Laiškas iš Čilės Santjago

Niekada nemaniau, kad vienoje Vilniaus katedros koplyčioje kabantis menkai žinomas paveikslas nuves į Čilę ir suteiks didžiulį atradimo ir naujos draugystės džiaugsmą. 2020 m. išvydusi dailėtyrininkės Lauros Petrauskaitės el. laišką-kvietimą teikti straipsnius Vilniaus dailės akademijos Actos rinkiniui Nr. 105 (2022) apie Rytų Europos ir Lotynų Amerikos kultūrinius ryšius[1], nusprendžiau nusikabinti ir apžiūrėti keistos ikonografijos nedidelį atvaizdą su sidabro aptaisu. Laikas tam buvo palankus, nes prasidėjusi kovido pandemija užvėrė tikintiesiems šventovių duris, jose galėjo laisviau šeimininkauti muziejininkės. Tačiau kelrodis šios istorijos žiburys buvo įžiebtas gerokai anksčiau – 2003 m., kai su kolege Rūta Vitkauskiene sudarytame Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Benedikto bažnyčios meninių vertybių inventoriuje vieną paveikslą aprašėme taip:

Gerosios Vilties Kristus (El Señor de la Buena Esperanza). [...] Senuosiuose Trakuose nežinia iš kur atsiradęs atvaizdas susijęs su žymaus iš Lietuvos kilusio mokslininko Ignaco Domeikos sūnumi Hernanu Domeika, kuris, būdamas kunigu, Čilėje, Santjago mieste, 1891 m. įsigijo tokį paveikslą. Tikriausiai, šioje religingoje šeimoje Gerosios Vilties Kristaus atvaizdas buvo labai gerbiamas. Jo kopijos ir graviūros kartu su Ignacu Domeika arba jo palikuoniais galėjo atkeliauti ir į Lietuvą. 1901 m. kol kas nežinomomis aplinkybėmis buvo nutapytas Senųjų Trakų Gerosios Vilties Kristus. [...] Stebuklinga atvaizdo galia, matyt, Lietuvoje XIX a. jau buvo žinoma, nes Vilniaus Katedroje taip pat atsirado tokio siužeto paveikslas, tik mažesnio formato.

Rūtai Vitkauskienei istoriją pasakojo fotomenininkas Mariuszas Hermanowiczius (1950–2008), Gervėčių Domeikų šakos palikuonis. Jis gyveno Orleane, Prancūzijoje, dažnai lankydavosi Vilniuje, tyrinėjo savo giminės istoriją. Jam menotyrininkė rodė ir Vilniaus katedroje kabantį „Gerosios Vilties Viešpaties“ paveikslą. Garsiojo geologo Ignoto Domeikos (1802–1889) bibliografija plati, tačiau pradėjus tyrimą įdomių biografinių detalių gausiuose šaltiniuose nepavyko rasti menotyrininkei svarbių Senųjų Trakų bažnyčios inventoriaus pasakojimą pagrindžiančių faktų.

Teko pradėti „nuo nulio“, ir pirmąjį žingsnį lydėjo sėkmė: įvedus į guglą ispanišką atvaizdo pavadinimą, iššoko Santjago Šv. Saturnino bažnyčios klebono Álvaro Chordi Mirandos feisbuko puslapis su Domeikų paveikslu vietoj kunigo atvaizdo! Pradėjus rašyti laiškus klebonui, Santjago vyskupui ir archyvarei, ištiko antroji sėkmė: visi maloniai ir greitai atsakė, stengėsi, kiek tik leido „darbas iš namų“, siųsti reikiamus dokumentus ir patarimus, į ką toliau kreiptis. Po pusantrų metų galėjau konstatuoti, jog kun. Hernano Domeikos (1859–1931) Santjago Šv. Saturnino bažnyčiai dovanotas atvaizdas ir Vilniaus katedros paveikslas yra absoliučiai identiški, pavyko pakoreguoti Vilniaus paveikslą nutapiusio dailininko vardą – Manuelis Jesúsas Núñezas Gonzálezas (1870–1953) ir sukūrimo datą – 1893 metai.

Galėjau teigti, kad netrukus po tėvo Ignoto mirties (1889 m.) Hernanas Domeika tapo aktyviu „Gerosios Vilties Viešpaties“ kulto propaguotoju, jo pastangomis buvo nutapytas Vilniaus katedros paveikslas. Pavyko įsijausti į istorinį kontekstą, paaiškinantį šio pamaldumo aktualumą anuomet Čilės Santjage ir Vilniuje. Nepavyko nustatyti, kas mūsų krašte rūpinosi atvaizdo pakabinimu Vilniaus katedroje, tačiau galėjau įvardyti, kad paveikslo atvykimo į Vilniaus katedrą metai gali būti 1893-ieji arba 1894-ieji.

