Atmosferiškos ekspozicijos

Saulėtas šeštadienio vidurdienis. Išeinu porai valandų pasivaikščioti po sostinės senamiestį. Turiu tikslą aplankyti kelias parodas – pirmiausia domina Mindaugo Skudučio „Kintantys Vilniaus vaizdai“ VVJ meno galerijoje ir Mato Dūdos „Gibaras bauzdint“ galerijoje „Kairė-dešinė“ (eisiu antrąkart). Visa kita pakeliui, „iš akies ir kas truktels“, pradedant Mokytojų namais ir baigiant Vilniaus grafikos meno centru.

Iškart prisipažinsiu, kad savo siekius įgyvendinau tik iš dalies. Be minėtų parodų, deja, neaptikau, kas nuoširdžiai sudomintų ir sujaudintų, nebūtų kolegų jau aptarta ar sutarta aptarti. Žinoma, kažkur užklydau pagal publikuotas rekomendacijas, o kitur paprasčiausiai nepatekau, nes savaitgalis. Todėl pasižvalgiau po IRGI galeriją (https://www.irgigalerija.lt), kur virtualiai pristatoma ukrainiečių menininko Antono Pedoso paroda „Ar tai piešei vaikystėje?“ (kuratorė Emilija Statinaitė). Šio jaunojo autoriaus tapybos kompozicija „Kaina“ pernai buvo pristatyta galerijoje „Vartai“, o šiemet eksponuota Jaunojo tapytojo prizo parodoje Vilniaus paveikslų galerijoje. Šįkart menininkas apmąsto traumines sovietmečio, apskritai kolektyvinės pasąmonės patirtis skaitmeniniame lauke, skatindamas naviguoti po savo kūrinių ekspoziciją IRGI galerijos erdvėje ir atverti skirtingus moralinių vertybių sluoksnius, užkoduotus vaiko piešinių simbolikoje.

Mindaugo Skudučio paroda „Kintantys Vilniaus vaizdai“ (veikia iki balandžio 15 d.) parengta išties nuoširdžiai ir atsakingai. Manau, tai galerijos, autoriaus ir parodos kuratorės Algės Gudaitytės darnaus bendradarbiavimo rezultatas, kurį pagrindžia detaliai apgalvota ekspozicijos visuma ir kūrinių išdėstymo ritmika, informacijos sklaida ir numatytos edukacinės veiklos.

Viena vertus, ši paroda nuo pat pradžių yra gyvoji lietuvių tapybos istorijos dalis, juk tradiciškai Skudučio kūrybą siejame su žymiuoju „penketu“, neformaliąja dar sovietmečiu susibūrusia tapytojų grupe. 1976 m. studijas tuomečiame Dailės institute baigę bendraminčiai – Bronius Gražys, Mindaugas Skudutis, Henrikas Natalevičius, Romanas Vilkauskas, Raimundas Sližys – priešindamiesi to meto ideologinėms nuostatoms ir kontrolei kritiškai žvelgė į kasdienybę, pasitelkdami siurrealias groteskiškas vizijas, nevengdami atviros ironijos ir sarkazmo atveriant gyvenimiškų situacijų absurdiškumą. Bendra grupės 1970–1986 m. kūrybinė veikla išsamiai pristatyta dailėtyrininko Viktoro Liutkaus knygoje „Penketas. Tapybos anatomija“ (VDA leidykla, Nepriklausomi meno kritikai, 2016). Vis dar neišdilę įspūdžiai po 2017 m. VDA parodų salėse „Titanikas“ surengtos parodos „Tapyba: B. Gražys, H. Natalevičius, R. Sližys, M. Skudutis“.

Kita vertus, pastaraisiais dešimtmečiais Skudutis atsidėjęs tapo Vilniaus senamiestį, mėgstamus Užupio, Žvėryno vaizdus, tad neišvengiamai dailininko kūryba yra ir miesto istorijos dalis, juolab kad parodoje eksponuojami 1987–2023 m. sukurti darbai, natūraliai fiksuojantys aplinkos pokyčius. Visada įdomu atidžiai žiūrėti, kaip autoriaus paveiksluose plėtojasi intriguojantis veiksmas, kaip jis autentiškai pažvelgia į tokias, rodos, įprastas ir visiems atpažįstamas vietas. Netikėtas rakursas, gatvių perspektyvos, pulsuojanti šviesos kaita kasdienius miesto gyvenimo vaizdus paverčia charakteringomis žanrinėmis scenelėmis, kurias miela ne tik stebėti, bet ir atrasti vis daugiau užslėptų, jaudinančių, iš pirmo žvilgsnio lyg nematomų detalių. Sužavi ekspresyvi tapysena, skambios spalvinės dėmės, skubriais potėpiais užfiksuoti žmonių judesiai.

