Tarp disciplinų

Rokas Dovydėnas

Šiuolaikinis įdomybių kambarys: jaučio širdis, XVII a. piešiniai ir eglinė gitara Vilniaus paveikslų galerijoje

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Kunstkamera“ paskatino pasidomėti kunstkameromis plačiau. Tokie kabinetai pradėjo rastis XVI amžiuje, tuometės aukštuomenės, turtingų mokslininkų ir prekybininkų namuose. Objektai į šiuos kambarius atkeliaudavo iš visų prieinamų disciplinų – gamtos, istorijos, geografijos, religijos ir meno, jie buvo saugomi ir eksponuojami spintose, kabinetuose. Kolekcijų pobūdis reprezentavo savininko norus ir pomėgius, buvo rodomi objektai iš tolimų kelionių ir sunkiai randamos gamtos įdomybės.

Justė Kostikovaitė

Pokalbis su vienu iš „Vaikų miško paviljono“ kuratorių Jonu Žukausku

Papasakokite apie „Vaikų miško paviljono“ projekto, dabar rodomo Venecijos architektūros bienalėje Lietuvos paviljone, pradžią, apie temos genezę. Kodėl pasirinkta būtent miško tema?

Rosana Lukauskaitė

Pokalbis su menininke Monika Dirsyte

Gegužės 18 d. Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“ duris atvėrė Monikos Dirsytės performansų videodokumentacijos paroda „Dirsytė“. Monika Dirsytė – viena ryškiausių performanso menininkių Lietuvoje, dažnai dirbanti ties instaliacijos ir performanso takoskyra. Per dešimtmetį yra įgyvendinusi daugiau nei 20 įsimintinų ir sudėtingų performansų Lietuvoje ir užsienyje. 2015 m. žiūrovų išrinkta geriausia „ArtVilnius ’15“ menininke (performansas „Aš tavo saulė“).

Marija Martinaitytė

Paroda „Vilniaus pokeris“ MO muziejuje

Gaveliškas Vilnius jau nebe toks kaip manasis – pasikeitęs, išlikę tik senojo fragmentai. Labirintiškos Vilniaus miesto erdvės nebe tokios labirintiškos kaip romane, o galbūt tie labirintai tik man nebepasiekiami, nes juos slepia privačios nuosavybės užraktai. MO muziejuje esančią parodą „Vilniaus pokeris“ pristatantys tekstai lyg ir pažada suteikti galimybę palandžioti po atkurtą painią Ričardo Gavelio Vilniaus erdvę. Kažkiek susigundau, o MO atstovai toliau žada ypatingą patirtį, kartodami, kad prie išskirtinės parodos prisideda išskirtiniai asmenys – parodą „režisuoja“ iš teatro atėjęs Oskaras Koršunovas su dviejų kuratorių Dovilės Barcytės ir Algės Gudaitytės pagalba.

Viktorija Mištautaitė

Apie kūrybą – su Gyčiu Arošiumi

Gytis Arošius – jaunosios kartos tapytojas, menininkas. Galerijoje „Vartai“ (iki gegužės 26 d.) eksponuojama personalinė jo darbų paroda „Ateities praeitis“. Ji veikia autonomiškai, bet kartu ir kaip praeitą rudenį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vykusios parodos „Praeities ateitis“ tęsinys, kur menininkas sukuria tarsi laiko kapsulę ne tik savo tapybos darbais, bet ir pasitelkdamas parodos architektūrą. Kartu su kuratoriumi (slapyvardžiu Bliss) išskiria dvi erdves. Vienoje jų – plastikiniai augalai, tamsa bei plastiko maišais ir lipniąja juosta apsukti-paslėpti anksčiau nutapyti kūriniai. Šios patalpos, skirtos praeičiai, akcentu tampa, o ir rožinį foną suteikia prie sienos pakabinta didelė, rausva spalva šviečianti kičinė flamingo figūra.

Agnė Narušytė

Roko Pralgausko fotografijos ir poezijos paroda „Imagine (nuo žodžio magic)“

Vakar verkiau

Šiandien tuščia

Prie namų bala

Agnė Narušytė

Okupantų, kareivių, atvykėlių fotografų ir menininkų žvilgsniai į mūsų miestą

Ar mūsų miestas mums priklauso? Ar mes jį tikrai matome? Ką tik MO muziejuje atidaryta paroda „Vilniaus pokeris“ siūlo vietinių žvilgsnį, prasiskverbiantį į miesto vidurius, tarsi nematantį jo architektūros, aplinkos. Net upė ten yra atminties ratą sukantis užkeiktas vanduo, o ne kraštovaizdis. Nacionalinės dailės galerijos paroda „Svetimšalio žvilgsnis į Vilnių“ rodo, kaip jį matė kiti. Kas tie kiti, jei tiek daug skirtingų čia gyvenusių (ir tebegyvenančių) etninių grupių šį miestą vadina Vilna, Vilne, Wilna ar Wilno ir tik mums tai yra Vilnius? Ar dabartiniai miesto gyventojai kartais nesijaučia lyg svetimšaliai, atvykę iš „kitos Lietuvos“ ir nelabai žinantys, ką reiškia kreivų gatvelių labirintas?

Ineta Armanavičiūtė

Audriaus Kemežio fotografijų retrospektyva „Kadro metafizika”

Pirmą kartą Audriaus Kemežio fotografijas pamačiau Birštone, jo gimtajame mieste. Povilas Veteris, pas kurį jis lankė fotografijos būrelį, kultūros centre eksponavo nuotraukas, kurias Audrius pas jį paliko, kai nusprendė pasukti į kiną. Parodą aplankiau lapkritį – sekmadienio popietę gaubė švelni, rudeninė šviesa. Per didžiulį Vytauto Švarlio sukurtą vitražą „Lietuva“ skverbėsi mėlyni ir geltoni spinduliai. Jie krito ant nespalvotų fotografijų, suteikdami joms gyvumo ir šilumos. Pilko vandens mirguliavimas virto mėlynu, ant šulinio sudėti indai nusidažė geltonos spalvos juostomis, mėlyni ir geltoni dangaus blyksniai krito ant pievos su avelėmis. Šioje parodoje siekta atskleisti visą Audriaus fotografijos kūrybinių darbų spektrą.

Marija Martinaitytė

Dalios Mikonytės personalinė paroda „Migle“

Fotografija kaip draugystės išraiška ar liudijimas. Tai tikriausiai pirma mintis, man kilusi įžengus į Dalios Mikonytės parodą „Migle“, vykstančią Vilniaus fotografijos galerijoje. Tačiau greitai ši pirminė idėja šiek tiek transformuojasi ir pradedu matyti Mikonytės fotografijas kaip savitą ir labai intymų komunikacijos būdą.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

Sekant „Gerosios Vilties Viešpaties“ pėdomis

Niekada nemaniau, kad vienoje Vilniaus katedros koplyčioje kabantis menkai žinomas paveikslas nuves į Čilę ir suteiks didžiulį atradimo ir naujos draugystės džiaugsmą. 2020 m. išvydusi dailėtyrininkės Lauros Petrauskaitės el. laišką-kvietimą teikti straipsnius Vilniaus dailės akademijos Actos rinkiniui Nr. 105 (2022) apie Rytų Europos ir Lotynų Amerikos kultūrinius ryšius[1], nusprendžiau nusikabinti ir apžiūrėti keistos ikonografijos nedidelį atvaizdą su sidabro aptaisu. Laikas tam buvo palankus, nes prasidėjusi kovido pandemija užvėrė tikintiesiems šventovių duris, jose galėjo laisviau šeimininkauti muziejininkės.