį kūną tąkart pasiglemžusi upė taip ir negrąžino į vandenyną net didžiulės žmonių gelbėjimo komandos pastangomis. Banginio pasirodymą mieste dar atsimena ne vienas londonietis, o jo kauleliai šiandien eksponuojami čia pat Gamtos istorijos muziejuje. Galvoju, ar šį momentą gali atminti pati upė, ir noriu tikėti, kad ji atmena tiek banginį, tiek miesto industrijos keliamą smogą, tiek trejus metus ją akylai tyrinėjusį menininką.

Jei lankysitės Londone, kviečiu užsukti į abi parodas ir pasivaikščioti krantine. Galbūt pasiseks ir miestą užklos rūkas. Galbūt ir jums galvą susuks žavingosios Temzės kerai.

Claudeʼo Monet paroda veikia iki 2025 m. sausio 19 d.

Courtauld Gallery (Somerset House, Strand, Londonas WC2R 0RN)

Janos Winderen paroda veikia iki 2025 m. sausio 26 d.

Natural History Museum (Cromwell Rd, South Kensington, London SW7 5BD)