Skudutis – motyvo meistras, iki šiol tapantis iš natūros. Betarpiškas kompozicijų fragmentiškumas, jautriai perteiktas oro virpėjimas, išskirtinis miesto gamtos ir architektūros koloritas, išryškintos kraštovaizdžio reljefo ir augalijos linijos įkūnija plenerinės tapybos prancūzišką dvasią. Labai sudomino tapytų kūrinių kolekciją papildantys autoriaus piešiniai, kuriuose ypač ryški potėpių energija ir išraiškingi gestai, o svarbiausia – subtili apšvietimo pagava. Žvelgdamas į šiuos kūrinius nejučia pradedi jausti vėjo gūsius, užuosti kvapus, lyg miestas dalintųsi savo esybe...

Autoriaus įamžintai vietovaizdžių atmosferai savotiškai antrina ekspozicinė erdvė. Iki šiol pamenu 2018 m. Mindaugo Skudučio tapybos parodą Vilniaus rotušėje (kuratorius Vidas Poškus), kurioje eksponuojamus tapytus vaizdus įtaigiai atliepė pro didžiulius klasicistinio pastato langus atsiverianti aikštės ir gatvių perspektyva. Šiųmetėje parodoje tikras miesto gyvenimas taip pat veriasi pro VVJ meno galerijos langus, simboliškai atkartodamas tapytojo pamėgtus motyvus. Antra vertus, galerijoje taip pat netrūksta nuolatinio veiksmo, kai keliauja ir parodos, ir VVJ mokyklos lankytojai.

Vis dėlto man viena „atmosferiškiausių“ tarp šiuo metu eksponuojamų (apskritai iš pastaruoju metu matytų) parodų – „Šaudyklė ir ruoželis“ Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“ (kuratorius Paulius Andriuškevičius, apie ją „7md“ rašė Viktorija Mištautaitė, https://www.7md.lt/daile/2023-03-10/Sugertukai). Istorinė sieninė tapyba (restauruotas rūmų interjeras), tradiciniai amatai ir lietuvių liaudies artefaktai (Tamošaičių kolekcija), moderni klasika (Jonas Prapuolenis, Anastazija Tamošaitienė) ir šiuolaikinis menas (Morta Jonynaitė, Eglė Jauncems, Ieva Rojūtė) sukuria itin organišką tarpusavio dermę. Išskirtinę parodos nuotaiką praturtina ritmikos, spalvų, šviesos visuma ir pro antro aukšto langus atsiveriantys miesto vaizdai su gyvenimo šurmuliu. Nematę suskubkite.

Mato Dūdos paroda „Gibaras bauzdint“ galerijoje „Kairė-dešinė“ (iki balandžio 15 d.) – ypatingas įvykis. Dūda visų pirma yra vienas didžiausių giliaspaudės profesionalų, sakyčiau, toks grafikos juodulių juodulys. Be to, kad neprilygstamai spaudžia estampus, jis kuria ir pasakoja puikias istorijas. Dar moka meistriškai įrišti knygas, apskritai jas daryti. Antra – personalines parodas rengia retokai. Nes yra VDA Grafikos katedros dėstytojas. Nes su žmona tapytoja Kristina Gudonyte-Dūdiene rūpinasi savo penkiais talentingais vaikais. Nes vis dar mėgsta nieko neveikti.

Bandžiau prisiminti, kada esu mačiusi Dūdos darbus – dažniausiai grupinėse estampo parodose, Kauno tarptautinėse grafikos bienalėse... Pastaroji aplankyta personalinė paroda (jei neklystu) – „Švieselė“ 2015 m. galerijoje „Kairė-dešinė“. 2018 m. jis surengė bendrą parodą su kolega Jonu Čepu VDA „Kreatoriume“. Todėl „Gibaras bauzdint“ iškart sudomino, nes pastarųjų metų darbus pristato nepamainomas estampų ir pasakojimo meistras.

