(Apie blogus orus ir keistus žemėlapius)
Prieš metus mintyse diskutavau su italu filosofu Emanuele Coccia, rašiusiu apie metamorfozę. Viename savo tekste jis minėjo atgijusią planetą – Gają[1], o aliuzijos į ankstesniais šimtmečiais populiarų vitalizmą ir animizmą siūlė permąstyti visapusiškas materialaus ir nematerialaus pasaulių sąsajas. Dabarties žmogui visa begalybe ir baigtinumu atsiveriančią Žemę filosofas traktavo kaip subjektą, nors taip suvokiama planeta su nuolatos kažkur joje pratrūkstančiais „blogais orais“, mūsų požiūriu, elgiasi keistai. Nebėra taip, kad žemiečius užkluptų tik vietiniai ar daliniai trikdžiai (kažkur milžiniška audra nuplėšė stogą, o kitur netikėtai kilo sausra arba potvynis). Dabar visą Žemę galima prilyginti blogiems orams ir tokia ji išliks amžiais. Nestabili orų būklė jau nebe išimtis, bet norma, taigi ir klimato kaitos klausimas nebėra tiesiog vienas iš politinės darbotvarkės klausimų, o visa ko esmė. Filosofas netgi pasiūlė nustoti kalbėti apie „gamtą“ ir verčiau nukreipti žvilgsnį į visą planetą išsyk. Aš taip pat mąsčiau apie kataklizmus ir katastrofas. Tačiau, skirtingai nei Coccia, visų pirma galvojau apie žmogiškojo suvokimo ribotumus.
Rimtai svarstyti apie visomis prasmėmis aštrėjantį klimatą nėra lengva. Racionalusis politinis diskursas prioretizuoja optimistinį žvilgsnį ateitin ir tai tarsi prislopina nerimą dėl planetos. Juk pati žmogiškoji prigimtis skatina sąmoningai (o ir nesąmoningai) kliautis geresnio gyvenimo lūkesčiais. Pesimistinėmis apokalipsėmis ir baubais gąsdina nebent radikalieji populistai, ar ne? Spaudoje šmėžuoja pranešimai apie ekonominį konkurencingumą, visa ko pagreitį, ambicingus technologijų projektus; pastarųjų iniciatoriai kartais prabyla apie globaliai kada nors išsipildysiančias žmonijos svajones. Tačiau žiniasklaidos antraštės netrukus vėl smogia tropiniais ciklonais, cunamiais, kariniais konfliktais (Artimuosiuose Rytuose ir kitur). Juk ir 2022-ųjų vasario 24-oji Lietuvoje trenkė kaip žaibas – grobuoniškas Rusijos išpuolis prieš Ukrainą supurtė visą viešąją erdvę ir įžiebė spontaniškai mūsų regioną suvienijusias išgąsčio ir įsiūčio emocijas, bent jau taip galima buvo justi. Ar trečiaisiais karo metais tai mus vis dar jungia?
Ne keistai besielgianti Žemė, o antimodernybės demonai ir sparčiai progresuojanti karo industrija, rodos, niekais verčia bet kokias normalias teorijas – nė viena jų negali suprantamai paaiškinti kaimynines teritorijas draskančios valstybės, kuri tai daro visai ne dėl to, kad būtų pritrūkusi gyvenamo ploto, dirbamos žemės ar natūraliųjų resursų. Tokius dalykus sunku suvokti. Vis dėlto pasitelkiant Coccios analizuotus meteorologijos bei materialaus pasaulio ryšius, galima žvilgtelėti į fragmentiškas blogų orų ir geopolitinių derybų gijas. Ukrainoje Rusija sukėlė ekologinę katastrofą, bet kol žūsta žmonės, apie žalą gamtai kalbama mažiau. Užtai mintimis nesunku persikelti į Šiaurės Amerikos žemyną – iš ten neseniai transliuotos naujienos apie tai, kaip žmogiškus vardus turintys uraganai talžė ne vieną JAV valstiją. Ištikus kataklizmams suniokotos ištisos vietovės, nukentėjo ir žuvo žmonės. Įvykiai Floridoje kažkiek koregavo ir tarptautinių santykių procesą, nes gamtos stichija griovė kadencijos pabaigos užsienio politikos programą (Baltieji rūmai atšaukė Joe Bideno sutrumpinto vizito į Vokietiją metu kiek anksčiau ten pat planuotą susitikimą su Volodymyru Zelenskiu. 46-asis JAV prezidentas tiesiog pasakė nemanąs, kad „tokiu metu“, artėjant monstru pramintam uraganui, turi teisę palikti savo paties šalį, juk buvo laukiama vienos „baisiausių audrų Floridoje per šimtą metų“).