XX a. pradžioje Vilniaus katedroje „Gerosios Vilties Viešpaties“ kultas akivaizdžiai įsižiebė: tai liudija inventoriai, leidiniai, sidabriniai votai. Iki Antrojo pasaulinio karo Vilniaus arkivyskupijoje atvaizdo gerbimą platino maldingi leidiniai, raižiniai, devociniai paveikslėliai, litografijos. 1949 m. sovietams uždarius katedrą ir 1953 m. jai tapus Paveikslų galerija, malonėmis garsėjančių paveikslų votai susimaišė, o 1989 m. grąžinus šventovę tikintiesiems muziejininkų buvo suskirstyti ir pakabinti dviejose katedros koplyčiose: Šv. Kazimiero ir Goštautų (prie Sapiegų Madonos paveikslo). Atliekant tyrimą pavyko identifikuoti, atskirti ir prie paveikslo pakabinti 23 „Gerosios Vilties Viešpaties“ atvaizdo votus su datomis, vardais ir padėkomis už gautas malones.

Rašant straipsnį, be abejo, mintys ir guglo žemėlapis nukeldavo į Santjago Jungajaus (Yungay) aikštę, kurioje stovi Šv. Saturnino bažnyčia, šalia kurios gyveno „lenkų išminčius“ Ignotas Domeika, o jo gražus didelis namas (jame su kilminga čiliete Enriqueta Sotomayor Guzmán (1835–1870) užaugino tris vaikus, ketvirtas mirė mažas) vis dar stovi Kueto (Cueto) gatvėje. Domeikos tikrai matė Šv. Saturnino bažnyčios statybą ir tikėtina, kad būdami uolūs katalikai ją rėmė. O archyvinis dokumentas patvirtina, kad 1892 m. kun. Hernanas Domeika Šv. Saturnino bažnyčiai dovanojo „Gerosios Vilties Viešpaties“ paveikslą, ir šiandien joje kabantį.

Susirašinėjimo draugai klausė, ar ketinu atvykti pamatyti, patyrinėti, tačiau tik išvydusi bičiulio kvietimą „kelionė Čilė–Argentina“ pamaniau: tai ženklas, reikia vykti.

Mano kelionės tikslas vedė į Šv. Saturnino bažnyčią prie Domeikų Vilniaus atvaizdo pirmavaizdžio. Džiaugiausi, kad šalia šio tikslo pamatysiu Čilės sostinę, nuostabią gamtą, eisiu per kalnus. Atrodė nebaisūs tolimos kelionės iššūkiai, sunkios kuprinės, aukščių ir temperatūrų kontrastai. Jaudinausi dėl vieno: ar susirašinėjimų draugai turės tomis dienomis laiko ir ar mano kelionės bičiuliams bus įdomu užsukti į Santjago priemiesčio bažnyčią.

Sausio 17 d. su Acta Academiae Artium Vilnensis rankose išlipau iš nuomoto automobilio prie Šv. Saturnino bažnyčios ir pamačiau būrį žmonių, išgirdau džiaugsmo šūksnius: mus pasitiko parapijos aktyvistai su klebonu ir vyskupu Álvaro Chordi Miranda priešakyje. Pasakojimas prie „Gerosios Vilties Viešpaties“ paveikslo liejosi dviem kalbomis, leidinys ėjo iš rankų į rankas, fotografavomės, kartojome vieni kitų vardus. Išklausėme pasakojimų, kaip pamaldumas Saturnino parapijoje skatinamas nedidelę skulptūrinę atvaizdo kopiją nešant iš namų į namus, sužinojome, kad socialinės veiklos plotmėje šis kultas įkvepia išlaikyti labdaros valgyklą ir mokyklėlę sunkiai besiverčiančių šeimų vaikams, šelpti stokojančius. O galiausiai klebonas mus nuvedė į nelankomą koplytėlę šalia bažnyčios ir parodė dar vieną „Gerosios Vilties Viešpaties“ paveikslą!