Matas Dūda ištikimas sau – bet kurio objekto paviršių atspaudžia ant popieriaus techniškai tobulai. Šįkart jį daugiausia domina pakelėse ar sąvartynuose rastos metalinės daiktų atplaišos, senų automobilių aptrūnijusios skardos. Dėmesio sulaukia ir grafiko tėvo, dailininko odininko Rimanto Dūdos (1953–2017) lenta, ant kurios būdavo pjaustoma oda. Mano manymu, svarbiausi Matui yra daikto „randai“, lyg praeities įvykių kirčiai ar išgyvenimų raukšlės. Ne mažiau reikšmingas procesas – ieškoti, atrasti, paruošti, fiksuoti, atspausti. Tai liudija ir ranka ant atspaudų užrašytos skardų istorijos:

Viena iš pirmųjų skardų, šią radęs, pradėjau pastebėti kitas.

Vokiški ir olandiški automobilių numeriai, kuriais buvo puoštos garažo sienos. Kai garažą nugriovė, atspaudžiau.

Labai didelė aliumininė VW dugno apsauga. Neradau, gavau dovanų sąvartyne.

Skarda pirkta laužyne, atspausta. Atspaudęs nutariau, kad ieškosiu skardų ir tik pakelėse.

Čia yra būtent tas garsusis „gibaras bauzdinti“, kurį Jokūbas pastebėjo Rastinėnų miške prie bebryno antrojo karantino pavasarį.

Skarda nuo, turbūt, VW duslintuvo. Rado Petras Rudens gatvėje, paslėpė už stulpo, kur jos niekas nelietė maždaug savaitę. Tada prisiminė ir pasiėmiau.

Šitą pastebėjau po autobuso ratu prie stoties. Užsiminiau kartu važiavusiai Kotrynai. Liepė grįžti. Autobusas buvo nuvažiavęs, tai galėjau pasiimti. Viena iš juodžiausiai atsispaudusių skardų.

Rado Povilas, nepaklausiau kur.

Radau leidžiantis nuo Gariūnų kalno, vos nepapuoliau po „fūra“, kol bandžiau pasiimti.

Šią skardą pastebėjau 2022 m. rudenį, važiuodamas iš Kauno į Vilnių (rudenį vieną mėnesį dažnai važinėju į Kauną). Turėjau apsigręžti ir grįžti gal 20 km, užsidėti oranž. liemenę ir nutaikyti progą, kol greitkelyje akimirkai aprims judėjimas. Įsimečiau į bagažinę.

Lenta, ant kurios tėvukas pjaustydavo odą. Ji yra netaisyklingos formos, todėl atrodo, kad atspaudas kabo kreivai. Ją sugebėjau atspausti jau atspaudęs beveik visas skardas. Kitoje salėje kabo kitos pusės atspaudas.

Vieną vakarą ant vieno lapo atspaudžiau tris skardas, nes dažas buvo įtrintas, o pamerktas buvo tik 1 lapas. Kitą vakarą atspaudžiau dar kartą.

Nusakytų ir įsivaizduojamų veiksmų rituale pats autorius tarsi lieka nuošalėje, atsitraukia, palikdamas žiūrovui atsekti menininko kelionių maršrutus ir atrasti nepažintus daiktų „kontinentus“. Kita vertus, akivaizdi kolekcionavimo strategija, susiejanti realius ir abstrakčius vaizdinius, kai įsižiūrima į iškalbingas skardos kontūro, faktūros detales ir dėliojami šeimos istorijos fragmentai.

„Gibaras bauzdint“ estampų ekspoziciją papildo realūs daiktiški intarpai – „Dešinėje“ kybantis relikvinis bufetas lyg „pakabintų“ šeimos vertybių metafora, o „Kairėje“ – metalinių klišių debesis palubėje. Manau, tai gyvenimo realijų ir išgyvenamo, išjaučiamo laiko atspindys, toks svarbus autoriui: „Prasidėjus karui, tuose radiniuose pradėjau matyti tik sprogimų, sviedinių ir kulkų žymes, juodumą ir baltumą, aiškumą ir neaiškumą, norą kariauti, kategoriškumą, o pakelėse geležų atsirado žymiai daugiau, nei anksčiau.“

Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė