Tarp disciplinų
Agnė Narušytė
Ko (buvo) negalima
Dvi Monikos Kalinauskaitės kuruotos parodos Radvilų rūmų dailės muziejuje
Rugsėjo pradžioje Vilniuje įvyko tai, ko nebuvo galima daryti – susituokė dvi moterys, Karolina ir Eglė. Jas sveikindamas meras sakė, kad „Vilnius yra laisvas miestas ir jame savais turi jaustis visi norintys čia kurti savo gyvenimą, prisidėti prie paties Vilniaus kūrimo“. Skaitydama šį pranešimą galvojau: menininkai, kuratoriai, kritikai, menotyrininkai irgi prisidėjo prie šio mąstymo posūkio. Performansais, akcijomis, parodomis, diskusijomis, tekstais vis priešinamės įvairių visuomenės grupių diskriminacijai. Ji taip seniai įsitvirtino, kad painiojama su tradicijomis. Europa – ne išimtis, nors tarsi ir stengiasi iš senų įpročių vaduotis.
Jovita Ambrazaitytė
Už regimybės ribų
Akvilės Anglickaitės paroda „Kismas rymo“
Ribos tarp tikrovės ir iliuzijos, šviesos ir tamsos pasitinka Akvilės Anglickaitės parodoje „Kismas rymo“, šiuo metu veikiančioje Radvilų rūmų dailės muziejaus erdvėse. Čia regos ribos tarsi nusitrina ir atsiveria nauji suvokimo horizontai. Eksponuojamose fotografijose ir videoinstaliacijose menininkė naudoja neįprastus, kartais techniškai netobulus raiškos būdus: dėmesys tarsi tyčia nukreipiamas į iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus objektus – augalų fragmentus ar šviesoje nušvitusius kontūrus.
Agnė Narušytė
Kaip katė
„Sienos yra naktiniai gyvūnai“ ir kitos parodos Šiuolaikinio meno centre
Trys parodos atsidarė dar vasaros pradžioje – kaip tik tada, kai su visais savo gyvūnais persikrausčiau į sodybą. Šunytė Pepė pareigingai ėmėsi sargybos – iššaudavo iš po terasos vos tik išgirdusi ką nors įtartino, tikro ar įsivaizduojamo. Keliuku prabirbiantiems motociklininkams ir mėnuliui kliuvo daugiausia. Bevėjais vakarais aplodavo net savo balso aidą. Dvi katės dieną miegodavo, o temstant išeidavo į medžioklę. Kas rytą terasoje rasdavome po tris keturias peles, kartais dar šiek tiek gyvas.
Monika Pakerytė
Pjūvis popieriumi
Nojaus Juškos ir Augustės Verikaitės paroda „Apie svajones ir tai, kas jau yra“ galerijoje „(AV17)“
„Aš noriu namo“ – girdžiu sakant ir sakau darbe, vakarėlyje, namie. Noriu grįžti į belaikę erdvę tarp patalų, kai dangus šviesesnis už medžių siluetus iki vėlyvo vakaro, noriu basomis vaikštinėti iš kampo į kampą, kur atvėsta arbata, lengvi vėjo gūsiai pro pravirą langą švelniai varsto duris ir katės kailiukas kutena nosį. Namai ne tik vieta, bet ir jausmas, žmonių apsuptis ar jų nebuvimas.
Emilija Lipska
Tarp šaknų ir sparnų
Apie Vytenio Buroko parodą „Nežinomybės sodai“
Tekstą pradedu rašyti nupjovusi žolę – šįkart ši užduotis atiteko man. Tai pirmoji mano nušienauta veja – iki šiol tas darbas buvo tarsi vyriškas ritualas, dažniausiai tenkantis broliui. Šiandien su žoliapjove rankose mąstau apie sodą – ne tik kaip fizinę erdvę, bet ir kaip idėją, kuri nuolat kinta. Atlikusi lauko darbus, fiziškai nurimusi, net kiek apsivaliusi nuo skubos, pajuntu, kad galiu pradėti galvoti apie miestą ir sodą.
Jovita Ambrazaitytė
Cukruje mirkytos žaizdos – vaikystės mitų dekonstrukcija
Paroda „Pasaka. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“
Vaikystėje neragautas pyragaitis vilioja saldumu. Bet pirmas kąsnis išduoda klastą – cukrus burnoje ima kelti šleikštulį, o kūnas nejučiomis įtraukiamas į nepageidaujamą virškinimo procesą. Panašus prieštaringas pojūtis apima lankantis parodoje „Pasaka. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“.
Monika Pakerytė
Tamsiųjų amžių giesmininkė
Pokalbis su menininke Barbora Matonyte
Barbora Matonytė – jaunosios kartos tarpdisciplininė menininkė, kurianti erdvines instaliacijas ir garso meną. Jos kūrybai būdinga universaliai aktualių temų dekonstravimas ir netikėtos (sub)kultūrinių vaizdų jungtys. Kartu su Barbora leidžiuosi per painius jos kuriamo pasaulio tunelius. Kalbamės apie kūrybinį procesą, įkvėpimo šaltinius, paauglystę, mirtinas nuodėmes, buvusius ir vykstančius jos veikėjų susidūrimus.
Eglė Rindzevičiūtė
Autoritarizmas romantiniame peizaže
Kelionė į Narvą
Narvoje miegojau labai gerai. Lyg būtų vykusi radikali defragmentacija aižėjančiame kontekste, gegužės 9-osios išvakarėse. Viešbučio pastatas skilęs į dvi dalis, suremontuotame flygelyje – skandinaviško stiliaus modernūs kambariai, sauna ir pobrangis restoranas, kurio valgiaraštyje galima rasti „Krug“ (380 eurų). Sovietmetį išduoda tik neįprastai platūs koridoriai ir erdvios laiptinės.
Dovilė Morkūnaitė-Žilinskė
Vyriškumas kaip uždavinys, kurį reikia tinkamai atlikti
Apie parodą „Sparta“ Kauno menininkų namuose
Eidama į parodą „Sparta“ (kuratorė Agnė Bagdžiūnaitė) Kauno menininkų namuose, kaip ir dauguma užaugusi pagal neįmanomus moteriškumo standartus, mąsčiau apie atotrūkį tarp vyriškos ir moteriškos naštos ir keistus veidrodinius atspindžius, kuriuos ji sukuria. Mane mokė stebėti savo kūną, toną, šypseną, ambicijas. Vyrai, regis, mokomi stebėti savo tylą ir tvirtumą.
Marija Martinaitytė
Susilieję pasauliai
Apie Anastasios Sosunovos parodą „Fandomas“ Šiuolaikinio meno centre
Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) veikiančios Anastasios Sosonuvos parodos (kuratorė Virginija Januškevičiūtė) pavadinimas „Fandomas“ – lietuvių kalboje neįprastas ir žargoninis žodis. Bet anglakalbėje interneto erdvėje fandom matomas gan dažnai ir apibūdina gerbėjų (fanų) bendruomenę, kurios narius vienija (nebūtinai) fanatiškas susižavėjimas garsiu asmeniu ar asmenimis, grupe ar konkrečiais knygų, serialų, filmų fikciniais pasauliais ir veikėjais.