Paslėptas antrininkas yra nekokios būklės, tačiau tikrai originalo bendraamžis. Išėmėme jį iš rėmo, apžiūrėjome ir čia suvokiau, jog ir Traupio bažnyčios zakristijoje matytas, ir Stulgių bei Pušos (Latgala) bažnyčiose esantys tos pačios ikonografijos atvaizdai liudija, kad Domeika užsakė ir į Lietuvą atvežė ne vieną atvaizdą ir kad jam šis kūrinys buvo tarsi vėliava ar pažadas carinės Rusijos priespaudą kenčiančiai tėvo tėvynei: „Turėkite vilties, grandinės nukris.“

Religinio atvaizdo istorijai pasakojimas yra labai svarbus, jis ne tik paaiškina atvaizdo ikonografiją, bet ir leidžia matyti, kokie rūpesčiai slėgė bendruomenę ar visą tautą, kokios istorinės aplinkybės slypi už legendos detalių. Pirmiausia reikia pasakyti, kad kun. Hernano Domeikos Santjago Šv. Saturnino bažnyčiai dovanotas atvaizdas yra garsaus XVII a. vidurio Kito (Ekvadoras) „Gerosios Vilties Viešpaties“ (El Señor de la Buena Esperanza) atvaizdo kartotė. Pirmavaizdis yra medinė skulptūra, saugoma ir gerbiama Kito augustinų bažnyčioje.

Legenda byloja, kad pamaldus šeimos tėvas Gabrielius Kajansela, kęsdamas didžiulius nepriteklius ir nesulaukdamas paspirties iš jokio žmogaus, atėjo prie šio atvaizdo pasimelsti. Panirus į maldą įvyko stebuklas: Gerosios Vilties Viešpats jam į rankas numetė vieną savo sandalą. Bėdos spaudžiamas žmogus ilgai nesvarstęs nunešė sandalą į juvelyro dirbtuvę parduoti. Kadangi tas Jėzui priklausęs daiktas buvo lengvai atpažįstamas, juvelyras pasirūpino, kad pardavėją suimtų už šventvagystę. Pateikti kaltinimai buvo greitai patvirtinti ir Gabrieliui skirta mirties bausmė. Tačiau pasmerktasis išprašė stebuklingos statulos paliudyti jo nekaltumą, buvo išvaduotas, o „Gerosios Vilties Viešpaties“ atvaizdas išgarsėjo kaip stebuklingas.

Šis pasakojimas paaiškina atvaizdo ikonografiją: ranka su svarstyklėmis, jose šlepetė ir auksinės monetos, surakintas pasmerktasis ir gailestingasis teisėjas – Kristus. Tačiau Domeikų atvaizdo istorija yra labai reali ir šiuolaikiška (kaip toji ranka su svarstyklėmis dešiniajame paveikslo kampe): jaunasis kun. Hernanas Domeika rinko meno kūrinius ir iš draugo sužinojo, jog viename Santjago lombarde yra du senoviniai atvaizdai, iš kurių vienas jam pasirodė labai keistas, todėl nenorėjo jo pirkti ir prašė parduoti kitą – vaizduojantį Švč. Trejybę. Bet daugelį metų šiuos atvaizdus turintis lombardo savininkas nesutiko jų atskirti. Taigi kun. Hernanui teko nusipirkti abu atvaizdus. Juos pakabino šalia kitų paveikslų savo namų bibliotekoje.

„Tai įvyko 1891 m., kai visą Čilę buvo apėmusi revoliucinė suirutė.“ Tuo laiku kun. Hernanas kartu su draugu meldėsi už tėvynę Domeikos namų koplyčioje ir iš jos grįždami ėjo pro Jėzaus atvaizdą. Staiga kun. Hernanas pajuto kažkokią nesuprantamą trauką prie paveikslo ir mintyse aiškiai išgirdo žodžius: „O manęs apgynimo neprašai?“ Nuo to vakaro plačiai pasklido garsas apie paveikslą, jį pradėjo lankyti maldininkai, galiausiai dvasininkas nutarė perduoti atvaizdą Santjago arkivyskupui, o šis bažnyčiai. Tai įvyko 1892 m. gruodžio 24 d., o kun. Hernanas Domeika tapo pirmuoju „Gerosios Vilties Viešpaties“ kulto propaguotoju Santjage ir „didelėje Čilės dalyje“, savo namuose įkūrė Gerosios Vilties brolių – našlaičių vaikų – namus ir mokyklą. Galima spėti, kad tuo metu jis taip pat rūpinosi, kad būtų nutapyti paveikslai, kuriuos siuntė į tėvo Ignoto gimtinę ir platino gimtajame Santjage.

2022 m. Santjago Šv. Saturnino parapija šventė „Gerosios Vilties Viešpaties“ perkėlimo į bažnyčią 130 metų jubiliejų ir troško restauruoti apleistus paveikslą ir koplytėlę, tačiau nepavyko dėl lėšų stygiaus. Parapijiečiai sakė, kad VDA leidinys ir lietuvių grupės apsilankymas pažadino juos iš popandeminio slogučio, atgimė ryžtas restauruoti antrąjį paveikslą bei skelbti žinią apie Lietuvoje esančius jo „brolius“. Atsisveikindami pasižadėjome karštai melsti gerosios vilties – teisingos taikos kenčiančiai Ukrainai.

Su autorės tyrimu galima susipažinti čia.