Baimės bangos
Dar tik numatomų ar jau įvykusių audrų padariniai niekais paverčia milijardinių biudžetų planus, sukelia sąmyšius populiariuose socialiniuose tinkluose. JAV radikalūs dešinieji veikėjai, pavyzdžiui, samprotavo, kad Floridą siaubusį uraganą „Miltoną“ geoinžineriniu būdu sukūrė piktavaliai demokratų rėmėjai, siekdami užkirsti kelią respublikonų simpatikams balsuoti artėjančiuose rinkimuose. Neva gudrių mokslininkų, o ne atmosferos, pagimdytas reiškinys buvo skirtas tam, kad suniokotų vietoves, kuriose gyvena daugiausia Donaldo Trumpo šalininkai. „Orų ginklų“ teorija turėjo solidų palaikymą – kai dar prieš „Miltoną“ keliose valstijose smogusio uragano „Helene“ sukeltos audros ir potvyniai nusinešė mažiausiai 230 gyvybių[2], sukrėtimo akivaizdoje sąmokslus populiarino kai kurie politikai (apie „sukonstruotą uraganą“ pasakojo skandalingoji Marjorie T. Greene – Kongreso narė iš Džordžijos valstijos). Ne paslaptis, kad daugybė gamtos stichijų ir politinio susiskaldymo draskomų JAV rinkėjų federalinės valdžios paramą Ukrainai vertina kaip finansinį nuostolį sau patiems.
Coccios minima beprecedentė klimato krizė susidarė dėl ilgus šimtmečius besitęsiančio smurtinio dominavimo, kai kurių imperinių šalių vykdomo planetos kolonizavimo ir nekontroliuojamo jos resursų išnaudojimo. Taigi ir Greene konspiraciniai teiginiai apie žmonių inspiruotus uraganus Floridoje, ironiška, turi šiek tiek tiesos. Ne kas kitas, o atmosferos sąlygas tiriantys mokslininkai ne sykį teigė, kad moderniosios pramonės išprovokuoti klimato pokyčiai dabar didele dalimi lemia kur kas galingesnes audras nei anksčiau. Uraganai itin greit formuojasi ir dėl šiltesnio vandenynų vandens stipresnio garavimo. Savotiškas jūrines karščio bangas bei jų priežastis įvardiję okeanologai pasakoja, kad pastaraisiais dešimtmečiais dėl Homo sapiens veiklos vandenynų karštis padidėjo iki rekordinio lygio.
Žemės drebėjimai, potvyniai ir uraganai, žinoma, nėra vien mūsų rūšies ir „tik dabar atgijusios“ planetos išradimas. Skirtingose visuomenėse per ištisus šimtmečius formavosi gebėjimai išgyventi kataklizmų sąlygomis; vienur ekstremalūs reiškiniai nuo seniausių laikų pastebimi dažniau nei kitur. Dabartiniai kosminiai palydovai jau leidžia globaliai suvokti orų kompleksiškumą – kontrastingus, aplink centrą ryškiai įraudusius kažkur susiformuojančių uraganų žemėlapius naujienas pranešančiuose televizorių ar kompiuterių ekranuose gali pamatyti visi, kas nori. Orakulus pakeitė profesionalūs orų aiškintojai, nes be patyrusios meteorologo akies daugelis vargu ar suprastų, kuo grasina tie vandenynų ir žemių ribų nepaisantys spalvoti sūkuriai. Vis dėlto teigiama, kad ilgainiui taps sunkiau iš anksto prognozuoti būsimųjų stichijų griaunamąją jėgą ir tikslias rizikos vietas, taigi ir patį žalos mastą. JAV neseniai nuskambėjo atvejis, kai ilgametis Majamio meteorologas Johnas Moralesas spontaniškai užsikūkčiojo, tiesioginiame eteryje komentuodamas uragano „Miltono“ charakteristikas. Jis viešai prisipažino, jog tai, ką mato ekrane, yra „tiesiog siaubinga“, o kalbėdamas apie nenumatytą pavojų ir vėtros stiprumą tarstelėjo, kad jam baisu. Galbūt visi ilgainiui turėsime pratintis prie kažkur nuolat kylančių baisių bangų? Netgi naujai atrandamų skirtingų baimės šaltinių?
Kiek Žemės ir dangaus dar lieka Ukrainai
Šių metų „Sirenų“ tarptautiniame teatro festivalyje Vilniuje rodyti du ukrainiečių spektakliai padėjo platesniame kontekste pažvelgti į ne vienus metus besitęsiantį karą mūsų regione. Jauni abiejų spektaklių dalyviai pasaulio žiaurumą yra pajutę tiesiogiai – kai kurie jų jau pabuvo (arba šiuo metu dalyvauja) karinėse operacijose. Dviejų merginų iš Mariupolio ir dviejų profesionalių muzikantų pasirodymas „Marijos miestas: tiesioginė kalba“ (režisierė Yevheniia Vidishcheva) gimė kaip dokumentinis tyrimas. Mėgstamus užsiėmimus turėjusios, kūrybinius verslus ir tolimas keliones dar ne taip seniai planavusios mariupolietės seserys Hanna (Anya) ir Anastasiia (Nastya) Hrechkinos Vilniuje atsakinėjo į klausimus apie dabartinę savijautą menamai užsienietei, taip pat pasakojo vietos auditorijai, kaip elgėsi prasidėjus invazijai, kartu su šeimos nariais kovodamos dėl išlikimo, kokiu būdu pagaliau pavyko evakuotis pavojingai pergrūstu ir sugadintais keliais vos judančiu autobusu.
Festivalyje nebegalima buvo pristatyti anksčiau planuoto spektaklio „Marijos miestas. Apgulties dienoraščiai“ – šio kūrinio kompozitorius buvo pakviestas prisijungti prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, renginio pradžioje kario uniformą vilkinčio vaikino videoportretas tik trumpam pasirodė dideliame ekrane. Ukrainiečiai vis dėlto nutarė neatšaukti pasirodymo, o vietoj profesionalių aktorių ir kompozitoriaus į sceną pakvietė pasakojimo herojes – po okupacijos Berlyne prisiglaudusias minėtas seseris. Įspūdį stiprino ir netiesioginė vandens stichijos kalba – projekcijoje rodytas vis blunkantis pajūrio bangų vaizdas, toks paskutinis paplūdimys. Taip pat ir gyvai ekrane pulsuojantis Mariupolio žemėlapis – besitraukiančio, vis arčiau uosto spraudžiamo miesto schema, dvi palei fronto liniją besikonfigūruojančios spalvos. Auganti raudona dėmė apglėbė baltos rėžius, juos vis mažino ir galiausiai viską pasiglemžė. Nastya Hrechkina kurį laiką sapnuodavo savo gimtąją vietą, tačiau fiziškai ten grįžti nebenori ir negali. Juk Marijos miestas – ne tik strateginis sunkiosios pramonės taškas, bet ir istorinis pajūrio kurortas – ukrainiečių pasaulyje daugiau neegzistuoja, dabar jau ten sunku įsivaizduoti ateitį.
Charkivo kūrėjų spektaklio „Šiandien niekas nežuvo“ režisierė ir choreografė Nina Khyzhna kartu su trimis aktoriais irgi pasakojo apie gyvenimą kare. Mizanscenos tapdavo beveik agitaciniais pareiškimais, kone didaktinėmis kūnų iliustracijomis, bet kitaip ukrainiečiai dabar, matyt, ir negali kalbėti. Taip pat išgirdome dienoraštinius prisipažinimus, kelis anekdotinius nutikimus iš fronto, sužinojome, kad daugybė šio spektaklio kūrėjų pažįstamų ir draugų yra žuvę. Karo laiko (beveik pasakiau „karo lauko“) sąlygomis pati teatro funkcija atrodo neįprasta. Pavargusiai nuo blogų žinių civilizuoto pasaulio publikai greičiausiai norėtųsi kažko kito. Kasdieniame gyvenime ir taip juk visi trokšta, kad tas realus, tačiau tolimas konfliktas greičiau baigtųsi, respektabilioje vakarietiškoje žiniasklaidoje netgi išsprūsta pageidavimas, kad kovojančios šalys kaip nors pagaliau „susitartų“. Būtent dėl to ukrainiečių pasaulis, kaip ir jų nuovargis, net ir emigravusiųjų iš savos šalies, yra iš esmės kitoks nei mūsų.
Visiems mums nuo seno įprastas priesaikas gyventi taikoje, pasak scenoje kalbėjusios Khyzhnos, prarado savo prasmę, šis imperatyvas neveikia, anot merginos – yra visiškai bergždžias, gal netgi ciniškas. Civilizuotoji pasaulio dalis rūpinasi žmonijos ir gyvų būtybių sambūviu, tačiau tuo pat metu beprasmiškos senų ir jaunų žmonių žūtys ukrainiečių pasaulyje nesiliauja, daugelio gyvųjų gyvenimai šiuo metu ir toliau luošinami ilgiems dešimtmečiams. Taigi menininkams svarbu padaryti viską, kad Ukrainos balsas Vakaruose apskritai būtų (vis dar) girdimas. „Sirenų“ festivalio sprendimu sukurtas minėtas naujas Mariupolio seserų pasirodymas, pasak jo dalyvių, atlieka aiškią, netgi tiesmuką misiją – „kalba apie karo patirtis užsienyje ir kovoja su propaganda“.
Ateities kontūrai
Žmonių aukų pareikalaujančios nežmogiškosios stichijos šėlsmas kadaise buvo aiškinamas per paralelinius siužetus iš religinės kosmologijos, magijos, vėliau – ir moderniosios gamtos istorijos. Konkuruojant skirtingiems naratyvams apie griaunančią galią turinčius reiškinius vakarietiškoje filosofijoje ne sykį pasitelktos organologinės metaforos, siejančios valstybę su natūraliu kūnu, šia prasme ir Coccios naudojama gyvos Žemės alegorija nėra visai nauja. Žmogiškųjų tragedijų, tarp jų ir gyvybes nusinešusių karų, apmąstymai kadaise egzistavo lygia greta su eschatologinėmis vizijomis. Moderniaisiais laikais taip pat nemažai samprotauta apie (virš)gamtinį blogį, egzistencinę pragaištį. Nepaisant mokslo pasiekimų ar naujausių informacinių technologijų, ir dabar galime atpažinti liguistos vaizduotės monstrus, savaip interpretuojančius praeitį ir dabartį, – ta proga prisiminiau keistai niūrų vaizdinį. Netrukus po 2022-ųjų vasario invazijos klausydama pokalbio su Rusijos politinės istorijos eksperte politologe Fiona Hill vienoje laidoje išgirdau apie tai, kad COVID pandemijos užsidarymo metu V. Putinas nemažai laiko praleido Kremliaus archyvuose studijuodamas senuosius žemėlapius.
Norėtųsi tikėti, kad naujausių laikų košmaras ilgai netruks. Tačiau nėra galimybės atspėti karo Ukrainoje baigties, metų, dienos, skriaudos dydžio, tinkamos atpildo sumos. Jokia astrologija, jokie tobuliausi ateities prognozavimo modeliai nepadeda nuspėti to blogio, kuris vis dar šlitinėja po Ukrainą ir plečia „rusų pasaulį“. Žemė, pasak Coccios, šiandien atsiveria visai žmonijai tuo pat metu, su visomis savo audromis ir nuolat kažkur nutinkančių kataklizmų grimasomis. Išsyk priduriu, kad iki dangaus apsiginklavusi didžiausia pasaulio valstybė taip pat atsiveria planetai „visu savo grožiu“ ir siaubingumu – su visomis prieš civilius nukreiptomis hipergarsinėmis raketomis, naujaisiais importiniais dronais, (nelegaliais) prisijungimais prie starlinkų ir protezine logistika žemėje bei kosmose.
„Sirenų“ oficialiame puslapyje neatsitiktinai užsimenama, kad festivalio pavadinimas dviprasmis. Nesunkiai mus galinčios užliūliuoti balsingų esybių giesmės netikėtai gali virsti kauksmu apie mirtiną grėsmę. Sutapimas, kad spektaklyje apie Mariupolį Anya Hrechkina sujaudintu balsu ėmė pasakoti apie gąsdinantį gausmą mieste, juk po invazijos jų kasdienybę vis perskrosdavo sirenų kaukimas. Mergina minėjo, kad prie to kauksmo nevalia priprasti. „Šaižus signalas, įspėjantis apie pavojų“ nėra garsas, su kuriuo normalus žmogus turėtų (susi)gyventi, signalo paskirtis visai kita. Mariupolio žlugimą išgyvenusios liudininkės teigė, kad susitaikęs su sirenomis, deja, neišvengiamai susitaikai su vidinės laisvės, galbūt netgi savojo gyvenimo netektimi. Kitame ukrainiečių spektaklyje panašiai buvo kalbama apie nesmagų pripratimą prie baimės – jei taip nutinka, ilgainiui prarandi ir gyvenimo pojūtį, tiesiog atbunki viskam. Tačiau niekas nežino, kaip nuo to išsisukti, nes vykstant karui natūraliai vis baiminiesi to, kas gali laukti už kampo... Bet jei prie baimės nejučia pripranti, normalumą įgavęs gyvenimas baimėje neišvengiamai praranda kitą, anksčiau turėtą, prasmę.
Minėdamas pastarųjų metų klimato įvykius, Coccia nusprendė, kad meteorologija, o ne biologija, geologija ar ekologija turėtų formuoti esminį požiūrį į gyvąsias būtybes. Gyvybė yra klimatas, o ne medžiagų apykaita. Net ir geologija tapo meteorologijos šaka; pasak filosofo, viskas, kas gyva, yra klimato atsitiktinumas, trumpalaikis orų virtinės padarinys. Deja, tuo pat metu, kai klimato krizė paskatina radikaliai naują požiūrį į keistai besielgiančią planetą, naujieji tamsieji amžiai pasiūlo beprotybės akivarus, socialinių tinklų šitstormus, glitniais įtarumo viskam čiulptuvais daugybę smegenų apraizgančias sąmokslo teorijas. Natūralias planetos metamorfozes analizuojantys mąstytojai kviečia suvokti kosminę visumą, nebebrėžiant skirtumo tarp tautų, etninių grupių, tradicijų, kultūrinių paribių. Bet tuo pat metu maitojama Gaja springsta nuo (neišgirstamų) pagalbos prašymų ir šio pasaulio galingųjų daromų sprendimų. Jei taikųjį humanizmą išreiškusios sąvokos šiandieninėje situacijoje išties praranda prasmę – pasak apie tai kalbėjusios Khyzhnos, „dabar jau per vėlu būti pacifistu ir ieškoti minkštųjų galių“, – susirinkus dar galiojančius žodžius teks dairytis kitokio ateities pasaulio kontūrų. Galbūt tame pasaulyje jau nebus galimybės atskirti „klimato nesėkmių“ nuo kiekvieno politiko žingsnio, blogų orų – nuo perbraižomų ir kruvinai draskomų realybės žemėlapių.
Spėlioti apie globalią ateitį, žinoma, nesiruošiu, greičiausiai kiekvienam pačiam teks mokytis numatyti iš dangaus ateinančius pavojus, perskaityti ženklus, atpažinti šaižų perspėjimą, grėsmingos tylos signalus. Ir nepriprasti prie gyvenimo baimėje.






