Įkvėpk. Viens, du, trys. Iškvėpk

Ne visi pratimai tinkami visiems. [...] [J]ei bet kuriuo treniruotės metu pradėsite jausti silpnumą, svaigulį ar fizinį diskomfortą, nedelsiant sustokite. Esate atsakingi už tai, kad treniruojantis neviršytume savo galimybių [...].*

ĮKVĖPK

Jau įpročiu tampa kalbėti apie sportą, discipliną bei pratimus galerijoje, įsikūrusioje senoje mokyklos sporto salėje, erdvėje dar turinčioje nemažai ankstesnės paskirties ženklų ir pėdsakų: pilkas medines grindis vis dar riboja baltos linijos, primenančios apie taisykles, įkvėpimus ir aikštelėje susikuriančius maršrutus, padedančius išvengti iš tolo atskriejančio apvalaus smūgio. Jurijaus Dobriakovo kuruotoje parodoje „Disciplinos“ atsiranda naujų Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narių darbai, nebūtinai perimantys vietos diktuojamą judėjimo poreikį, tačiau pasineriantys į mankštos ir disciplinuoto (ne tik sportinio) judėjimo rutiniškumą bei ritmingumą – treniruojami ne tik raumenys, bet ir gebėjimai, ir ryšiai, kuriuos norima išlaikyti.

VIENAS

Donatos Minderytės videoinstaliacija „Meninė praktika“ sukuria tiesioginę nuorodą į kūno treniravimą ir vis naujiems tikslams naudojamai sporto salei sugrąžina pirminę paskirtį. Dviejuose ekranuose šokio ritmu besimankštinantys menininkai klausosi fone girdimų komandų ir atkartoja mums nematomo trenerio judesius. Pirmame ekrane treniruotė vyksta 2014 metais, antrajame – 2024-aisiais. Per dešimtmetį dalis matomų menininkų-sportininkų sulėtina savo tempą, neprisiveja kitų greičio, atsilieka, nebesugaudo kvapo ir dalis nustoja aktyviai kurti (o gal tik laikinai sustoja atsikvėpti – kiekvienam savas tempas). Galerija tampa sporto sale ne tik ekranuose pasirodantiems tapytojams, bet ir lankytojams: Minderytės ir jos kolegų sekamas treniruotės įrašas atkuriamas per jų pačių judesius bei skatina ir mane kaip lankytoją atkartoti matomus veiksmus – neduokdie, sulėtės mano ritmas, atsiliksiu ir prarasiu formą...

DU

Apie judrius pratimus kalba ir Indrė Liškauskaitė, kurios darbas tampa kliūtimi, apsunkinančia patekimą (ar išėjimą) į galeriją (arba iš jos): iš ryškiaspalvių šunų pavadėlių nuregztas retas tinklas, kurį turi praeiti, nepriliesti ant jo kabančių jau atidirbusių ir nukankintų (ar per daug numyluotų) žaislų. Šunų (ir žmonių) estafetės bei kartojamos komandos balansuoja tarp per žaidimus ir dresuotes susikuriančio ryšio ir hierarchiško gyvūno pasisavinimo: skirtingų rūšių kompanionų ryšys grindžiamas ne tik abipusiu pasitikėjimu, bet ir vienpusiu paklusnumu. Apie kitokius, jau tarp žmonių besimezgančius santykius ir jausmus užsimena Greta Eimulytė. Autorė „pasiskolina“ su meilės laiškais XVI amžiuje siųstas šuns odos pirštines ir sulygina šunišką nuolankumą su žmogišku atvirumu ir atsidavimu kitam. Pirštinės išverčiamos, ir matomos tampa dažniausiai neregimos viską laikančios siūlės, verstos odos iškilimai – pats objektas po kelių pakeitimų virsta vis iš naujo siunčiamu meilės laišku, rodančiu niekam nematomą vidų.

Komandos girdimos ir Elenos Kanarskaitės „Geismo mašinoje“. Būk savimi, elkis saugiai, žaisk teisingai, būk aktyvus – tokie įsakmūs, bet viliojantys užrašai, paslėpti už rožėmis nuklotos raudonos užuolaidos nuveda mane prie simuliuojamo pasimatymo su ilgaplauke, švelniabalse mergina, įstrigusia kitoje ekrano, primenančio vienpusį veidrodį, pusėje. Kalbėti negaliu, bet man bandant atsakyti į šiame pasimatyme užduodamus klausimus kuriama pasirinkimo iliuzija – prie ekrano yra skirtingų spalvų mygtukai, kuriuos paspaudus pasigirsta nieko nesakančios ir vis pasikartojančios tos pačios frazės: geros dienos, malonu susipažinti, man taip pat. Kanarskaitė paverčia asmeninius santykius iš komandų ir stereotipų sukonstruotu niekad nesibaigiančiu algoritmu – tie patys kartojami žodžiai ir veiksmai ne visada ištreniruoja.

TRYS

Keliuose darbuose, nors šiek tiek nutolstama nuo sportinių komandų, koncentruojamasi į medžiagų treniruotes. Galerijoje prieš duris stovinti šernė – Liudviko Kesmino instaliacija „Kodėl mano galva yra šerno?“ – primena iš menininko studijos radinių sukonstruotą frankenšteinę. Dažnai nebereikalingas medžiagas pernaudojantis menininkas ir šiuo atveju ištreniruoja studijoje užsilikusius objektus atgimti. Elena Grudzinskaitė žvelgia į atspaudus, nugulusius ant jos darbus saugančių apsauginių lakštų. Viską saugantys sluoksniai surenka tik jiems svarbius fragmentus ir prisikelia kaip atskiri kūriniai. O Algirdas Jakas treniruoja medžiagas apsimesti kitomis: metalas įgauna medienoje matomas rieves, o plastikas apsimeta metalu.

IŠKVĖPK

Laimę ir norą jos ieškoti taip pat galima išsitreniruoti ar išrasti tokias paieškas lengvinančių prietaisų, įrankių, pagalbininkų. Prietarai, laimę lemiantys talismanai, nupūsti pienių pūkai ar keturlapiai dobilai tampa laimės treniruokliais. Jei kuo geriau išmoksi jais pasinaudoti, kuo dažniau tai darysi – gal pagaliau pavyks prisišaukti laimę? O Rūtos Spelskytės porcelianinius „Laimę nešančius katinukus“ irgi būtų galima priskirti laimės treniruoklių kategorijai. Tik Japonijoje nusipirkto vieno mažo laimingo porcelianinio kačiuko nepakanka – jų prireikia daugiau. Ant lentynėlių talpiai sudėliojami keli šimtai ar net tūkstantis mažų katinėlių, jie vienas prie kito, susiglaudę. Nors kartais tarpai tarp jų praretėja ir pasirodo, kad kelių vis pritrūksta. Gal ir aš susiviliočiau vieną įsidėti į kišenę, kad prišauktų laimę ir man, bet vogtas, ko gero, veiktų atvirkščiai. Teks laukti, kol kada netyčia įkris į kišenę pats.

NESUSTOK

Parodos pradedamos tekstais, o šiuo atveju – ir pabaigiamos. Sporto salės gale atsiranda du Vaivos Grainytės eilėraščiai. Grainytės kūriniuose treniruojamas dėmesys. Nesibaigiantys informacijos srautai socialinėse medijose sukuria terpę, kur kas kelias sekundes šokinėjame tarp jaunystę išsaugančių receptų, mielų vaizdelių, baimių, žinių apie artimus karus ir tolimą genocidą. Visur šokinėjančios mintys vis bando sugrįžti prie svarbiausių žinių. Treniruojamas dėmesys padeda treniruoti rūpestį.

* Citata iš įspėjimo prieš vaizdo įrašą „Billy Banks Jr: Bootcamp Cardio Dance Workout“, pagal kurį atlikta treniruotė Donatos Minderytės videoinstaliacijoje „Meninė praktika“.

Paroda veikia iki spalio 12 d.

Galerija „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius)